Tęsinys iš vasario numerio
DR. ALBINAS LIAUGMINAS
I. NEUROZĖ
Tai yra lengviausio pobūdžio psichinis negalavimas. Pilnas jo pavadinimas buvo psichonemozė (ne visai vykusiai šio amžiaus pradžioj šveicaro neurologo Paul Dubois sudarytas terminas, manant, kad čia yra nervų liga, pasireiškianti tiktai psichiškai, patiems nervams liekant fiziologiškai sveikiems). Ši liga pasireiškia jaudesių (emocijų, ne proto!) sutrikimu: sergantysis galvoja normaliai, bet jaučia klaidingai. Jis bijo kokio nors kad ir menkiausio vabalo arba jaučia skausmus kuriame nors organe, kur nėra jokios anatominės patologijos. Čia paciento sąmoningoji asmenybės dalis išlieka sveika, bet ji yra veikiama iš pasąmonės kylančiųjų pajautų, minčių arba skatulių (impulsų) elgtis gana nenatūraliu būdu, kas stebina kitus ir jį patį. Nors jis pats jaučia savo jausmų ir elgsenos keistumą, logiškai niekuo nepagrįstą, tačiau neturi jėgos tam pasipriešinti.
Neurozė gali būti nesunkiai išgydoma, be ligoninės, psichoterapijos būdu, jei neleidžiama jai įsisenėti bei pereiti į sunkesnes psichinių ligų formas. Jos pagrindiniai tipai bei reakcijos yra šios:
a) neaiškus nerimastis (anxietas) su baime, kad kas nors man blogo atsitiks; visą laiką jaučiamasi lyg ant adatų, kiekvienas staigesnis dirgis iš aplinkos grasinančiai sukrečia;
b) fobijos (gaivališka baimė) tam tikrų daiktų bei vietų: aukštumų, ankštumos, atvirų vietų bei laukų, purvo, nešvarumo, tam tikrų gyvių ir ligų, jaučiant, kad tokia liga jau artinasi; pagaliau baimė pačios baimės (phobophobia);
c) hipochondrinė bei įsigalvotų ligų neurotinė reakcija, kurios pagrindiniu simptomu yra persekiojantis kurios ligos jausmas ir jutimas skausmų kuriame nors organe, kai šis organas anatomiškai esti visai sveikas. Kai tik daktarų ištiriamas tas organas ir nieko jame nerandama, pradedama panašiai nerimauti dėl kito arba peikti daktarus, kad jie nerimtai žiūrėjo.
d) išvirkštinės bei konversinės histerijos. Ši esti tada, kai nerimasčio ir baimės impulsai prasimina sau kelią per kūno organus ir juos iš tikrųjų susargdina. Patys simptomai čia dažnai vadinami psichosomatiniais (kas reiškia, kad priežastys yra psichinės, o pasekmės — fizinės). Prie tokių dažniausiai priskiriamos skrandžio žaizdos, astmos, galvos nuolatiniai skausmai, svaiguliai, alpuliai ir kartais net dalinis paralyžius.
e) apsėdos ir varos (obsesyviniai kompul-syvinė) neurozė pasireiškia tuo, kad asmuo yra apsėstas tam tikrų net nekenčiamų ir bijomų minčių ir yra kažkokios nežinomos vidinės jėgos spiriamas atlikinėti tam tikrus beprasmius veiksmus: plautis nuolat rankas, eiti kas keletą minučių patikrinti, ar durys gerai uždarytos; laikyti vienus savo daiktus tam tikroje skrupulingiausioje tvarkoje ir nuolat pasitikrinti, ar jie toj tvarkoj tebėra, tuo tarpu kai kitoj vietoj viskas gali būti baisiausiai sujaukta. Taip pat negaluojantysis šiąja neuroze gali būti kamuojamas nuolatinės minties, kad jis gali ką nors nuskriausti, užmušti ir pan.
f) prislėgos (depresyvinė) reakcija. Čia asmuo turi nepaliaujančią tendenciją nuvertinti ir kaltinti save be jokio pagrindo; mano, kad jis niekam netikęs, nesąs niekad niekam nieko gero padaręs. Šis liūdesys jį spaudžia tiek, kad jis nebegali niekur susi-koncentruot ir atlikti savo kasdieninių pareigų, o kraštutiniais atvejais jie praranda iš viso norą gyventi ir turi būti saugomas, kad nepasidarytų sau galo.
II. psichozė
Tai yra labai rimta psichinė liga, pasireiškianti nebesugebėjimu teisingai patirti išorinę realybę. Psichotinis ligonis turi iškraipytas pagavas (stebi vieną daiktą, o mato visai kitą arba kitokį, negu jis atrodo normaliem žmonėm). Charakteringi psichozės požymiai yra pramanos (delusions) ir kliedėjimai (haliucinacijos); tai paprastai iššaukia visos asmenybės pairimą ar net suskilimą.
Vokiečių psichiatras W. Stekel, lygindamas neurozę su psichoze, pirmąja pavadino parestezija (gr. para — iškreiptas, estesia — jautimas, pajunta), o antrąja — paralogija, t. y. iškreiptu bei sutrikusiu mąstymu. Iš tikrųjų, neurotikas žino, kad jo pajautos yra klaidingos, tik jis nepajėgia be specialisto pagalbos jų atsikratyti. Tuo tarpu kai psichotikas yra pilnai įsitikinęs, kad jo pagavos ir mąstymas yra "teisingas" ir visuomet "teisingesnis" negu normaliai galvojančių žmonių. Todėl į psichotinę fazę patekęs asmuo yra sunkiai gydomas arba visai neprieinamas gydymui, nes jis "žino", kad jis vienas tėra teisus, o kiti klysta, galvodami kitaip negu jis, ir todėl jam jokia pagalba nereikalinga! Tik elektrinio bei insulininio šoko terapija bei tam tikri vaistai gali jį nuraminti, nutraukiant kai kuriuos klaidingai susipynusius asociacinius ryšius jo sąmonėje ir ypač pasąmonėje bei susilpninant tų asociacijų veikimą. Tad šiąją ligą žmonės ir vadina beprotybe bei išprotėjimu. Šiaip toksai staigus susirgimas gali būti pavadintas pamišimu (nervous break-down).
Psichozės priežastys dar nėra pilnai išaiškintos: jos gali būti organinės, iš paveldos ateinančios, arba blogo socialinės aplinkos veikimo padarinys. Tad ir pačios psichozės yra skirstomos į a) organines ir b) funkcionalines.
A. Organinės psichozės
Organinės psichozės priežastys gali būti šios: 1) įvairūs smegenų iš prigimties nenormalumai; 2) smegenų tumorai; 3) smegenų bei iš viso centrinės nervų sistemos užkrečiamos ligos, pvz. sifilis ir kt. 4) intoksikacija (alkoholiu ir kitais stipresniais dabar labai madoj narkotikais, kuriuos vartoja hippies ir kt.), 5) smegenų arterosklerozė, dažniausiai pasitaikanti senatvėje; šiuo atveju pati psichozė yra vadinama seniline, t. y. senatvine.
Minėtosios psichozės yra nepagydomos, jei neįmanoma jų priežasties pašalinti, ir apie jas daugiau nebekalbėsime. Mums labiau naudinga susipažinti su tomis, kurios yra lengviau pagydomos, jei nėra įsisenėjusios, ir kurių priežastimi esame mes patys bei mūsų aplinka.
B. Funkcionalines psichozės
1. SCHIZOFRENIJA (gr. schizein — skilti; phien — protas), Eugen Bleulerio, šveicaro psichiatro (1857-1939), sudarytas terminas pažymėti psichinių ligų grupei, kuriose pasireiškia iškreiptas aplinkos pažinimas, nerealistinės idėjos, nenormalus elgesys su kliedėjimais ir keisčiausiais įsitikinimais, pramanomis. Kalboje ir mąstyme toks asmuo nuolat nuklysta nuo temos, vieno dalyko įrodinėjimo išvadas paima iš kito, visai nieko bendro su anuo neturinčiu.
Čia tik dalis schizofrenijos požymių tesuminėta, kurie, aišku, ne visi kartu ir ne tam pačiam asmeny tepasireiškia. Todėl schizofrenija, atsižvelgiant į vyraujančius simptomus, skirstoma į sekančius keturius tipus:
a) paprastoji, pasižyminti užsivėrimu, apatiškumu visam kam, visišku indiferentiškumu santykiuose su kitais žmonėmis Šioje schizofrenijos fazėje retai tepasireiškia kliedėjimai, bet ji turi tendenciją pereiti į sunkesnes formas.
b) hebeheninė (gr. hebė — jaunystė fren — mąstymas), kuri pasižymi vaikiški paviršutiniškumu ir nepastovumu, manerizmu, klaidingais įsitikinimais, pramanomis paprastai, liečiančiomis negaluojančiojo kūną, kliedėjimais ir regresyvine elgsena.
c) katatoninė (gr. katà— žemyn; tonos
— įtampa) reiškiasi sustulbėjimu, pajėgiant išstovėti ištisas valandas vienoje vietoje nejudant, netekimu kalbos ir neigiamu arba absoliučiai priešingu reagavimu į išorės dirgius. Protarpiais katatonikas pasižymi pernelyg dideliu judrumu. Šiaip iš tokio asmens nedaug žmogaus belieka: jis sugrįžta į vegetacinį stovį.
d) paranoinė (para — šalia, anapus; nous — protas), kas etimologiškai reiškia nuprotėjimą arba išprotėjimą, turi šiuos požymius: autistinį (jam pačiam tesuprantamą) arba nerealistinį mąstymą, kurio turinį sudaro manymas, kad jis yra persekiojamas; didybės idėjos, įsitikinimas, kad kiti permato jo smegenis ir skaito jo mintis; ir pagaliau girdimieji ir regimieji kliedėjimai. Tokio ligonio veiksmai nenuoseklūs ir jų negalima iš anksto numatyti; jo siela pilna neapykantos su agresyvumo tendencija, tik nežinai, ką jis — kokio pasąmoninio impulso pagautas — puls: save ar ką kitą. Jie kartais pasižymi net perdėtu religingumu su persekiojimo manija arba ir be jos. Hipochondriniai epizodai taip pat nereti šioje ligoje, tik čia jie psichotiniu būdu motyvuojami (plg. su neurotiniais).
e) schizoafektyvinė (afektas — jautulys) pasireiškia pajautų išraiškos nenuoseklumu ir nenormalumu: kur liūdna — jis juokiasi, kur juokinga — jis nustemba ir keistai susirūpina, o į tragiškiausią įvykį jis visai nereaguoja, lyg nieko nebūtų buvę.
f) mišrioji bei nediferencijuotoji gali būti arba akutinė arba chroninė. Prie šios pastarosios priskiriama slypinčioji (latent), besiformuojančioji (incipient) ir prieschizofreninės būsenos arba reakcijos.
2. MANINĖ DEPRESIJA (gr. mania — proto pasimetimas, lot. depressio — prieslėga) pasižymi staigiais ūpo pokyčiais, kurie reiškiasi trijose plotmėse: jautuliuose (afektuose), mintyse ir veiksmuose. Vienu metu sergantysis gali būti pernelyg laimingas, kalbėti su didžiausiu užsimojimu, mesdamasis nenuosekliai nuo vienos temos prie kitos, ir rodyti nenuilstamą aktyvumą. Po kurio laiko jis pasidaro visiškai pasyvus iki sustulbėjimo, krenta į giliausią melancholiją, neretai vedančią prie savižudybės. Ir šitokie pokyčiai periodiškai kartojasi, dažnai palydimi iliuzijų, pramanų ir kliedėjimų.
3. PSICHOZINĖ PRIESLĖGA. Šiąja liga negaluojantysis jaučiasi be jokio pagrindo žiauriai prislėgtas. Tokiai savo būsenai pateisinti jis savaip iškraipo aplinkos suvokimą, vartodamas pramanas ir kliedėjimus. Psichozinė prislėga skiriasi nuo maninės depresijos tuo, kad neturi periodinių šuolių žemyn ir aukštyn ir kad josios priepuoliai gali būti iššaukti aplinkos veiksnių; ji skiriasi taip pat ir nuo neurotinės prislėgos tuo, kad neurotikas visą laiką normaliai pagauna ir interpretuoja jį supančiąją tikrovę.
4. INVOLIUCINĖ bei KLIMAKTERINĖ MELANCHOLIJA (lot. involutio — insivystymas arba grįžimas į pirmykštį stovį; gr. klimakter — laiptas, krizė). Ši liga aplanko, paprastai, varovinio (kompulsyvinio) neurotinio charakterio asmenis jų grįžimo į nevaisingumą laikotarpy: vyrus žymiai rečiau — tarp 60 ir 65 m., o moteris — tarp 40 ir 55 m. Ji pasireiškia melancholine prieslėga, nuolatiniu nerimasčių, kankinančiu liūdėjimu iki verksmo, savęs suniekinimu ir kartais paranoinėmis mintimis. Šis psichinis negalavimas gali būti nuo silpniausio — neurotinio iki stipriausio psichotinio laipsnio su iškreiptu tikrovės pajautimu (ne pažinimu, nes pagavos būna dar tikslios), su pramanomis ir kliedėjimais.
(Pabaiga sekančiame numeryje)
Kiekvienoj neurozėj arba kūdikystės lygyje pasiliekama, arba į jį grįžtama. Šalia pirminės vaiko padėties, kiekviename mūsų yra kitas vaikas, kurį brangindami turime išlaikyti gyvą. Neurozės sferoje yra būdinga vaikiškai kabintis už žmonių ir daiktų; tikėjimo gi sferoje— vaikiškai atsiduoti Dievui. Pirma priklausomybė turi vis mažėti, kad antroji subręstų.
Dr. Karl Stern,
The Third Revolution