AKIRAČIAI
"Laiškų Lietuviams" vasario nr. buvo atspausdinti atsiliepimai į anketą apie bendravimą su tautiečiais iš okupuotos Lietuvos. Gegužės 3 d. Čikagoje surengtame"L. L." viešame pokalbyje išsivystė diskusijos tuo klausimu.
NORVILAS: Už bendradarbiavimą pasisako 90% — o gal 95% — jaunesnių, kurie gal randa daugiau laiko ir kurie yra gal iš viso daugiau raštingi, o prieš yra senesnio amžiaus, mažiau pasiruošę, labiau nerangūs parašyti. Atsakymų, palyginti, nedidelis skaičius. Tad negalima pasakyti, kad iš viso didesnė skaitytojų dalis pasisako už bendradarbiavimą... Bet iš viso “Laiškams Lietuviams”, kaip religinės kultūros laikraščiui, įsileisti į tokius klausimus yra truputi pavojinga — tokiose diskusijose galėtų paskęsti. Juk tai politinis klausimas. Nesakau, kad ne, bet abejoju, ar tinka, nes turim kitos spaudos, kuri tuos klausimus nagrinėja.
Redakcijos pastaba: Nežinia kuo remdamasis p. Norvilas sumini tuos 90-95% jaunesnių. Į “L. L.” anketas atsakiusiųjų žymiai didesnė pusė yra virš 40 m. amžiaus. Nėra nei vieno žemiau 20 ir gal tik 2-3 žemiau 30. Ta pati pastaba taikoma p. Motušienei 289 psl.).
PROF. BIELIAUSKAS: Ar jūs manot, jog dėl to, kad “Laiškai Lietuviams” yra religinės kultūros laikraštis, jie neturėtų “įsivelti”? O kaip dabar žiūrėti į tai kad pati Bažnyčia “įsivelia”... Roma bendradarbiauja?
Šimtmečiai ąžuolai, rankas šakotas
Į miglotus, rūškanus skliautus iškėlę,
Meldžiasi saulėleidžiams ir ryto vėjams.
Ir mane ju juodos šakos teapraizgo!
Kad girdėčiau skrendanti viršūnėn vėją
Ir matyčiau amžiais savo žemės dangų!
Henrikas Nagys
NORVILAS:: Roma bendradarbiauja. Bet, žinoma, nusivils ir Roma. Paskutinėmis žiniomis, jie jau baigia pradėti suprasti. Kas iš tų jų kalbų — kokia nauda gali būti?
PROF. BIELIAUSKAS: Man atrodo, kad dalykas toks: jei niekas nekelia šito klausimo ir iš anksto pasako, kad mes nieko bendro neturim, o vis dėlto žmonės kontaktus turi — ir net jų išvengti negalima — tai mes prieisim prie to, kad tie, kurie kontaktus turės, bus visai nepasiruošę... Mano nuomone, mums bijoti nėra ko: komunistais jie mūsų nepadarys. Jaunimas, kai bendradarbiauja, visai nėra tam paruoštas. Vlikas tuo reikalu nieko nepadarė.
PROF. LIAUGMINAS: Įsivelti į didelę polemiką — tai būtų pavojus, bet pasakyti mūsų pažiūrą apie tai — parodyti “Laiškų Lietuviams” nusistatymą — nėra pavojinga, nes kiti laikraščiai nueina įvairiom partinėm kryptim... Dabar apie paruošimą: tas paruošimas turėtų nurodyti, kad “tai, ką jūs matysit okupuotoj Lietuvoj, yra parengta specialiai jums matyti, o ko nematysit, tai tas būtų įdomiausia”.
KUN. BOREVIČIUS: “Laiškai Lietuviams” yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas. Tas užsiangažavimas turėtų duoti daugiau galimybės spręsti ir religinius, ir plačia prasme kultūros klausimus. Prie tų kultūros klausimų galėtų priklausyti taip pat ir mūsų... — reikėtų vengti žodžio “bendradarbiavimas”, o vartoti “bendravimas”. Tie du žodžiai daug sąmyšio sudaro lietuviškoj visuomenėj. “Laiškai Lietuviams” galėtų liesti ir šį bendravimo klausimą, kuriuo sielojasi plačioji visuomenė.
KUN. VAIŠNYS: Pirmiausia, “L. Lietuviams” buvo aiškiai parašyta, kad mes nekalbame apie bendradarbiavimą, bet apie bendravimą. Kai kurie vis nuolat kartoja tai, kas būtų buvę madoj prieš 200-300 metų, bet ne po II Vatikano Susirinkimo: esą negalima kelti tokių klausimų nei katalikiškame žurnale, nei per pamokslus, nes katalikiškuose žurnaluose ir pamoksluose turėtų būti kalbama tik apie religiją. Bet juk religija nėra koks nors abstraktus dalykas, o konkretus gyvenimas. Tad ir katalikiškoje spaudoje, ir pamoksluose turi būti kalbama apie konkrečius gyvenimiškus klausimus, bet ne apie dangiškus migdolus... Šiandien šis bendravimo klausimas mus skiria, sukelia vienų prieš kitus neapykantą, o religija nori vienybės. Tad reikia apie tai rašyti katalikiškoje spaudoje ir kalbėti per pamokslus.
Ponas Norvilas pasakė, kad šį klausimą dažnai kelia kita spauda. Prašyčiau tą spaudą nurodyti. Tik po “Laiškų Lietuviams” anketos paskelbimo pradėtas šis klausimas plačiau keltį spaudoje, o anksčiau, jeigu kas šį klausimą spaudoje kėlė, tai dažniausiai tik tam, kad galėtų kolaborantu pavadinti kokį nors asmenį, pasikalbėjusi su iš Lietuvos atvažiavusiu lietuviu... Man atrodo, kad šiame klausime beveik visi esame vienodos nuomonės — visi sutinkame, kad reikia bendrauti su lietuviais, tik kai kurie labai dramatiškai kelia klausimą: kaip mes galime bendrauti su okupantu! Mes niekad nesakome, kad turime bendrauti su okupantu, bet su broliu lietuviu.
KUN. TRIMAKAS: “Laiškai Lietuviams” yra ne tik religinis, bet ir tautinės kultūros žurnalas. Kaip pastebite, mes laiks nuo laiko vienu žurnalo numeriu paliečiam ištisą temą, religinę ar šiuo atveju vasario numeryje tautinę — Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 50 m. sukakties proga. Ten kalbėjom apie tai, kaip Lietuva siekė nepriklausomybės. Ten palietėm ir tai, kaip lietuviai JAV tiems tautiečių siekiams padėjo, ir kaip mes dabar turime padėti savo tautiečiams okupuotoje Lietuvoje. Tai ir buvo klausimas, į kurį atsakymo šiuo numeriu ir šia anketa ieškojome. Ir tai buvo pasakyta to numerio pačiame pirmajame puslapyje... Opiausiais klausimais mes turime kalbėti. JANKAUSKAITĖ: Aš labai džiaugiuosi, kad “Laiškai Lietuviams” atkreipė dėmesį į tą klausimą. Atrodo, kad mūsų visuomenėj yra kažkoks nesusipratimas. Staiga mes, vietoj nusistatę prieš rusus, pradėjom nusistatyti prieš savo brolius lietuvius. Ir man atrodo, kad “Laiškai Lietuviams” turėtų dar daugiau gvildenti tą klausimą: visą Rytų Europą užlieja nuo rusų laisvėjimo banga. Susitikdami su lietuviais iš ten, mes turime tą dvasią palaikyti ir parodyti, kad esam jų broliai.
MOTUŠIENĖ: Sprendžiant tą klausimą, nebuvo moderavimo, bet iš karto mestas iššūkis į jaunimą, kuris visai tuo klausimu nėra dar gerai informuotas ir nesupranta politinės pusės.
Todėl aš manau, kad tie užklausimai, mesti į jaunimo pusę, nieko gero neatneša tautinei kultūrai.
KUN. TRIMAKAS: “L. Lietuviams” nėra vien tiktai jaunimui, bet yra visiems. O kurie tas diskusijas seka, tuo būdu yra informuojami ir formuojami. Jie čia randa ir atsakymus. BAUŽYS: Anksčiau girdėjau sakant, kad reikia jaunimą specialiai paruošti... Reikia būti labai atsargiems, kas tą jaunimą paruoštų.
KUN. SAKEVIČIUS: Anksčiau buvo spaudoj pasakyta, kad mes turim bendrauti su savo broliais, bet ne su okupantais. Reikia tik žinoti, kur mes galime bendrauti ir ko iš tikrųjų mes siekiame. Mūsų tarpe negali būti pasidalinimo. Pirmenybę turim duoti veiksniams, kurie mums vadovauja. Žinoma, klausimą galima kelti. “Laiškuose Lietuviams” pasisakymų gali būti. MOTUŠIS: Aš norėčiau, kad “Laiškai Lietuviams” palaikytų politinių veiksnių nuomonę, bendravimas galimas tik su privačiais asmenimis ir ne organizuotai... ir jokių ekskursijų, ir jokių išvažiavimų negali būti, nes tai yra organizacija.
KUN. TRIMAKAS: Su tuo maždaug sutinkam, tik, sakysim, dėl to privatumo: kaip bendrauti — ar su vienu asmeniu, ar su grupėmis... Iš anketos matosi, kad dauguma laiko, jog grupinis bendravimas dar ne būtinai reiškia oficialų bendravimą, tik nebūtų gerai, jei susitikimus organizuotų politinės ar ideologinės organizacijos... Taigi, baigiant diskusijas šiuo klausimu, norisi pastebėti, kad iš jų matosi, jog didesnė pasisakiusiųjų dalis pritaria tam išsiaiškinimui žurnale, nes tai yra opus, daugelį mūsų liečiąs klausimas.
PROF. BIELIAUSKAS: Aš pavartojau negerą žodi: “paruošti” ir dėl to sudariau daug bėdos. Neturėjau galvoj paruošimą ideologiniu ar kitokiu būdu, bet... diskusijos “Laiškuose Lietuviams” jau ir yra paruošimas... Keliamas klausimas — ir man atrodo, kad kėlimas klausimo ir yra naudingas. Dabar šito klausimo iškėlimas ir anketos atspausdinimas dar nėra dalyko pabaigęs. Aš neturiu įspūdžio, kad “Laiškai Lietuviams” sutinka ar nesutinka su Vliku kokiu nors būdu. Iškėlė klausimą, kuris bus gal toliau gvildenamas — ir man atrodo, kad turi būti gvildenamas... Sunku kartais skirti, kas yra privatus asmuo, o kas nėra. Kaip, pavyzdžiui, pasikeičiant moksliniais veikalais ar straipsniais su mokslinėse įstaigose dirbančiais. Čia juk nėra grynai asmeninis, bet mokslinis bendravimas. Šitokie klausimai galėtų būti keliami. Kokia plotme? Kaip? Tai ir yra, ką aš galvoju, kai kalbu apie paruošimą: gvildenama, keliama, ieškoma ko nors — ir tą “Laiškai Lietuviams” daro ir, man atrodo, gal ir daugiau darys. Ir tai gali turėti įtakos, kad net ir politiniai veiksniai pažvelgs į tai ir duos naujas direktyvas.
PROF. LIAUGMINAS: Noriu pasisakyti prieš tą nuomonę, kad, jeigu mes kelsim tą klausimą, tai pasidarys labai daug nuomonių. Keldami tą klausimą, mes kaip tik siekiame vieningos nuomonės — formuojančios opinijos ir linijos, kuri bus pasiekta, jei tik bus svarstoma kokiame rimtame žurnale, pasisakant svariems ir žinomiems, objektyviai kalbant, ne iš grynai siauro politinio taško.