Vol. XIX, Nr. 7. LIEPA-RUG-PIŪTIS, JULY - AUGUST
APIE MEDĮ IR MUS (eil.) D. Sadūnaitė 265
STEBINT IR SVARSTANT * * * 266
ORG. RELIGIJOS IŠGYVENIMAS V. Bagdanavičius, M.I.C. 268
IŠ PAŠNEKESIO apie psichinius negalavimus Vyt. Bieliauskas ir A. Liaugminas 273
GYVENIMAS YRA VERTAS... (eil.) VI. Šlaitas 276
SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — V M. Krupavičius 278
KRIKŠČIONIJA: Olandų Bžn. suvažiavimas A. Grauslys 280
P. B. T. suvažiavimas Uppsaloje P. Dilys 308
AKIRAČIAI: Bendrauti su broliais, ne su okupantais Iš “L. L.” viešo pokalbio 289
Lietuviai Detroito arkivyskupijos sinode — II L. Gražulienė, E. Jankus, S. Kaunelienė, K. Keblys 291
Kas paliečia širdį O. Saulaitienė 293
ŠEIMA: Ar užstoti savo vaiką? Ar vaikai turi peštis?
Lengvai pažeidžiami metai Paruošė G. Valiulienė 296
ŠYPSANTIS: Skyriaus redaktoriaus beieškant “L. L.” Red. 303
JAUNYSTĖ: Dvi poros akių I. Marcinkutė ir T. Kęstutis 304
KNYGOS: Ses. Jurgitos poezija (rec.) A. Liulevičienė 305
Avyžiaus “Kaimas kryžkelėje” (rec.) A. A. 306
Šio numerio iliustracijos: A. Kezio, S. J., nuotraukos “Medžiai” (viršelio I psl., 282, 285-288, 295); N. Banienės iliustracijos (265, 276); Ant. Nako tapyba “Gloria” (269) ir K. Izokaičio nuotrauka “Šypsena” (302).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U. S. A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c.. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruojamas Alg. Kezio, S. J. medžių nuotraukomis, lydint poezijos eilutėms... Medis yra tapęs paties žmogaus gyvenimo simboliu — jo gimimo, augimo, prieglobsčio - pavėsio, kryžiaus, karsto ir prisikėlimo... O Antano Nako tapyboj augmenija skelbia “Gloria” Dievui, kartu vaizduodama organiškus žmogaus religijos išgyvenimus (269 psl.).
DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
Šviesia srove,
kaip medis
atsistojai tarp mūsų.
Slėpingasai,
Vieninteli........
Tavo ūksmė
laimina mus:...
(it žėrintis
žalias
povų šokis) ...
užlaiko
Tremtyje.......
Medi,
o juk vieną naktį
nugriausi mus,
nusineši -
kartu su savim.
■ Apie bendravimą
Lietuvių išeivių tarpe bendravimo su tautiečiais Lietuvoj klausimas šiuo metu yra bene pats opiausias. O kaip okupuotoj Lietuvoj? Šnekėte ten gal pasišnekama, bet ne per viešai. Iki šiol tenykštėj spaudoj apie išeivius iš viso buvo beveik neužsimenama. Tik neseniai kai kurie žurnalai ("Literatūra ir Menas", "Kultūros Barai") pradėjo dėti išeivijos kultūrinių žinių, o "Kultūros Barų" šių metų 3 numeryje atspausdintas ir redakcinis pasisakymas "Apie kultūrinį bendravimą". Jame rašoma:
"Pažangūs užsienyje gyvenantys lietuviai, vargo ar kitų priežasčių priversti pasirinkti emigrantų dalią, visuomet buvo ir yra jautrūs, gero linkintys Tarybų Lietuvai, gyvai domėjosi ir tebesidomi jos ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Žymiai sudėtingesnė buvo ir lieka "naujųjų emigrantų", antrojo pasaulinio karo audros išblaškytų po pasaulį, padėtis. Ir nors kultūrinis bendravimas su gimtuoju kraštu iš pradžių buvo tik idėja, — vieni ją sutiko su neslepiamu priešiškumu, kiti — santūriai, bet neskubėdami atmesti, treti — tegul jų vieniši balsai ir tirpo nepritarimo gaudesyje — bendravimo principe įžiūrėjo ir prasmę, ir poreikį. Nemaža tulžies išlieta, dar daugiau iečių sulaužyta, besiginčijant dėl to užsienio emigrantinėje spaudoje, bet laikas tarė savo žodį, ir šiandien kultūrinis bendravimas, nežiūrint visų jo ribotumų, yra konkretus gyvenimo tikrovės faktas...
Įvairūs keliai atveda žmones į emigraciją. Įvairūs jausmai juos sieja su tėvyne. Kaip ir kiekvieną viešai pareikštą mintį apie kultūrinį bendravimą, galimas dalykas, ir šiuos žodžius tam tikra emigracinės spaudos dalis pasitiks su įprastine jai pagieža, kaltinimais, įtarinėjimais. Ką gi, mes nesiruošiame su jais polemizuoti. Pagaliau ir šios mintys adresuotos ne liūdnai pagarsėjusiems "veiksniams", ne jų trubadūrams, o tiems geros valios lietuviams užsienyje, kurių širdžių nekausto nusikaltimo našta, o sąmonės — prietarų retežiai".
Pilnas bendravimas įmanomas tik laisvų su laisvais. Tuo tarpu Lietuva yra okupuota: iš Lietuvos čionai atvyksta suvaržyti; nuvykęs į Lietuvą, esi suvaržytas; laisvas pasikeitimas taip pat neįmanomas, nes religiniai bei kultūriniai leidiniai Lietuvoj nepasiekia tų, kuriems jie siunčiami. Visi šie suvaržymai parodo Lietuvą ir joje gyvenančius tautiečius nesant laisvus.
Išeiviai gi labai nori su savo tauta palaikyti ryšius. Veiksnių konferencija Clevelande teigė, kad tai yra net būtina pačių išeivių gerovei: "Savo dvasiniam, kultūriniam bei tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuva".
Taigi, bendrauti norima, ir bus bendraujama, tačiau saugojantis — nepritariant lietuvių tautos nelaisvei, bet siekiant jos išlaisvinimo. Kol lietuvių tauta nėra savarankiška, bus suvaržymų — pilno bendravimo nė negalima tikėtis.
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
Žmogus, Dievo malonė, jų susitikimas
1. Kvakerių metodas
Šis klausimas yra aktualus visiems: ne tik vienuoliams ir kunigams, bet ir pasauliečiams; ne tik katalikams, bet ir protestantams. Dauguma mūsų esame pasidarę arba formalistai, besitenkiną išpildymu liturginio įstatymo, arba mokslininkai, kurie religines tiesas analizuojame ar jas deriname į kokias sistemas, bet nesidomime religiniu išgyvenimu, kaip mūsų pačių religine realybe.
Neseniai aš perskaičiau pagarsėjusio protestantų teologo Rudolf Otto knygos "The Idea of the Holy" vieną perskyrimą, liečiantį šį išgyvenimą, kur jis kaip pavyzdį siūlo kvakerių tylos metodą. Šis metodas susideda iš trijų tylos momentų: sakramento, laukimo ir vienybės (211 psl.). Aiškindamas, ką reiškia sakramentas, R. Otto jo pavyzdį randa katalikų mišiose transsubstanciacijos momente. Cituodamas kažkurį poetą, Otto sako: "Neprieinamasis čia pasidaro įvykiu". Otto sutinka, jog žmonių gyvenime yra tokių įvykių, kuriuos jis vadina "viršnormaliais"; jų pažinimą jis laiko pranašišku sugebėjimu (208 p.).
Aiškindamas kvakerių laukimo tylą, R. Otto randa joje du dalykus, kurių vienas yra priešingas sakramentiškumui. Mat, sakramentas turi išorinį ženklą, o kvakeris savo tyloje turi atsitraukti nuo išorinių dalykų ir susitelkti savyje. Kitaip sakant, jis turi nematyti jokių ženklų. Tačiau tokiu būdu jis pats, pasak Otto, tampa "nežemiškojo rašytojo plunksna, dieviškojo šaulio lanku ir suderinta lyra dieviško muziko rankoje". Tokiu būdu pats žmogus pasidaro tam tikra prasme sakramentiniu, t. y. dieviškųjų realybių ženklu.
Vienybės tyloje tikintysis išgyvena savo individualią vienybę su nematoma, bet čia esančia Realybe ir mistinę vienybę su kitais žmonėmis.
Šitoks Dievo garbinimas yra atliekamas ne plačiuose sluoksniuose, bet siauresniuose "Dvasios brolių" rateliuose. Rudolf Otto tačiau mano, kad šis garbinimo būdas savo esme yra panašus į mišias ir yra "atrastas senosios pirminės Bažnyčios palikimas" (212 psl.).
KAIP KARO PERGYVENIMAI, SVETIMO KRAŠTO APLINKA IR ĮTAMPA PAVEIKIA MUS
Visuomenei "Laiškų Lietuviams" surengtame viešame pokalbyje gegužės 3 Čikagoje buvo toliau vystomas žurnalo sausio nr. pradėtas svarstymas apie psichinius negalavimus išeivijoje.
Z. JUŠKEVIČIENĖ: Kokie faktoriai yra užčiuopti, kurie žmogaus psichiką stipriausiai paliečia ir palaužia? Ar negalima būtų jų iškelti, aptarti, kad žmonės iš tikrųjų žinotų, kad juos, lyg kokias gaires, būtų galima pamatyti, jų išsilenkti, kad galėtų tausoti savo psichinę energiją, kuri yra ribota ir kuri visą žmogaus prigimtį tvarko.
PROF. BIELIAUSKAS: Tai labai platus klausimas ir gana sunku į jį atsakyti. Aš bandysiu pradėti gana elementariu paaiškinimu, koks yra skirtumas tarp normalaus ir nenormalaus žmogaus. Tai yra ne esmės, bet laipsnio skirtumas. Nenormalus žmogus, nenormali elgsena yra perdėtas normalus elgesys. Kaip perdėtas, jis pasidaro nenormalus. Kiekvienas nenormalus irgi yra žmogus ir turi savo elgsenoje bruožų, kuriuos ir mes visi turim. Ir mes taip pat turim tokių, kokius turi nenormalūs žmonės.
Kas yra psichinė sveikata? Tai žmogaus asmenybės sveikata, kada žmogus gali jaustis patogiai su savimi ir su kitais. Psichinę sveikatą pirmiausia paveikia aplinka. Žinoma, yra tam tikrų dalykų, kuriuos mes esame paveldėję, kurie irgi turi reikšmės. Vienas su ta pačia sistema, kurią yra paveldėjęs, labai sunkiose sąlygose neturi bėdos; jis praeis pro jas, o kitas sugrius. Reiškia, kad yra tam tikra dalis, kuri nusprendžia, kai mes esam jau gimę, kad mes teigiamai ar neigiamai pajėgiam pergyventi visas sąlygas. Ta prasme aplinka turi labai daug reikšmės ir net kiekvienas mūsų, bendraudamas ar bendradarbiaudamas vienas su kitu, psichinę sveikatą gali paveikti vienaip ar kitaip. Kultūra, kurioje gyvename, paveikia vertes, kurias mes turime.
Kartą netyčia užsisukau televiziją, kai buvo rodomas indėnų gyvenimas. Čia indėnų vaikus, sulaukusius 6 metų, paima iš palapinių gyvenimo ir perkelia į indėnų mokyklas, kur jie gyvena bendrabučiuose. Jie ateina iš palapinių į modernius namus, juose gyvena ir vasarą grįžta atgal į palapines. Ir šitoks gyvenimas jų nepadaro nei gerais indėnais, nei gerais amerikiečiais. Sako, kad 50% šitų vaikų yra psichiniai nesveiki.
Panašiai būtų galima svarstyti ir apie mūsų sąlygas. Mes esam atvykę iš Europos, kurios kultūra nėra tokia skirtinga nuo Amerikos. Bet gal mes turėjom kitokią vertybių pažiūrą, gal buvo kitokios sąlygos, turėjom kitokias roles; jas reikia pakeisti, o ne visi gali roles keisti.
Aš dažnai žiūriu į tuos, kurie pergyveno bėgimą, bombardavimus. Reikia stebėtis, kaip mes esam sveiki.
Skaityti daugiau: Iš pašnekesio psichinių negalavimų temomis
VLADAS ŠLAITAS
PRELIUDAS
Keturiasdešimt aštuntuose savo gyvenimo metuose
aš randu savo širdy didelę meilės jėgą,
nuoširdumo
ir poezijos jėgą,
nes kūdikystėje
Tu įdėjai į mano širdžiukę ne baimės dvasią,
bet dvasią jėgos,
meilės
ir blaivumo
(Tarp kitko,
tai tavo,
ne mano,
brangusis Povilai,
žodžiai).
Tai kas, kad buvau palaidūnas.
Viskas,
kas buvo,
praėjo, ir apie tai daugiau nereikia kalbėti.
Ir užtai iš visos širdies dėkoju Tau, Išganytojau.
Gyventi
yra didelė laimė.
Koks jis bebūtų gyvenimas,
tačiau gyvenimas
yra vertas gyvenimo,
nes gyvenimas yra didelė laimė.
Ypač kad šitas gyvenimas
tėra tiktai preliudas į tikrą gyvenimą,
kuris šviečia kaip mano kaulai pro mano odą.
O, mano meile!
O, mano džiaugsme ir mano paguoda!
O, šio pasaulio lengvi ir gracingi tiltai,
kurie nešat mane viršum viso pasaulio upių!
Iliustracija Nijolės Banienės
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
2. LIETUVIŲ DEMOKRATŲ PARTIJA
(tęsinys)
Kai buvo Voroneže organizuojama Vyriausioji Lietuvių Taryba, Sleževičius su savo grupe į ją įstojo. Kai buvo Voronežo komisaro biržiškio lietuvio Plepio įsakymu areštuoti Tarybos nariai ir ateitininkų vadai, jų tarpe buvo ir Sleževičius.
Savo minėtais pareiškimais Petrapilio Seime ir Voroneže Sleževičius išbraukė iš LDP Rimkos parengtos programos kelius, kuriais jis siekė Lietuvos laisvės, o paskelbė tuos, kurie buvo Petrapilio Seimo didžiumos nustatyti ir priimti. Paskutinis Sleževičiaus voronežinio pareiškimo sakinys buvo skirtas nuraminti tiems, kurie buvo palinkę į A. Rimkos programos tezes. Bet joms palaikyti po šio įvykio partijos narių neatsirado. Tie, kuriems Sleževičiaus pareiškimas buvo nepriimtinas, kaip Balys ir kiti, nuėjo talkininkauti bolševikams. Naują kelią į Lietuvos laisvę nustatė naujai susidariusios Rusijos likimo sąlygos.
Kaip esu minėjęs, LDP pagimdė Varpas. Pradžioje varpininkų tarpe buvo nemaža kunigų, klierikų ir pasauliečių katalikų. Vėliau jų sumažėjo. Ligi galo pasiliko Petras Kriaučiūnas, dr. Rugys ir kiti. Tad LDP nebuvo vienlytės pasaulėžiūros sudėties. Joje buvo katalikų, indiferentų katalikybei ir net demokratijai, bet didžiumą sudarė tie žmonės, kurie vėliau sudarė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą. Pažymėsiu čia tik svarbesniuosius, kurie nepriklausomoj Lietuvoj buvo užėmę svarbias valstybines vietas ir plačiai pasireiškė visuomeniniam darbe: Kazimieras Grinius, Jonas Vileišis, Jurgis Šiaulys, A. Rimka, Povilas Višinskis, Mykolas Sleževičius, Gabr. Petkevičaitė, Felicija Bortkevičienė ir daugelis kitų. LDP irimas prasidėjo I Didžiojo karo metu. Atsidūrę Rusijoj, partijos nariai pasireiškė kito vardo sukurtoj organizacijoj. Ji užbaigė savo gyvenimą 1920. V. 20. Į Steigiamojo Seimo rinkimus nieks neišėjo LDP sąrašu.
KRIKŠČIONIJA
ALFONSAS GRAUSLYS
Po II Vatikano Bažnyčios suvažiavimo pasaulio dėmesį į save labiausiai yra atkreipę olandų katalikai. Olandijos Bažnyčia šiuo metu yra veikliausia: ji uoliausiai imasi reformos. Savo drąsiu pažangumu ji išsiskiria iš kitų kraštų katalikų. Tasai pažangumas pasireiškė 1966 m. atspausdintu “Naujuoju katekizmu suaugusiems”, jis pasireiškia ir šiuo metu vykstančiu Olandijos Katalikų Bažnyčios suvažiavimu arba sinodu.
Kad galėtume suprasti skirtingą Olandijos katalikų reformos kelią, jų dvasią ir drąsią iniciatyvą, pirmiausia reikia žvilgterėti į Olandijos katalikų gyvenimo istorinę praeiti.
Olandijos katalikaiprieš II Vatikano Suvažiavimą
Ilgai kovodami prieš jų žemėse įsitvirtinusius ispanus, XVII šimtmečio vidury olandai išsikovojo nepriklausomybę. Tai kovai labiausiai vadovavę reformatai - kalvinai pradėjo valdyti ir nepriklausomą kraštą. Katalikai, tesudarydami mažumą, pateko vien į pakenčiamųjų padėtį, kuriems palikta sąžinės laisvė, bet kurių išoriniai religijos pasireiškimai kulte ir viešajame gyvenime liko apvaržyti.
Protestantų, ortodoksų ir kitų krikščionių atstovai, dalyvaujant katalikų stebėtojams-konsultantaras, tariasi Pasaulio Bažnyčių Tarybos IV suvažiavime Uppsaioje.
Uppsala — tai švedų miestas su nemirtina religine ekumenine vyskupo Natano Söderblomo tradicija. Jame liepos 4-20 d. vyksta Pasaulio Bažnyčių Tarybos IV generalinis suvažiavimas (apie šios visus krikščionis apjungti siekiančios Tarybos įsteigimą bei ankstyvuosius suvažiavimus žr. kun. Anso Trakio str. “Krikščionių vienijimosi pastangos”, “L. L.”, 1966, liepa-rugp., 278 psl.). Jame dalyvauja 600 su viršum atstovų iš 231 bažnyčių, apie 170 konsultantų, 65 stebėtojai ir apie 200 jaunimo atstovų. Iš viso, įskaitant svečius, bus apie 4,000 asmenų. Tai didelė vienybės siekiančių krikščionių manifestacija.
Tikrai reikia pasidžiaugti, kad bendradarbiavimas su Romos Katalikų Bažnyčia per paskutinius 7 metus tiek pasistūmėjo pirmyn, kad šiame suvažiavime dalyvaus paties popiežiaus paskirti katalikai stebėtojai-konsultantai.
Bendradarbiavimas tarp Pasaulio Bažnyčių Tarybos ir Romos Katalikų Bažnyčios eina sekančiais keliais: 1) praktiškame gyvenime, filantropijos srityje, o taip pat socialiniame ir tarptautiniame gyvenime; 2) teologijos diskusijomis apie tikėjimo pagrindus bei ekumeninius santykius; 3) svarstymu kaip pašalinti artimesnį sugyvenimą trukdančias kliūtis ryšium su mišriomis vedybomis, religine laisve, kitų bažnyčių narių viliojimu ir kt.; 4) bendru rūpesčiu dėl krikščionių misijų, tiek tarp savųjų, tiek tarp nekrikščionių.
AKIRAČIAI
"Laiškų Lietuviams" vasario nr. buvo atspausdinti atsiliepimai į anketą apie bendravimą su tautiečiais iš okupuotos Lietuvos. Gegužės 3 d. Čikagoje surengtame"L. L." viešame pokalbyje išsivystė diskusijos tuo klausimu.
NORVILAS: Už bendradarbiavimą pasisako 90% — o gal 95% — jaunesnių, kurie gal randa daugiau laiko ir kurie yra gal iš viso daugiau raštingi, o prieš yra senesnio amžiaus, mažiau pasiruošę, labiau nerangūs parašyti. Atsakymų, palyginti, nedidelis skaičius. Tad negalima pasakyti, kad iš viso didesnė skaitytojų dalis pasisako už bendradarbiavimą... Bet iš viso “Laiškams Lietuviams”, kaip religinės kultūros laikraščiui, įsileisti į tokius klausimus yra truputi pavojinga — tokiose diskusijose galėtų paskęsti. Juk tai politinis klausimas. Nesakau, kad ne, bet abejoju, ar tinka, nes turim kitos spaudos, kuri tuos klausimus nagrinėja.
Redakcijos pastaba: Nežinia kuo remdamasis p. Norvilas sumini tuos 90-95% jaunesnių. Į “L. L.” anketas atsakiusiųjų žymiai didesnė pusė yra virš 40 m. amžiaus. Nėra nei vieno žemiau 20 ir gal tik 2-3 žemiau 30. Ta pati pastaba taikoma p. Motušienei 289 psl.).
PROF. BIELIAUSKAS: Ar jūs manot, jog dėl to, kad “Laiškai Lietuviams” yra religinės kultūros laikraštis, jie neturėtų “įsivelti”? O kaip dabar žiūrėti į tai kad pati Bažnyčia “įsivelia”... Roma bendradarbiauja?
Šimtmečiai ąžuolai, rankas šakotas
Į miglotus, rūškanus skliautus iškėlę,
Meldžiasi saulėleidžiams ir ryto vėjams.
Ir mane ju juodos šakos teapraizgo!
Kad girdėčiau skrendanti viršūnėn vėją
Ir matyčiau amžiais savo žemės dangų!
Henrikas Nagys
NORVILAS:: Roma bendradarbiauja. Bet, žinoma, nusivils ir Roma. Paskutinėmis žiniomis, jie jau baigia pradėti suprasti. Kas iš tų jų kalbų — kokia nauda gali būti?
PROF. BIELIAUSKAS: Man atrodo, kad dalykas toks: jei niekas nekelia šito klausimo ir iš anksto pasako, kad mes nieko bendro neturim, o vis dėlto žmonės kontaktus turi — ir net jų išvengti negalima — tai mes prieisim prie to, kad tie, kurie kontaktus turės, bus visai nepasiruošę... Mano nuomone, mums bijoti nėra ko: komunistais jie mūsų nepadarys. Jaunimas, kai bendradarbiauja, visai nėra tam paruoštas. Vlikas tuo reikalu nieko nepadarė.
Skaityti daugiau: BENDRAUTI SU BROLIAIS, BET NE SU OKUPANTAIS
Lietuviai Detroito arkivyskupijos sinode - II
Pereitame"L. L." numeryje į mūsų klausimus plačiau atsakė Vyt. Kutkus.
Šiame numeryje spausdiname kitų sinode aktyviai dalyvavusių tautiečių atsakymus.
1. Kaip apibūdintumėte ir kaip asmeniškai vertintumėte savo dalyvavimo patirtį Detroito arkivyskupijos sinode?
2. Kaip vertinate sinodo jau atliktą darbą bei pramatomus rezultatus krikščioniškuoju požiūriu?
3. Kaip vertinate sinodo jau atliktą darbą bei pramatomus rezultatus lietuviškuoju požiūriu?
4. Ką dar norėtumėte pasakyti šio sinodo reikalu?
“... amerikiečių tarpe yra tokių, kurie pajėgia mūsų klausimus matyti plačiau ir giliau, negu mes jų... arba Bažnyčios”.
1. Sinode svarstomi reikalai buvo sugrupuoti į 9 pagrindines temas. Pradžioj parapijose buvo sudaryti būreliai vienai temai panagrinėti. Dalyvavau bendruomenės reikalus ir auklėjimą svarstančioje grupėje. Diskusijose trūko išsamumo, nes liesdavo plačias temas. Bet pasirodė
ir labai praktiškų problemų. Pastebėjau, kad žmonės yra labai, labai, labai konservatyvūs.
Sprendimus buvo lengva manipuliuoti. Daug balsuodavo paviršutiniškais reikalais (pvz. kada turėti rinkliavas), o ne esminiais... arba kontroversiniais (“kaip galiu spręsti, ar kunigui vesti ar ne — tai kunigų reikalas”). Tai rodo, kad neužaugom, nepriaugom.
Buvo įdomių pasiūlymų, kaip, pavyzdžiui, sugrąžinti “inkviziciją”, steigiant komitetus parapijose perspėti tuos, kurie skelbia klaidas... Bet rajoniniuose balsavimuose tai buvo atmesta.
2. Man atrodo, kad pažymėtini du dalykai:
1) Detroito arkivyskupas Deardan, kuris yra kartu JAV vyskupų konferencijos pirmininkas, po šio sinodo turės milžiniškos medžiagos pažinti žmonių pulsui bei jų nusiteikimams, kiek jie informuoti, kas jiems rūpi... Taip pat turės praktišką patirtį įjungti žmones į administracinį Bažnyčios darbą; 2) visai arkivyskupijai yra duotas akstinas; žmonės yra užsidegę... Fantastiška sutikti žmones, kurie panašiai į klausimus žiūri. O diskusiniai būreliai parapijose buvo gal dar svarbesnis dalykas.
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruojamas Alg. Kezio, S. J. medžių nuotraukomis, lydint poezijos eilutėms... Medis yra tapęs paties žmogaus gyvenimo simboliu — jo gimimo, augimo, prieglobsčio - pavėsio, kryžiaus, karsto ir prisikėlimo... O Antano Nako tapyboj augmenija skelbia “Gloria” Dievui, kartu vaizduodama organiškus žmogaus religijos išgyvenimus
Šiltos medžio rankos tave glaudžia
Tu — paukštelis lizde!
Vėjai viršūnėm nubėga, nusiaučia...
Tu — saugus pas mane.
Nijolė Jankutė
Tie medžiai-šmėklos šlamėjo
Savo belapę dainą,
ONA SAULAITIENĖ
Ilgametė jaunimo auklėtoja skautų organizacijoje žvelgia į šių laikų naujas liturgines apraiškas bei jų dvasią.
MIŠIOS PRIVAČIUOSE NAMUOSE
Užėjau pas prancūzus kaimynus ir tuoj pastebėjau džiaugsmingą nuotaiką namuose.
— Norėčiau Jums kai ką papasakoti, — pasakė man duris atidaręs šeimininkas. — Mes šįryt turėjome Mišias savo namuose!
— Ar šitaip? — atsiliepiau. — Labai norėčiau išgirsti, kaip tai atsitiko.
Nuėjome į virtuvę, kurioje šeima ką tik buvo pusryčiavusi. Supamojoje kėdėje sėdėjo kaimynes pusbrolis Afrikos misijonierius.
Pasirodo, Mišios buvusios atnašautos ne tik tą rytą kaimynų salionėlyje, bet ir dieną anksčiau kitos pusseserės namuose. Susirinkę net dvidešimt šeši giminės, visi priėmę komuniją, o po to buvę bendri pusryčiai, kurie buvę panašūs i pirmųjų krikščionių bendravimą.
Misijonierius pasakojęs apie savo darbus ir pergyvenimus Afrikoje —- ne kartą jam pasirodžiusios džiaugsmo ašaros akyse, ir visi jautėsi perkelti į jo pasauli.
Prieš išleisdama mane, kaimynė mane dar nusivedė į svečių kambarį.
— Štai kur stovėjo altorius, — sakė ji. — Mums buvo leista patarnauti kunigui, uždegti žvakes ir priimti Viešpati dviem pavidalais. To niekad nepamiršime.
Grįžau namo laiminga, kad Mišios gimtąja kalba privačiuose namuose taip nuoširdžiai apjungė žmones ir suteikė jiems brangių atsiminimų.
AR VISUOMET REIKIA UŽSTOTI SAVO VAIKĄ?
Ką daryti, kai kiti — suaugę ar vaikai — apskundžia jūsų vaiką? Ar vaiką užstoti, ar tuoj jį nubausti?... Ir ką daryti, kai jūsų vaikas skundžiasi kitais? Pulti kitus, bartis ar nekreipti į tai dėmesio?... Visais atvejais — jei reikalas yra pakankamai rimtas — yra išmintinga sužinoti, kaip ten iš tikrųjų buvo, pasiteiraujant apskųstos pusės ar net, jei galima, ir dar kitų. Bausti ar užstoti galima tik po to.
Tuos klausimus gvildendama “The Parents’ Magazine” žurnale (1968, gegužė), Natalie Hagen nurodo tokį pavyzdį:
Kartą man besisvečiuojant pas kaimynę, įbėgo jos šešiametis sūnus, verkdamas su kraujuojančiais nubrozdintais keliais.
— Ponas Morganas mane pastūmė, — pro ašaras kūkčiojo berniukas.
— Kaip tai? — neįtikėdama klausinėjo motina.
— Ponas Morganas mane parvertė.
Tai buvo sunku įsivaizduoti. Nors Morganai mūsų gatvėje pasižymėjo nedraugišku elgesiu vaikų atžvilgiu, bet stumdyti vaiką, kad tas net susižeistų, — tai jau tikrai per daug! Kaimynė, aptvarsčiusi vaiko kelius, nerimo pykčiu ir tarė:
— Reikia paskambinti policijai.
Tuo pačiu metu prie durų pasigirdo skambutis ir pasirodė pats ponas Morganas:
— Kaip jūsų sūnus? Aš labai atsiprašau už jo parvertimą. Jis skubėjo pasiimti sviedinio, kurį persviedė per mūsų stogą. Aš šaukiau, kad sustotų, nes mūsų kiemo prieangis tik ką išpiltas cementu. Vienintelis būdas jį sustabdyti, kad neįklimptų į šlapią košę, buvo vytis. Besivydamas užkliuvau už laistymo žarnos ir mes abu parpuolėme.Ar jis labai susižeidė?...
Bendrai paėmus, suaugusiais galima daugiau pasitikėti, kaip vaikais. Vis dėlto kartais ir suaugusieji nėra teisingi vaikų atžvilgiu. Tokiais atvejais tėvai turi nutarti, ar leisti vaikui pačiam apsiginti, ar jiems patiems įsikišti ir apsaugoti vaiką nuo nemalonumų. Aišku, priklauso nuo aplinkybių, vaiko amžiaus ir padarytos žalos. Mažas vaikas yra daugiau reikalingas užtarimo negu vyresnysis. Paauglys gali kartais ir pats susitvarkyti.
Psichologiniais tyrimais neseniai nustatyta, kad ne tik paaugliai, bet ir vaikai prieš paauglystę (11-13 m. amž.) patiria nemaža fizinių ir emocinių neramumų, kaip pvz. kūno jautulius ar neišaiškinamą liūdesį, vienišumą ar svetimumą. Tai reiškia, kad jau ir tais, ligi šiol laikytais “ramiais” metais, vaikų emociniame gyvenime daug kas atsitinka: jie yra jautrūs ir lengvai pažeidžiami. To amžiaus vaikų tėvams Celia Neiman “The Parents’ Magazine” žurnale šių metų gegužės numery pataria:
1) Tėvai turi žinoti, kad tas amžius yra keitimosi ir perėjimo laikotarpis, sudarąs vaikams sunkenybių. Jei vaikas bus apsuptas meile šeimoj, jis pajėgs tinkamai pergyventi tų neramiųjų metų blaškymąsi.
2) Tėvai turėtų prisiminti savo tame amžiuje patirtus jausmus — rūpesčius apie savo išvaizdą, trūkumus bei pasisekimus, kad galėtų geriau suprasti vaiką.
3) Padėdami vaikui, tėvai turi ieškoti jo problemų priežasčių ne vien jo elgesy namuose, bet ir kitų nusistatymuose jo atžvilgiu, mokslo pažymiuose ir t. t.
4) Vaiką reikia skatinti pačiam kai ką nuspręsti, nutarti. Žinoma, nereikia tikėtis subrendusio sprendimo svarbesniems reikalams ar tolimesnės ateities planams.
5) Tėvai neturėtų apsunkinti vaiko savo neigiamais jausmais: jie neturėtų keisti savo normalaus elgesio jų atžvilgiu, būdami supykę, didžiai susirūpinę ar jausdamiesi nelaimingi.
6) Jei kartais vaikas ima tiek baimintis, kad nebeįmanoma tos baimės apvaldyti, tėvai neturėtų dvejoti pasikviesti pagalbos. Kai kada mokytojas ar kas iš giminių gali padėti labiau negu patys tėvai. Rimtesniu atveju reikia kreiptis pas gydytoją ar mokyklos psichologą-patarėją.
Svarbiausia, tėvai neturėtų baimintis, kad jų vaikai gali būti pažeidžiami tame pereinamame laikotarpyje. Priešingai, jie turi priimti šį vaiko atvirumą kaip progą juos paveikti savo gera įtaka. Tai amžius, kada tėvai gali vaikams perduoti nemaža savo gerų vertybių, savo idealų ir gyvenimo būdo.
Parengė Gailutė Valiulienė
Pas mus, lietuvius
Renkant vadovybę, žvelgti į ateiti:šios dienos įspūdžiais vadovaujantis ir turima medžiaga naudojantis gauni įspūdi, kad ar nebus tik vėl akcentuojamas atstovų pasižmonėjimas, o tolimesnė PLB ateitis užkraunama ant būsimosios valdybos pečių... dar vis jaučiama spraga, kurią užkišti turėtų žmonės su aiškesne ateities vizija, su konkretesniais planais ateičiai... Būtų gerai, kad nebūtų laukiama naujos valdybos deklaracijos, o pats Seimas išsiskirtų iš kitų panašių seimų iniciatyva, iškeldamas tokius pagrindinius uždavinius, kurie turėtų paliekamos vertės ilgesniam laikui. Tie uždaviniai gal padėtų apjungti platesnius visuomenės sluogsnius darbui ir talkai, o ne skaldymuisi ir niurnėjimui” (“Dirva”, birželio 12).
Bendraujant su kitais baltiečiais:“... pirmą kartą Toronte rengiama baltiečlų savaitė... Programon įrašyta jaunimo konferencija, meno paroda, tautodailės paroda, koncertas, politinė konferencija. Tai galima sakyti baltiečių kultūros savaitė su visuomeniniu atspalviu. Laikas jai parinktas birželio mėnesi, kai mūsų mintyse atgyja nelaimingieji masiniai sibiriniai išvežimai... tradicinis birželinių įvykių minėjimas pasukamas nauja vaga, būtent, didesnės tarpusavės jungties linkme. (“Tėviškės Žiburiai”, birželio 6).
Ieškant vietas gyvenamuos kraštuos:“...jei protarpiais pasikartoja balsai prieš pluralizmą, prieš etnines kultūras, tai kartojasi ir reiškiniai, kur etninės kultūros yra ne tik toleruojamos, bet ir remiamos... Jei Amerika paremia tautom laisvės siekiančius politinius organus, (kaip Pavergtos Europos Seimas, Laisvosios Europos tautiniai komitetai), tai Vokietijoje valdžios įstaigos paremia tautinių kultūrų institucijas) išlaiko Baltisches Forschungsinstitut, paremia Vasario 16 gimnaziją, paremia jaunimo stovyklas, o Vokietijos katalikų hierarchija sudarė finansinį pagrindą a. a. vyskupo P. Brazio įkurtai institucijai).
Žodžiu, plataus gyvenimo srovė neduoda pagrindo išvadai, kad nacionaliniai elementai iš gyvenimo nyksta; neduoda pagrindo išvadai, kad nacionalinių elementų nereikia derinti su kitų tautų interesais. Priešingai — žmogus tebėra įleidęs šaknis į savo kilmės kamieną, o savo norais siekia būti naudingas “kiekvienam ir visiems” (“Darbininkas”, birželio 11).
Perlas su prakiurusiu stogu
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje seniai yra paskelbta valstybės globojamu architektūros paminklu. Jau yra vedžiojami turistai, bažnyčios interjero nuotraukos puoš ir daugybę turistinių ir propagandinių knygučių, ir rimtų albumų. Viename propagandiniame leidinyje rašoma: “Vilniaus baroko perlas — taip dažnai vadinama Antakalnyje stovinti šv. Petro ir Povilo bažnyčia, vienas puošniausių ir gražiausių mūsų sostinės pastatų. Turistai, svečiai ir kiekvienas, atvykęs į Vilnių iš bet kurio Lietuvos kampelio, skuba savo akimis pamatyti ši meno šedevrą, apie kurį tiek daug kalbama ir rašoma”. Atrodo, kam kam, bet valstybės globojamam architektūros paminklui, baroko perlui, meno šedevrui, kurį vietiniai žmonės ir turistai taip gausiai ir noriai lanko, turėtų netrukti priežiūros. Deja, taip nėra, “baroko perlas” jau kuris laikas stovi su kiauru stogu.
Petro ir Povilo bažnyčios zakristijos lubos kiaurai permirkusios. Su laiku drėgmė “lips” aukštyn ir aukštyn. Ką darysime, kai ims byrėti vertingiausi vidaus papuošimai? Kviesimės iš kažinkur restauratorius, sudarinėslme milijonines sąmatas remontui, kaip Kauno katedros atveju. Gal vis tik nelaukime ir nepagailėkime dešimties skardos lapų dabar (“Literatūra ir Menas”, 1968. IV. 30).
Vartai į platų pasaulį, bet...
Klaipėda — mūsų vartai į jūrą, į platų pasaulį. Tai vienintelis toks miestas Lietuvoje, o vienintelis jis pirmiausia todėl, kad kito uosto mes neturime, kad niekur taip stipriai nepajusime ir nepergyvensime paslaptingos bekraščių jūros platybių traukos. Tur būt, kiekvieną keleivį, atvykusį į Klaipėdą, apima savotiškas nerimas, žmogus staiga suvokia: pasaulis nesibaigia nei ties jo kaimo, nei ties miestelio riba; jis milžiniškas ir neaprėpiamas, kupinas vilionių ir nežinomybės už tolimo akiračio linijos. Ir, gal būt, tada, žvelgdamas į jūron išplaukiančius laivus, jis supranta, koks svarbus šitas miestas nedideliam mūsų kraštui, kaip turime jį saugoti ir mylėti.
Tiesiog apverktinoje būklėje atsidūrė gražus ir įdomus Klaipėdos senamiestis, kuris visai paliktas likimo valiai. Namai neremontuojami, neprižiūrimi, net žalojami, jie sparčiai nyksta. Aplink balos, šiukšlynai. Ar užsuka čia kada nors miesto vadovai, ar susimąsto, koks nuostolis daromas kultūrai, kai šitaip abejingai žiūrima į praeities vertybių išsaugojimą. Visa laimė, kad jau esama senamiesčio rekonstrukcijos plano, o tai, gal būt, išgelbės ji nuo sugriovimo.
ŠYPSANTIS
Nepasisekus su jėzuitais ir kitais dvasiškiais, skelbiamas konkursas pasauliečiams
Įvedę “Šypsantis” skyrių šių metų pradžioje, manėme, kad mes patys tapsim laimingesni, nes turėsim puikią galimybę linksminti skaitytojus. Deja, išėjo kitaip: tarp daugelio rūpesčių mums prisidėjo dar vienas: nuolatinis rūpestis šiuo skyriumi. Rūpestis matomai atsispindėjo žurnalo puslapiuose, nes po sausio nr. atspausdinto vieno “Šypsantis” puslapio skyrius daugiau iki šiol taip ir nepasirodė. Kaip gi šypsotis ir kitus “prašypsinti”, jei reikia rūpintis?...
Buvome dilemoje: arba 1) juokų skyrių pavesti specialiam redaktoriui; arba 2) spyglius ir dyglius rankioti iš “Draugo”; arba 3), kaip paprastai atsitinka įvedus naują skyrių, pačiam Redaktoriui su juo kankintis; arba pagaliau 4) šiam vos gimusiam “Šypsantis” kūdikiui duoti pauostyti formalino.
Pasirinkome pirmąjį kelią: ieškoti specialaus redaktoriaus. Pirmiausia kreipėmės į lietuvius jėzuitus, nes jie juk viskam pasiruošusi Bažnyčios lengvoji kavalerija. Kad nebūtų diskriminacijos, bet išryškėtų talentas, paskelbėme konkursą: kas pasakys geriausią anekdotą, tas ir taps juokų skyriaus redaktorius. Na, ir sujudo, sukruto konfratrai: vieni vartė Pr. Alšėno “1000 ir vieną juoką”, kiti “Naujienas”, tretį “Draugo” spyglius ir dyglius, o dar kiti stengėsi prisiminti savo priešvienuolyninio gyvenimo linksmesnius epizodus.
Skaityti daugiau: “ŠYPSANTIS” SKYRIAUS REDAKTORIAUS BEIEŠKANT
JAUNYSTĖ
Užmezgus pokalbį apie subrendimą ir populiarumą
Šių metų sausio numeryje jaunimo skyriuje spausdinome Tėvo Kęstučio trumpą rašinį "Ar nori būti suaugęs? (Tik nusikratęs vaikiškumu gali subręsti)". Nors rašinyje buvo kreipiamasi į jauną skaitytoją "Tu", tačiau bent kai kam jis galėjo sudaryti monologo įspūdį— jei ne žodžiais, tai bent dvasia. Tad šį kartą, pasitaikius progai, Kunigas Kęstutis užvedė pokalbį ta pačia tema su šešiolikmete Ilona Marcinkute... Suprantama, dvi poros akių niekad nematys to paties...
Pokalbis prasidėjo klausimu, kaip patiko aukščiau minimas rašinys.
ILONA: Man viskas patiko, ypač pradžioj ir gale yra gerų idėjų, tik nepatinka ta vieta, kur nurodomi du pavyzdžiai apie jaunimą: apie rūkymą ir “deitus”.
TĖVAS KĘSTUTIS: Kodėl nepatinka?
ILONA: Ne visi taip daro.
T. KĘSTUTIS: Aš nesakiau, kad visi taip daro. ILONA: Taip, bet kiti jaunuoliai rūko ne dėl to, kad nori pasirodyti suaugę, bet dėl to, kad visi kiti draugai rūko. Jei tu nedarai to, tai tu išsiskiri. Kiti su tavim jaučiasi nemaloniai. Jie sako: Tu prie mūsų nepriklausai. Vienam būry visos draugės rūkė, tik ne aš. Jos sakė, kad jos galvojo, jog aš norėjau pasirodyti geresnė už kitas.
KNYGOS
Sesuo Marija Jurgita Saulaitytė. KAI MES NUTYLAM. Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1967. 83 psl.
Paskutiniame šio savo pirmo poezijos rinkinio eilėraštyje “Ieškau” sesuo Jurgita lyg kviečia mus kartu su ja “saulės nuramintais vakarais” pasiklausyti, “ką kalba žemė ir dangus, kai mes nutylam”. Bet kaip tik tai, ką ji visuose pirmesniuose eilėraščiuose yra kalbėjusi, skaitytoją nuteikia šį jos kuklų ir nuoširdų kvietimą priimti. Ji kalba apie mus pačius čia, šituo laiku, šitam pasauly gyvenančius, ką pasako jau ir jos rinkinio dalių pavadinimai: Dabar, Ten, Čia, Mes. Ne vien pasigėrėjimui jos žodžių garsais šie eilėraščiai mus kviečia, bet ir jautriai, ieškančiai atsisukti į mūsų apčiuopiamą dabartinę žmogišką būklę, j mus supantį daiktų ir įvykių, žmonių ir Dievo pasaulį.
Per visą rinkinį pinasi viltis dėl žmogaus ir nusivylimas, kylantis iš to, kad žmogus matomai negali išsilaužti iš savo paties varžtų ir iš jį supančio pačių žmonių sukurto nelaimingo pasaulio. Šie du motyvai sukuria rinkinyje įtampą, kurią išgyvendamas skaitytojas laimi naują aštrų žvilgsnį į būties fakto statomus klausimus, į gyvenimo neaprėpiamumą ir mažumą. Viltis niekur nedeklamuojama, niekur nepagrįstai neišlaužiama, bet jos pažado kantriai ieškoma, o gal net tik laukiama. Vilties pažadas dažnai randamas ten, kur mes normaliai jo nelinkę matyti:
Mažo vaiko verksmas
jaudina minias,
laukusias stebuklo.
(Gimimas, 13 psl.)
Tik nykštukai
buria, stebi, saugo
pirmos varpos
stebuklingą grūdą.
(Vaikystė, 14 psl.)
Duona, druska, vanduo—
jie tikri,
bet žmogaus širdis
tikresnė.
(Badas, 28 psl.)
Tuo tarpu atviras, sau nemeluojantis žvilgsnis į žmogiškąją padėtį neišvengiamai užlieja nusivylimu:
Mūsų akys baisios—
mūsų akys pilnos
savęs
ir mūsų širdys tuščios—
Tavo vieta širdyse tuščia.
Laužtame duoną—
baltą nekaltumo duoną—
bet neragaujam.
(Prakeiktieji, 29 psl.)
Jonas Avyžius. Kaimas kryžkelėje, Vaga, Vilnius, 1966, 526 psl.
Socialistinis realizmas romane paprastai reiškia iš kartono iškirptus charakterius — savo klasės stereotipus, kurie arba persisėmę blogiu iki savo mazolių, arba yra taurūs liaudies sūnūs, kurie tauriai pamokslauja, tauriai mėšlą mėžia ir tauriai dantis valosi. Sunku rašytojui ką nors naujo to paties sukirpimo pasiūti, tad šiuokart smagu matyti, kad ir socialistinio realizmo rėmuose galima padaryti ką nors įdomesnio.
“Kaimas kryžkelėje” — romanas, 1965 m. laimėjęs respublikinę premiją. Lietuvoje apie jį buvo daug kalbama. Jis vaizduoja kelis mėnesius Liepgirių kolūkyje. Atvyksta naujas kolūkio pirmininkas Arvydas Toleikis — senasis pirmininkas Martynas Vilimas atstatytas iš pareigų už nesėkmingą kolūkio tvarkymą. Arvydas Toleikis griebiasi pastatyti kolūkį ant kojų, nors tai ir reikštų nesekimą partijos rajkomo kai kurių parėdymų — pavyzdžiui, pasodina tik trečdalį kukurūzų normos, kurios rajkomas reikalauja. Toleikis susiduria kakta kakton su kolūkio privatininkais (kurie sudaro daugumą kolūkio gyventojų) — tai žmonės, kurie labiau linkę rūpintis savo žemės sklypais ir savo gyvuliais, negu viešąja nuosavybe, reikalui esant, iš kolūkio kluonų pasiimdami šiaudų ar pašaro. Čia Arvydas veikia kietai: iš vienos pusės bando įtikinti, kad juo turtingesnis bus pats kolūkis, tuo labiau bus užtikrinta ir kolūkiečių gerovė, o iš kitos pusės nori susilpninti privatų sektorių: reikalauja laikytis įstatymo, teleidžiancio turėti po vieną karvę, pavasarį kolūkio laukams tręšti pareikalauja iš kiekvieno gyvulių savininko duoklės mėšlo, kuris būtų ėjęs privačiam sklypui tręšti. Privatininkuose tvinksta neapykanta, ir štai, buvusio buožės Lapino pakušintas, kaimo kvailys užpuola iš vestuvių puotos grįžtantį kolūkio pirmininką ir jį sunkiai sužeidžia. Pirmininko pareigas perima vėl Martynas Vilimas, kuris nusileidžia rajkomo spaudimui, išaria net ir sudygusius žiemkenčius, kad sėtų kukurūzų normą, tačiau ateina lietus ir iš kukurūzų lieka pšt. Grįžta iš ligoninės Arvydas, kuris šiuokart žmonių laukiamas ir po nesėkmių žengia su viltimi į šviesesnę ateitį.
Šią santrauką paskaitęs, klausi: Kur čia tas palaimintas Avyžiaus originalumas? Juk čia daug kartų girdėta socialistinio realizmo romano fabula — gal tik kiek pikantiška, kad šičia partijos rajkomas ne kartą yra prieš angelų pusę. Romano įdomumas yra štai kur: tai yra romanas apie lietuvišką kaimą, ta pačia Žemaitės, Ramono, Katiliškio tradicija. Romane yra gyvi žmonės, gal tik išskiriant Toleikį, bet ir šis galop įgyja žmogaus bruožus.
APIE GEGUŽĖS NUMERĮ
Sesuo M. Ignė pagavo liūdną jauno žmogaus bėgimą — nuo savęs, nuo kitų...
Vertinant “Fidelio” mūsų scenoje, visiškai užmiršta B. Pūkelevičiūtė, kuri ne vien išvertė, bet tiesiog perkūrė. Kas galėjo nepastebėti skaidraus žodžių eiliavimo?...
Gera, kad atgaivinote skyrių “Atsakant”. Po II Vatikano suvažiavimo mes visi pasidarėm lyg “žinovai”. O juk taip daug kas iš atsakymų pasimoko...
ESTETINIS ĮSPŪDIS
Duodamas net trijų spalvų viršeli, papuoštą Zitos Sodeikienės piešiniu-kolažu, naudodamas net kelių rūšių popierių, talpindamas pirmarūšes nuotraukas, naujas (gegužės) žurnalo numeris daro labai malonų estetinį įspūdį.
"Draugas", VI. 15
LEIDĖJŲ PRAŠYMAS
Leisdami “Laiškus Lietuviams”, Tėvai Jėzuitai susilaukia ne pelno, bet nuostolio. Metinė prenumerata yra per žema: iš jos žurnalas negali išsiversti. “Laiškų Lietuviams” leidėjai prašo visų galinčių skaitytojų paremti žurnalą aukomis, o labiau pasiturinčiųjų — stambesne auka tapti žurnalo vieno numerio mecenatais.
JAUNIMO CENTRO STATYBA
Praėjusio dešimtmečio patirtis mums visiems labai aiškiai įrodė, kad Jaunimo Centro Čikagoje patalpos yra per mažos. Tad norėdami, kad jis ir toliau visiems patarnautų, būtinai turime nedelsdami jį padidinti. Už kiekvieną auką būsime visiems labai dėkingi. Jeigu kas paaukos bent tūkstantį dolerių, tai jo pavardė bus įrašyta specialioje lentoje Jaunimo Centre. Statybą netrukus pradėsime. Norime visus nuraminti, kurie baiminasi, kad kada nors Jaunimo Centras gali atitekti svetimtaučiams: Jaunimo Centras yra ir liks privati Lietuvos Jėzuitų provincijos nuosavybė. Aukas prašome siųsti kun. J. Kubiliui, S.J., 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636.
TAUTOS KANKINIŲ PAMINKLAS
Lietuvių Tautos Kankinių Paminklas, Šv. Marijos Gailestingumo Motinos — Aušros Vartų koplyčia šalia Švento Petro karsto Bazilikoje Romoje jau ruošiama. Kasimo darbai jau baigti, vykdomi sienų ir lubų sutvirtinimo darbai, ruošiami dekoracijų projektai. Vatikano ir lietuvių archyvuose liks koplyčios aukotojų vardai, kurie bus įdomūs ne tik šiandien, bet ir tolimoje ateityje. Reiktų, kad lietuvių vardų ten būtų tūkstančiai. Galima įrašyti save, savo šeimos narių, savųjų ir pažįstamų kankinių vardus, pasiunčiant auką adresu: Lithuanian Martyrs’ Chapel Fund, 2701, W. 68th St. Chicago, Ill. 60629. Amerikoje aukos nurašomos nuo mokesčių (tax deductible).