Vol. XIX, Nr. 4. BALANDIS-APRIL
STEBINT IR SVARSTANT * * * 134
KAIP AŠ VERTINU TAI, KAS ŠIAIS LAIKAIS DEDASI BAŽNYČIOJE (II-III premija) Pr. Razminas 136
KAIP AŠ VERTINU TAI, KAS ŠIAIS LAIKAIS DEDASI BAŽNYČIOJE (II-III premija) J. Toliušis 143
PASTABOS apie premijuotus straipsnius Komisijos nariai 147
PUIKYBĖ TIKĖJIMĄ ŽLUGDO — II A. Grauslys 148
MIGUEL ANGEL ASTURIAS P. G. 152
PABĖGIMAS (ištrauka) M. A. Asturias 157
EILĖRAŠČIAI M. A. Asturias 158
ASMENYBĖ IR JOS NEGALAVIMAI — III A. Liaugminas 160
SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — III M. Krupavičius 162
ŠEIMA: Svajonės ir vedybos Paruošė G. Valiulienė 169
KRIKŠČIONIJA: Reformos Vatikano kurijoje A. L. 172
KNYGOS: Ar jau gavote “Eglutę?” G. Ivaškienė 174
Šio numerio iliustracijos: E. Kepalaitės škicas (viršelio 1 psl.) ir bronzos skulptūra “Kūrimas” (133); U. Juodvalkio nuotraukos “Statyba” (136, 140, 147); Alg. Kezio, S. J., nuotraukos “Gamta nemėgsta tuštumos (153-156), Pr. Razmino (138), J. Toliušio (143), A. Rygelytės (167) ir “Eglutės” viršelio (174) atvaizdai.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U. S. A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
PRADŽIOJ buvo masė... Neryškios, betikslės formos... Sudribę, surizgę, sukibę gabalai... Kažkas juos ėmė liesti, judinti, kelti... įdėmiau įsižiūrėjus, darėsi aiškiau, ryškiau, suprantamiau... Ėmėme atpažinti. Kažkas kūrė ranka, ir mes kūrėme vaizduote. Kažkas kažkam įkvėpė gyvybę— ir mes atgimėme.
■ Kurti pasaulį ir save
Kūrimas, statymas — tai šio Laiškų Lietuviams numerio tema. Jai pradžią duoda trumpa susimąstymo akimirka prie E. Kepalaitės bronzos skulptūros "Kūrimas" (133 psl.). Toliau atsinaujinančios Bažnyčios dvasinės statybos pastangas akylai vertina du antrinėmis premijomis konkurse atžymėti straipsniai: Pr. Razmino — išbalansuotas, daugiau akademinis (137) ir J. Toliušio — spontaniškesnis, perpintas čikagiškėmis aktualijomis (144). Abu straipsniai iliustruojami statybą vaizduojančiomis U. Juodvalkio fotografijomis. Galų gale ir Alg. Kezio, S. J., vidurinių puslapių fotografijos savo tema "Erdvės" pinasi į bendrą visumą — gamta vengia tuštumas: ją turi užpildyti žmogus (153), gyvoji plazma (154), namai bei vieškeliai (155), bet stop... — gana, nesigrūskite ant vagonais nusėtų geležinkelio bėgių (156) — žemėj reikia statyti ir kurti, bet be kamšaties.
Reikia statyti, bet ne perkrauti. Reikia turėti, bet tik dvasia turtėjant. Reikia taip pasaulį kurti, kad kartu save kurtume amžinybei. Kūryba yra prieangis Prisikėlimui, kai, mums kuriant, kuria mus Dievas.
■ Olandų tikresnis vaizdas
Daugely reportažų vaizdas apie svetimus kraštus sukuriamas ne tik ne pilnas, bet dažnai ir ne visai tikslus — ypač sensacijų, o ne tiesos ieškančioj spaudoj. Iš Europos katalikų kraštų ypač išskiriama Olandija: ji dažnai piešiama kaip religinių ekstravagancijų vieta, gimdanti schizmas ir erezijas.
Į tokius reportažus reikia žiūrėti kritiškomis akimis. Olandijoj pasitaiko kraštutinumų gal ir daugiau negu kur kitur, nes ten bandoma religiją derinti prie gyvenimo, o gyvenimą — prie religijos. O kad religija ten yra gyvesnė už daugelio kitų kraštų, teliudija kad ir šie faktai: sekmadienį Mišiose dalyvauja Prancūzijoj 10% katalikų, Italijoj — 25%, Anglijoj — 40%, o Olandijoj 65% ir, nors olandai tesudaro 1% pasaulio katalikų, iš jų tarpo yra 10% viso pa-saulio misijose besidarbuojančių katalikų. Kai kituose kraštuose labiausiai perkami romanai (kartais ir pornografinio pobūdžio), Olandijoje vienu metu gausiausiai buvo perkamas suaugusiųjų Naujasis Katekizmas. Taip pat jokiam kitam krašte nebuvo tiek atspausdinta ir išplatinta Sibiro lietuvaičių maldaknygių, kiek Olandijoj — viso 400,000 egz.
Skaitant kartais sensacingus aprašymus apie klumpių kraštą, prisimintina, kad su tulpėmis ten pražysta ir gyva religija.
PRANAS RAZMINAS
Pranas Razminas, gim. 1908 m. Kurtuvėnų parapijoj, Padubysio valsčiuj, yra išlaikęs prancūzų k. diplomatinius egzaminus Vytauto Didžiojo Universitete, Kaune, 1940 m. Buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Lazdijų (1937-1944), Wiesbadeno ir Kasel Mattembergo gimnazijose. Mokytojo pašaukimui like ištikimas ir persikėlęs į Čikagą, visą eilę metu mokytojaudamas lituanistinėse mokyklose. Dar Lietuvoj pradėjęs rašyti į spaudą — į “Ateitį”, “Naująją Vaidilutę”, “Pavasarį”, teberašo išeivijoje, ypač bendradarbiaudamas “Drauge”. “Laiškų Lietuviams” straipsnio konkursuose pirmąją premiją yra laimėjęs 1961, 1964 ir 1965 m.
"Laiškų Lietuviams" konkurse šiam Prano Razmino ir Juozo Toliušio (žr. 143 psl.) straipsniams buvo padalinta antroji ir trečioji premija.
Faktiškumas ir asmeniškumas keliamose problemose
Tema iškelia daug problemų. Bažnyčia, kaip ir pasaulis, pergyvena sunkią krizę, iš kurios pakilti reikia stebuklo. Tačiau pati Bažnyčia yra amžinasis stebuklas, ir tai teikia vilčių, kad po audrų ateis ir giedros metas. Tikrai nuostabūs momentai iškyla šiuo metu ekumeninės dvasios raidoje. Šalia viešpataujančio blogio bei neapykantos ir demoniško tikinčiųjų persekiojimo, pasigirsta balsas, kviečiąs visus krikščionis ir visą pasaulį į tikėjimo ir dvasios vienybę.
Patys krikščionys šiandieną gyvena negirdėtame svyravime tarp gėrio ir blogio. Jaučiamas lyg pasimetimas, ir krikščioniškosios masės eina nukrikščionėjimo kryptimi. Tai, kas šiais laikais dedasi Bažnyčioje, vienus džiugina, kitus sukrečia bei piktina. Tie, kurių žvilgis labiau krypsta į šį, negu į aną pasaulį, tiki, kad Bažnyčia, pradėjusi nuo pasninkų naikinimo, liturgijos pakeitimo bei gyvųjų kalbų įvedimo į liturgiją, eis toliau ir atleis kai kuriuos moralės varžtus. Nuogąstis ima, kad krikščionys pradeda nusigręžti nuo krikščioniškųjų vertybių, laikydami jas nepastoviomis, o jų galvojimas, kad, kas šiandieną draudžiama, rytoj bus leista, stipriai trukdo ekumeninės dvasios plėtojimąsi. Su naujomis reformomis Bažnyčia pastūmėjo tikinčiuosius į asmeninių problemų sūkurį. Kiekvienas įvykis žmogaus yra savaip pergyvenamas, tad ir jų apibendrinimas negali būti vienodas. Faktiškumas priklauso nuo teisingo žvilgio į tuos reiškinius, kuriuos mes stebime. Tačiau kiekvieno stebėtojo asmeninė prizmė išduos tam tikrą atspalvį. Įvykiai dar tebėra per karšti ir neišryškinti, ir vos klijuojamas dialogas vienoje ar kitoje srityje dar neduoda aiškaus atsakymo. Tad ir šiame rašiny bus apsiribota tik pačiomis probleminėmis idėjomis.
Skaityti daugiau: KAIP AŠ VERTINU TAI, KAS ŠIAIS LAIKAIS DEDASI BAŽNYČIOJE
JUOZAS TOLIUŠIS
Lietuviškos Čikagos detalė
Juozas Toliušis, žemaitis, gimęs 1923 m. Kaune. Gimnaziją baigė 1941 m. Tauragėje. Sovietams artinantis prie Lietuvos, turėjo nutraukti Vytauto Didžiojo Universitete Kaune pradėtas medicinos studijas ir pasitraukti į Vokietiją. In-golštadte įsijungęs stovyklinio laikraštėlio darban, su plunksna nebesiskyrė nei vėliau, persikėlęs i Šiaurės Amerikos kontinentą, rašydamas reportažus ir pasisakydamas jaunimo klausimais “Tėviškės Žiburiuose”, “Laisvojoj Lietuvoj”, “Darbininke”, “Sėjoj” ir mūsiškės spaudos skautu skyriuose. Aktyvus Lietuvių Skautų Sąjungos narys, šiuo metu eina spaudos informacijos vedėjo pareigas Brolijoj.
"Laiškų Lietuviams" konkurse šiam ir Prano Razmino (žr. 136 psl.) straipsniams buvo padalinta antroji ir trečioji premija.
Antrasis Vatikano Susirinkimas įnešė visą krūvą naujovių dieviško apreiškimo, liturginėje, pastoracinėje ir kitose srityse, liečiančiose mūsų kasdieninį gyvenimą. Vienos jų atnaujintos, pritaikytos šių dienų dvasiai, į kitas pažvelgta iš skirtingos perspektyvos, trečios netgi drastiškai pakeistos. Kaip kiekviena naujybė, ir Bažnyčios nutarimai buvo priimti įvairiausiomis nuotaikomis: džiaugsmu, pasitenkinimu, abejingumu, pasipiktinimu, įtarimu ir t.t. Bet štai, praslinkus keleriems metams, tos neramios nuotaikos aprimsta, įeinama į vėžes ir, tuo pačiu, jau galima net apčiuopiamai pajusti Susirinkimo sėjos daigelius. Aišku, yra per anksti tiksliai įvertinti Bažnyčios pateiktuosius nutarimus ar rasti toli siekiančių išvadų; būtinas didesnis laiko nuotolis.
O gal laiko tolumos ir nereikia, nes juk, kol viskas šviežia, mes dalykus išgyvename pilnu entuziazmu, juos diskutuojame, vienaip ar kitaip sprendžiame ir formuojame savo nuomonę. Gal šis vertinimas ir nėra visai tikslus, gal paviršutinis, bet juk neretu atveju pirmasis įspūdis įrėžia širdyje giliausią vagą.
Kadangi Vat. Susirinkimo priimtieji naujumai, keitimai yra pateikti labai plačia skale, apimą daug bažnytinių bei pasaulietiškų sričių, tai ir jų svarstymas gali būti labai įvairus. Juk teologas, greičiausiai, vertins dogmatiniu požiūriu, protestantas ieškos naujo tarpreliginio santykio, pasaulietis žvelgs jam artimų gyvenimiškų problemų akimis ir t. t. Bandysiu į naujuosius Bažnyčios "vėjus" pažvelgti vienos nedidelės bendruomenės akimis, būtent: pro Čikagos lietuvių spektrą. Būdamas neatskiriamas šios bendruomenės narys, jaučiuosi pusėtinai gerai pajutęs jos nuotaikas, o ir, didžia dalimi, šių niuansų įtakoje susidaręs savąją nuomonę.
Skaityti daugiau: KAIP VERTINU TAI, KAS ŠIAIS LAIKAIS DEDASI BAŽNYČIOJE
NUOMONĖ: Įdomiai iškelia, kad lengvatos nėra lengvatos, o tikriau — sunkumai. Teigiamai persvarsto keitimosi stadijas, bet stengiasi išlaikyti aukso vidurį, stovėdamas tarp konservatyvios ir progresyvios linijos. Gana pagrįsta nuomonė. Ne visiškai aiški, bandoma per daug aprėpti. Konkrečiai nepasisako.
SVARSTYMAS: Gilesnis, teorinis. Išplėstas per daug plačiai. Paviršutiniškas; per daug praeities istorijos su pigiais pavyzdžiais. Didaktiškas.
APIMTIS. Valdymas, dialogas, apaštalavimas. Pakankamai plati. Per daug išplėsta. Sunkiai prieinamos išvados.
FAKTIŠKUMAS. Planingai faktus pristato. Neiškreipti faktai. Stoka nuoseklumo; maišomi religiniai ir socialiniai faktai.
apie Juozo Toliušio straipsni (143 p.)
NUOMONĖ: Balansuota, logiškai pagrįsta. Objektyvi — išbaigtai ir detaliai išdėstyta teigiamoj perspektyvoj. Pagal rašytojo pasaulį — balansuota. Pastanga balansuotos nuomonės.
SVARSTYMAS: Ne per giliai, tačiau aktualiai džiaugiasi reforma. Gilus — preciziškas, remiasi įvykiais ir pavyzdžiais. Labai nuoseklus. Tik klek per siaurai. Savo temą gvildena drąsiausiai, vaizduodamas prie modernių laikų beprisiderinančią Bažnyčią. Tema originali, kuri gali būti pritaikoma ne vien tik jo ribojamai aplinkai.
APIMTIS: Plati, tema išsemta. Sąžiningai išanalizuota, siekia plačiau negu pamaldos.
FAKTIŠKUMAS: Svarstymai remiasi įvykių faktais. Faktai dar ne visai pilni. Remtasi faktais, pvz. tradicijomis, normomis, socialiniais įvykiais ir žmonių nuotaikomis.
Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - II
ALFONSAS GRAUSLYS
Daug yra veiksnių ar įtakų, kliudančių įtikėti; antra vertus, tie patys ar jiems giminingi veiksniai jau turima tikėjimą žlugdo. Tai reiškia, kad ne tik įsigyta pasaulėžiūra lenkia mus jai atitinkantį gyvenimą gyventi, bet ir patsai gyvenimo būdas ilgainiui gali mums vienokią ar kitokią pasaulėžiūrą įteigti. Tad žmogus, kuris krikščionišką pasaulėžiūrą ir josios sielą — tikėjimą brangina ir ją išlaikyti nori, privalo dėl savo gyvenimo budėti. Jis turi žinoti, kurioje gyvenimo dirvoje tikėjimo augalas geriausiai auga ir tarpsta, o kurioje — skursta ir nyksta. Gyvenimiškiau kalbant, jis pirm visko turi įsidėmėti, kad yra tokių ydų ar nedorybių, kurios, įsiveržusios ir įsigyvenusios jo sieloje, gali jo dvasinį pasaulį sudrumsti ir iki šiol jo nebrangintą naują pasaulėžiūrą jam įteigti. Vienas tokių, labai dažnų, nedorų veiksnių, neigiamai veikiančių krikščionišką žmogaus tikėjimą, yra puikybė.
KAS YRA PUIKYBĖ?
Šv. Tomas Akvinietis sako, kad puikybė — tai netvarkinga savos garbės meilė. Tasai netvarkingumas, anot jo, pasireiškia tuo, kad išdidus nori pasirodyti aukštesnis, garbingesnis negu tikrumoje yra. Todėl kitu atveju šis teologas, puikybę gyvenimiškiau nusakydamas, sako, kad tai yra noras būti didesniu negu esi. Išdidus save per daug vertina tam, kad galėtų iškelti save aukščiau kitų. Šitoksai savęs garbinimas — tai labiausiai paplitusi stabmeldybė.
Kadangi pagal šv. Raštą "puikybė — kiekvienos nuodėmės pradžia" (Eccl. 10, 15), tai, anot šv. Tomo, puikybė yra ne tik didelė nuodėmė, bet ir didžiųjų nuodėmių šaltinis. Net ir pirmieji žmonės nusidėjo puikybe: jie norėjo pažinti gėrį ir blogį, kad galėtų, patys sau vadovaudami, būti nepriklausomi ir nieko neklausyti. Todėl puikybė, kaipo dvasios nuodėmė, yra didesnė už kūno nuodėmes, nes ji labiau nutolina nuo Dievo.
Anot II Vatikano Suvažiavimo teologo B. Haeringo, puikybė — tai ieškojimas vertingumo ne Dievo akyse, ne išvidinio vertingumo dauginimas Jo akivaizdoje, bet visa to ieškojimas prieš žmones, neatsižvelgiant į Dievą.
Gamta nemėgsta tuštumos... “Žmogus dykumoj” (153), “Gyvybės gijos — I” (154), “Gyvybės gijos — II” (155), “Pavargus ant bėgių” (156). Nuotraukos Algimanto Ke-zio, S.J.
MIGUEL ANGEL ASTURIAS, gvatemaliečių poetas, rašytojas ir diplomatas, praeitais metais laimėjęs Nobelio literatūros premiją, yra vienas žymiausių šių dienų Lotynų Amerikos grožinės prozos meistrų. Savo literatūrinę karjerą pradėjo 1930 m., kai Madride išėjo jo "Gvatemalos legendos", kuriose iškėlė savo krašto mitologinę praeitį ir atkūrė kai kurias labiausiai žinomas majų tautosakos legendas.
Po 15 metų pasirodė romanas "Ponas Prezidentas", laimėjęs Prancūzų Knygos Klubo tarptautinę premiją ir išverstas į daugelį kalbų, kurį suglaustai reikėtų apibūdinti kaip baimės ir bejėgiškumo epą, aprašantį vieno Lotynų Amerikos krašto doroviniai liguistą gyvenimą, konkrečiai neminint, kad tai Gvatemala, nes visa Lotynų Amerika kenčia tas pačias negeroves. Tas nuostabus romanas yra pasakojimas, pilnas brutalios poezijos, įsisunkusios į egzotišką paveikslų ir įvaizdžių gyvūniją, kas jam teikia ypatingą vertę modernioje literatūroje.
Kitam savo romane, "Kukurūzų žmonės", kurį labiau reikėtų laikyti simfonine poema prozoje, Asturias vaizduoja žavų prieškolumbinį indėnų pasaulį, atskleisdamas Gvatemalos kaimiečių pasąmonę su jų magija. Asturio aprašomi personažai realizuojasi mitologiniam persikeitime: mirtyse įvykdo savo galutinę paskirtį.
Dėl vietos stokos tepaminėsime paskutinį jo romaną "Tokia mulatė", kuris irgi yra lyg ir epas, nes jame persipina kosmogoniški pasakojimai su istoriniais ir kariniais įvykiais. Čia velniai, burtininkai, nykštukai ir milžinai persikeičia. Vaizduotė piešia nuostabų magišką pasaulį, atpasakojamą turtingu ir spalvingu stilium ir žodynu.
Baigiant reikia pasakyti, kad Asturio įnašą į L. Amerikos literatūrą sudaro karštligiškas realizmas, kuriuo dramatizavo socialinio nuosmūkio laikotarpį, ir nepaprastai vešlus jo majų mitų stilius, įkūnytas Gvatemalos indėnuose ir kaimiečiuose.
Asturio lyrinėje poezijoje atsispindi estetiniai ieškojimai ir pakitimai: kelionių įspūdžiai, tėvynės meilė, sugrįžimas iš tremties į tėviškę, su vyraujančia bukoline nuotaika.
P. G.
MIGUEL ANGEL ASTURIAS
Ištrauka iš romano “Ponas Prezidentas”
Peisažas buvo išbarstytas, oras šaltokas, kartais ledinis, tartum stiklas. Upės ūžimas lankstė nendres. Kalnų tarpekliu bėgdami, nusileido žemyn. Kontrabandininkas pririšo arklius jam žinomoje vietoje, kad sugrįžęs galėtų rasti. Tarp šešėlių, žvaigždėto dangaus šviesa atšvietė upės dėmes. Plūduriavo keista augmenija, augmenija medžių su žaliais raupais, talko akimis ir baltais dantimis. Jos pakrantėse kunkuliavo vanduo, apsnūdęs, riebaluotas, atsiduodąs varlėm.
Nuo salelės ant salelės šokinėjo kontrabandininkas ir generolas su revolveriais rankose, neištardami nė žodžio. Jų šešėliai, kaip driežai, juos persekiojo. Driežai, kaip jų šešėliai. Debesys vabzdžių juos kandžiojo. Sparnuoti nuodai vėjuje. Kvepėjo jūra, jūra, sužvejota girios tinkluose, su visomis jos žuvimis, jos žvaigždėmis, jos koralais,, jos vandenine gyvūnija, jos bedugnėm, jos srovėm... Didelės aštunkojo gleivės lingavo samanas virš jų galvų, kaip paskutinį gyvybės ženklą. Netgi žvėrys neišdrįso spraustis pro kur jie brovėsi. Kontrabandininkas sukaliojo galvą į visas puses, pasimetęs toje grėsmingoje, nepereinamoje ir naikinančioje gamtoje, kaip jo rasės siela. Vienas driežas, kuris neabejotinai buvo ragavęs žmogienos, puolė kontrabandininką, tačiau šis turėjo laiko pasprukti į šalį; blogiau buvo generolui, kuris, norėdamas apsiginti, mėgino pasukti atgal ir sustojo, tartum žaibo blykstelėjimo pakraštyje, susidūręs su kitu driežu, jo belaukiančiu su atvertais nasrais. Lemianti akimirka. Visą jo kūną nukratė pagaugais. Veidas pajuto plaukuotos odos prisilietimą. Neteko žado. Sugniaužė rankas. Vienas po kito pokštelėjo trys šūviai, ir aidas juos kartojo, kai jis, pasinaudodamas pabėgimu sužeisto gyvulio, kuris jam buvo pastojęs kelią, šokinėjo gyvas ir sveikas. Kontrabandininkas dar keletą kartų šovė. Generolas, atsigavęs nuo išgąsčio, pribėgo paspausti jam ranką ir nusidegino pirštus, prisilietęs vamzdžio ginklo, kuriuo anas šaudė.
Aušrai pradėjus rausti, atsisveikino parubežyje. Virš laukų smaragdo, virš tankaus kalnų miško, kurį paukščiai pavertė orkestru, ir virš girių plaukė driežų išvaizdos debesys, ant savo šonų nešdami šviesos lobius.
Išvertė Povilas Gaučys
MIGUEL ANGEL ASTURIAS
PAVASARIO SAULĖ
Sugrįžo gera namų draugė;
jos akivaizdoje, nežinau, kaip jai pasakyti, kad esi mana:
šlapioji saule, pastebėję pirmuosius kukurūzų
daigus, mūsų pavasarių saule, tau pranešame
vienintelę šių metų žinią: esame sužadėtiniai!
Kvapioje žemėje glūdi gyvas noras
subrandinti grūdą. Yra grynas troškimas
gamtos amžinam sąskambyje;
žiedas ruošia medų;
koriuose šviesios bitės audžia
skambų žvaigždžių audinį
su vaško krešuliais;
ir ryžių laukai gundančiai pasigenda
kvapčių, kurias skleidžia medžiai,
derlingi kanalai ir ganiavos.
Maniau, kad skęsti: rytas buvo šaltas,
labai lijo, kaip per visas dienas;
vagose grėsė pavojus grūdams. Dabar,
šiuo rankšluosčiu apdžiovink plaukus,
juo mano sužadėtinė džiovino savuosius,
ir nusišluostyk rankas.
Medžiai, kaip jūros šunes, nusipurto
vandenį. Dirvoje žaižaruoja rasos
kristalai. Kalnuose nusitrina gipsas
debesų,
ir padangė palieka tyra kaip lenta...
Upė šventiškai puošni.
Dėkingam sode, vaisiai laukė
tavo meilingo, vienuoliško atodūsio. Ir mažose
vaisių rankelėse, ir lapų mažose rankelėse
virpa tavo daina. Pavasario saule!
Pavasario saulė!
ji savo gležnumu, savo lengvu švelnumu,
panaši į tave, kuri ateini pažadinti troškimų,
apibrėžti tikslų, ir, kaip kad tu, nors ir kaip silpna,
būsi mano gyvenime kaip šiltos dienos,
kai namuose daugiau džiaugsmo ir muzikos,
daugiau linksmybės languose, šlapiuose nuo lietaus,
ir srovės būgneliai dreba kūdrose
švelniai, su ryškiu, įprastu tintilenimu.
DR. ALBINAS LIAUGMINAS
III. CHARAKTERIO NENORMALUMAI
Čia turėsime reikalo su tam tikrom nenormaliom elgsenos tendencijom, kurios išplaukia iš pačios asmenybės, kaipo visumos. Šias tendencijas galima būtų laikyti tiesiog charakterio bruožais, jei jos būtų normalios; juk yra visokių būdų: veiklių, neveiklių; visuomeniškų, nevisuomeniškų; taupių, netaupių, šykščių ir eilė kitokių. Bet kai šitos pastovios būdo savybės išeina iš normalumo ribų, o joms negalima rasti suminėtose pavienėse psichinėse ligose priežasčių, tenka jų kaltininku laikyti pačią asmenybę, kaipo visumą. Joje galima įžiūrėti 4 rūšis nenormalumų: a) struktūrinių, b) funkcionalinių, c) interpersonalinių ir d) impulsyvinių, kurių kiekvienas duos keletą nepageidaujamų asmenybių tipų.
Asmenybės struktūrinės ydos
glūdi pačioje asmenybės sąrangoje ir yra beveik neįmanomos visiškai pašalinti nei aplinkos veikimu, nei psichoterapija. Iš jų išplaukia sekantieji asmenybės tipai:
1. Neatliepianti (buka) asmenybė pasireiškia silpnu nelogišku galvojimu, nevykusiom reakcijom į intelektualines, emocines, socialines ir fizines veikmes ir todėl nesugebėjimu prisitaikyti esamose sąlygose.
2. Schizoidinė asmenybė vengia artimesnių santykių su kitais žmonėmis, negali tiesioginiai išreikšti kam neapykantos ir galvoja autistiškai, t. y. savotišku, kitiems nesuprantamu būdu. Ji būna visa kam šalta, savyje užsivėrusi, emociniai indiferentiška, baili, neveržli, bet gilumoje įsitikinusi, kad turi paslėptus talentus ir nepaprastą pajėgumą visuose dalykuose.
3. Ciklotiminė asmenybė pasižymi nepaprastu socialumu, lipšnumu, draugiškumu ir lėkštu, neilgai trunkančiu nuoširdumu. Jos jausmai liejasi į aplinką be jokios kontrolės, ir nuotaika keičiasi savaime nuo aukščiausio pakilimo iki giliausios prieslėgos be mažiausios išorinės priežasties. Tikrovės suvokimas yra normalus, bet nuotaikos bangavimas yra apsprendžiamas giliai paslėpto vidinio motyvavimo, neturinčio nieko bendra su aplinkos įvykiais, liečiančiais patį ciklotimiką.
4. Paranoinė asmenybė (ž. Schizofrenija) turi kai kurių schizoidinių bruožų, pasižymi nepaprastu jautrumu tarpasmeniniuose santykiuose su aiškia tendencija įsikalbėti nesamų dalykų ir juos projektuoti į aplinką, nesiskaitant su akivaizdžiai priešingais tikrovės faktais. Tokie asmens yra pernelyg įtaringi, pavydūs ir užsispyrę.
PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Petrapilio Lietuvių Seimas. 1917, V. 27 — VI. 3 (sen. kalend.). Lietuvos ateities klausimas buvo balsuojamas VI. 3. Rezoliucijų tuo klausimu buvo pasiūlyta net 7. Paskirtoji komisija jas suvedė į 3: nepriklausomybės bloko — katalikų sąjungos, kr. demokratų, nepartyvių ir tautininkų (pažangos); antra — socialdemokratų ir liaudininkų; ir trečia — santaros, dabar ūkininkų partijos. Pirmosios rezoliucijos siūlytojai save vadino nepriklausomybės bloku, o jos priešininkai juos vadino dešiniuoju sparnu, klerikalais ir kitais rinktiniais vardais. Jų pateiktoji rezoliucija taip skambėjo:
"Rusijos Lietuvių Seimas, sukviestas Petrapily, 1917 m. gegužės 27 d., posėdžiuose nuo gegužės 31 d. iki birželio 3 d. svarstė Lietuvos politikos padėjimą ir žengdamas prie nepriklausomos Lietuvos respublikos, kurioje turi būti pripažinta visiems be tautos ir lyties skirtumo lygios pamatinės piliečio teisės ir visiška tikėjimo laisvė, ir atsižvelgdamas į tai:
"1. kad prieš karą viena etnografinės Lietuvos dalis buvo Rusijos, o kita Vokietijos valdžioje, 2. kad Rusijos Lietuva per šį karą veik visa užimta vokiečių kariuomenės, 3. kad jos klausimas todėl tapo tarptautiniu ir bus rišamas Taikos kongreso, 4. kad dėl užimtųjų per karą svetimos valstybės žemių yra nustatytas Rusijos darbininkų bei kareivių atstovų tarybos ir laikinosios vyriausybės pripažintas ir visiems paskelbtas taikos principas — taika be aneksijų ir kontribucijų, leidžiant pačioms tautoms spręsti, ko jos nori, 5. kad išskirstytoms tarp kelių valstybių tautoms pripažinta Europos ir Amerikos demokratijų teisė sudaryti vieną politinį kūną. 6. kad Lietuva ligi XVIII šimtmečio pabaigai turėjo savo atskirą politikos gyvenimą, 7. kad esant šioms aplinkybėms metas lietuviams įvykinti senus politinės laisvės troškimus ir, remiantis apsisprendimo teise, aiškiai visam pasauliui pasakyti, kaip jie savo likimą apsprendžia, nutarė:
"1. visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė nuolatinai neitrali,
Kai niekas nevadovauja
"Po ketvirčio šimtmečio lietuviškoji išeivija pradeda jausti emigracinius smūgius, ypač tose srityse, kurios lengviau pažeidžiamos. Lengviausiai pažeidžiama religinė sritis, nes joje yra mažiausiai vadovavimo, telkiančio turimas jėgas... Tragiškiausia yra tai, kad nė nebandome sudaryti tokio autoriteto net esamų galimybių ribose... Tokioje būklėje, kurioje niekas nevadovauja, belieka tenkintis paminklų statymu, kol dar yra kas stato" (Pr. G., Tėviškės Žiburiai, I. 18).
JAV lietuvių katalikų rūpesčiai
"... labai karti tiesa daugeliui naujųjų ateivių: radę lietuvių parapijas seniau atvykusių įkurtas, nebranginame jų taip kaip tie, kurie jas kūrė. Tačiau iš antros pusės reikia taip pat atvirai pasakyti: tikrai savų parapijų nėra be tikrai savų kunigų, kurie nesigėdytų lietuvybės, bet ją brangintų. Ir šiame krašte gimusieji kunigai, jau perėmę į savo rankas beveik visas lietuvių parapijas, privalo įsisąmoninti, kad likdami nuošaliai nuo lietuviškos bendruomenės, negalės tinkamai vykdyti nė krikščioniškojo apaštalavimo... Gi pasauliečiams katalikams, jei jie nenori desperatiškai rankų nuleisti, yra imperatyvu sudaryti specialų organą jų balsui reikšti ir jiems autoritetingai atstovauti" (Aidai, vasaris).
Įleido uraganą
"Popiežius Jonas atidarė langą įleisti šviežio oro. Jis įleido uraganą. Susidomėjęs katalikas kartais pasijunta ne tik vos beprilaikąs savo kepurę, bet net vos belaikąs savo galvą. Ta patirtis gali būti naudinga, su sąlyga, kad jis nepraras savo galvos. Audra aprims, ir vėl girdėsis Bažnyčios balsas..."
Reikia persvarstyti Bažnyčios prigimtį. Bet "persvarstyti — tai reiškia, kad jau buvo svarstoma, nes, kas pirmiau negalvojo, tas nė pergalvoti negali. Betgi daugelis mūsų dar nė nepagalvojo apie tuos svarbius dalykus. Dėl to gal ir reikėjo uragano" (Frank Sheed, Londono Catholic Herald).
“L. L.” parengimo vaizdai: Viršuj: II jaunimo premijos laimėtoja A. Rygelytė, jury kom. sekr. D. Kučėnienė, mecenatai dr. E. Ringus ir V. Kuliešius, premijų laimėtojai J. Toliušis ir Pr. Razminas. Kairėj: išraiškos šokėja E. Kepalaitė. Dešinėj viršuj: aktorius A. Dikinis. Dešinėj apačioj: red. K. Trimakas, S. J., priima iš V. Kuliešiaus $100.00, kuriuos laimėjusi N. Gailiūnienė paskyrė “L. L.” žurnalui. (Paskut. ntr. V. Noreikos; visos kitos — A. Kezio, S. J.)
ALDONA RYGELYTĖ
"Laiškų Lietuviams” jaunimo konkurse antrąją premiją laimėjęs rašinys.
Mūsų greitai pasikeičiančiame pasaulyje turi kartu keistis ir Bažnyčia. Tai supratę, Bažnyčios vyresnieji sušaukė Vatikano Susirinkimą. Po šio susirinkimo daug kas pasikeitė, kai kas greit, o kitus dalykus tik pradėjo keist, nes procesas bus ilgas ir sunkus. Šiuos pakeitimus tikslingiau reikėtų pavadinti atnaujinimais, nes jie yra panašūs į pirmųjų katalikų veikimo būdus. Nors esu jauna, bet jau buvau pripratus prie senovinės, tradicinės Bažnyčios. Šitie atnaujinimai, nors yra grįžimas į teisingąją pusę, mane iš pradžių labai nustebino, nes buvo neįprasti dalykai — keitimai Bažnyčioj — ir gan dideli! Bet drauge ir apsidžiaugiau, kad Bažnyčia — ir mes joje — galėsim kartu atsinaujinti.
Vienas Vatikano nusprendimas buvo, kad reikia padaryti mūsų Bažnyčią daugiau prieinamą kitiems — kitų religijų žmonėms. Šitą naują Bažnyčios pažiūrą popiežius tuoj pat parėmė, sulaužydamas ilgą tradiciją, kad popiežiai niekur toliau iš Romos neišvyksta, ir aplankydamas daugelį kraštų. Taip pat jis pareiškė savo nuomonę apie Vietnamo krizę ir kitus pasaulinius dalykus, įrodydamas, kad katalikai daugiau neplepės, kad jiems viskas rūpi — teorijoj — bet, kad gyvai domėsis pasauliniais įvykiais, nes jie paveikia visą pasaulį. Jis, aplankydamas kitus kraštus, panaikino plačią galvoseną, kad popiežius save laiko per geru pas juos atvažiuoti. Bet svarbiausia, popiežiaus pavyzdys parodė katalikams, kad daugiau ne juokais sakom, jog reikia veikt!
Kitas pakeitimas, kuris man nepaprastai patinka, yra nauja sprendimo laisvė. Pirmiau būdavo. Bažnyčia nustato katalikams nuomonę apie kurį nors dalyką, ir visi turi jos laikytis. Taip daugiau nėra. Pasninkas, kuris buvo pasidaręs beveik kaip mišios kai kuriems žmonėms, dabar yra paliktas paties žmogaus apsisprendimui, išskiriant porą dienų gavėnioje. Arkivyskupas Shehan norėdamas savo žmonėms padėti apsispręsti apie karo morališkumą, nepasakė, kad karas yra morališkai teisingas ar ne, bet nurodė jiems moralines gaires, kurias naudodamas žmogus pats turi apsispręsti. Čia yra tikra pažanga, nes padaro religiją tikrai asmeniniu dalyku, o ne tik sąrašu taisyklių, kurias reikia iki raidės sekti.
Skaityti daugiau: JAUNYSTĖ: KAIP AŠ VERTINU TAI KAS ŠIAIS LAIKAIS DEDASI BAŽNYČIOJ
ŠEIMA
Paruošė Gailutė Valiulienė
M. Macaulay, The Art of Marriage
Vedusieji, kurie myli savo namus, 'šeimą, draugus, sukuria žavų židinį, sušildantį visa, ką paliečia. Į tokius namus, ar jie būtų turtingi, ar vargingi medžiaginiuose dalykuose, vaikai sugrįžta kiekvienu pasitaikiusiu metu ir iš jų eina į pasaulį pradėti naujų namų, tokių pat židinių, statomų ant besitęsiančios meilės, kurią vyras ir žmona jaučia vienas kitam.
Kiekvienas iš mūsų pergyvena vienatvės baimę. Džiaugsmas, kad vėlų vakarą esi laukiamas, kad sunkią valandą prilaiko tave ranka, kad turi žmogų, į kurį gali atsiremti — tai žmoguje besislepia troškimai. Vedybos turėtų būti tų troškimų užpildymas.
Daug vedybų išyra visiškai bereikalingai. Jos išyra vien tik dėl to, kad nebuvo bandyta ar net neįžvelgta į vedybas tuo pačiu žvilgsniu, kaip i savo pasirinktą profesiją. Profesijai paaukojami ištisi studijų metai ir dar praktikos darbai. Jungtuvių mintys paliekamos iliuzijų ir svajonių pasaulyje.
Po pasimatymų, kinų, šokių ir... altoriaus, už metų laiko jaunamartė skundžiasi: “Vedybos visai kitaip atrodo. Aš visiškai ne to tikėjausi. Mes taip draugaudami sutikome. Kiekvienas pašnekesys, susitikimas tebuvo tik malonumas'’.
Jaunasis irgi verkšlena: “Nuo pirmos dienos ji pasikeitė. Ji nesukūrė aplinkos, namų, kokius aš įsivaizdavau”.
Abu svajojo apie savo vedybų pilis ir atitinkamas roles tuose rūmuose.
Gali tik pauostyti
Rodyti mes tikrai turime ką. Dabar jau turime ir kur rodyti. Vilniečiams ir sostinės svečiams architektai įteikė gerą dovaną — modernius, šiuolaikinius Parodų rūmus. Bet kaip mes rodome — jau kitas klausimas.
Vaikščioji žmogus po pirmąją parodą naujuose rūmuose, gėriesi mūsų pramonės, statybininkų laimėjimais, stabteli prie nuostabių lietuviškų kilimų, papuošalų, keramikos. Ir, aišku, ilgai, ilgai vaikščioji skyriuje, kuriame rodomi lietuviški nauji baldai: prisižiūrėjusiam krautuvėse medžio drožinio standartu, Čia tikrai yra kam paglostyti akis. Baldai tikrai modernūs, gražūs ir pigūs.
Ką daryti, kad jie įtilptų į mūsų butą? Ateityje, žmonės kalba, jau erdvesnius statys. Bet tada tie baldai jau bus pasenę.
Na, kai prieini maisto pramonės gaminių skyrių, nuotaika visiškai sugenda — per daug jis puikus. Mat, prieš tave šviečia viskas, ką kulinarijų fantazija ir rankos sugeba padaryti iš paršiuko ar veršiuko, vilioja žuvis, masina saldainiai. Deja, gali tik pauostyti.
Žmonės norėtų, kad parodos būtu susietos su jais pačiais, su dabartimi, gyvenimu, ypač tos, kurios pasakoja apie žmonių buitį. Gerai parodoje ne tik pamatyti daiktą, bet ir sužinoti, kaip ir kada ji gali įsigyti, pritaikyti sau. Juk parodos skiriamos žmonėms (Švyturys, 1968, 1 nr.).
Grąžtai į Švediją
Pirmą kartą į Švediją pradėjo eksportuoti savo produkciją Vilniaus grąžtų gamykla. Siunčiami grąžtai, kurių diametras siekia nuo 1,5 iki 6,5 milimetro. Jie įpakuoti po trylika į dailias plastmasines dėžutes su firminiu ženklu.
Vilniečių grąžtus perka Švedijos firma “Profila”. Apsilankę gamykloje, šios firmos atstovai gerai atsiliepė apie jos produkciją. Firma šiemet užsakė 10 tūkstančių komplektų grąžtų.
— Tai, kad švedai tapo mūsų klientais, — pareiškė Eltos korespondentui įmonės direktorius P. Ramanauskas, — yra didelis laimėjimas. Švedija pati garsėja pasaulyje savo grąžtais. Iš viso dabar gamykla eksportuoja grąžtus į 40 pasaulio šalių (Tiesa, 1968. III. 5).
• Reformos Vatikano kurijoj
Vasario 29 d. Vatikanas paskelbė 30 puslapių dokumentą, kuriame smulkiai aprašoma “naujosios kurijos” organizacija ir darbo tvarka. Dokumentas duoda reformų detales, kurias popiežius paskelbė praeitų metų rugpiūčio mėnesį. Reformos galioja nuo kovo 1 d.
Paskelbtieji potvarkiai siekia išpildyti popiežiaus norą padaryti kuriją “mažiau romėniška ir labiau visuotine, mažiau klerikaline ir daugiau kunigiška, jaunesne ir efektyvesne, mažiau administracine ir labiau pastoraline’’, pasak vieno Vatikano pareigūno. Prieš pareigūnų pakeitimus kurijoje (kurie buvo padaryti sausio mėnesį) septyni iš dešimties pagrindinių kurijos skyrių buvo vedami italų kardinolų — po pakeitimų tik trijų skyrių galvos yra italai. Nauji potvarkiai sutarptautina ir žemesnį kurijos personalą — visi kurijos pareigūnai bus parenkami iš skirtingų tautų. Taip pat kandidatai su kiek nors pastoracinio darbo patirties bus statomi virš kandidatų su lygiomis raštinės darbui kvalifikacijomis, bet be pastoracinės patirties. Naujosios taisyklės pabrėžia, kad aukštieji kurijos pareigūnai turi išeiti į pensiją, sulaukę 74 metų, o žemesnieji tarnautojai — sulaukę 70 metų. Šioji taisyklė palies vidurinius kurijos kadrus, nes i aukštesniąsias vietas jau yra paskirti jaunesni žmonės. Tačiau Romoje visos taisyklės, atrodo, iš anksto turi išimtis: prelatas Giovanni Pinna, komisijos kurijos reformai sekretorius, paaiškino spaudos atstovams, kad amžiaus taisyklės neliečia kardinolų, kurie yra pagrindinių kurijos departamentų galvos: jie gali pasilikti savo darbuose ir sulaukę 74 metų amžiaus, jei popiežius to nori.
Gal svarbiausia naujovė yra ši: visi kurijos pareigūnai, neišskiriant kardinolų, bus paskirti penkeriems metams savo darbui; po penkerių metų popiežius gali vėl jų paskyrimo terminą pratęsti savo nuožiūra. Popiežiaus mirties atveju visi svarbieji paskyrimai yra panaikinami, kad naujasis popiežius galėtų pagrindinėms vietoms skirti sau atsakingus žmones. Šiuo atžvilgiu popiežius darosi panašus į ministrą pirmininką: jis atsakingas už Bažnyčios administravimą, tačiau turi ir teisę pasirinkti savo pagrindinius talkininkus. Šiuo būdu bus išvengiama nemalonių situacijų, į kurias buvo patekęs Jonas XXIII ir Paulius VI: ne vienas iš anksčiau paskirtų kurijos kardinolų priešinosi šių popiežių norimom pravesti reformom, bet nesibijojo popiežiui suversti atsakomybę už savo veiksmus. Su naujomis taisyklėmis, reikia tikėtis, pasikeis ir pasakymas: “Popiežiai keičiasi, o kurija pasilieka ta pati”. A. L.
KELTI JAUTRIAS PROBLEMAS
Mūsų rašytojai ir skaitanti publika labai vertina “Laiškų Lietuviams” redakcijos pasirinktą liniją. Visuomenė ypatingai brangina “Laiškų Lietuviams” norą supažindinti skaitytojus ne tik su religiniais klausmais, bet taip pat su socialinėmis, psichologinėmis bei sociologinėmis problemomis.
Skaitytojai tikisi, kad “Laiškų” leidėjams nepritruks drąsos kelti visas jautrias problemas, liečiančias ne tik mūsų išeivių pirmąją kartą, bet ir jos sekančias kartas.
Noriu palinkėti “Laiškams Lietuviams” įtraukti daugiau bendradarbių į savo gretas ir suteikti jiems palankias sąlygas nesuvaržomai reikšti savo mintis.
Dr. Edm. Ringus, kalbėdamas mecenatų vardu konkurso premijų įteikimo iškilmėse
VASARIO NUMERIS
Nemaža dalis šio numerio medžiagos skirta 50 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukakties temomis... Gerai tačiau, kad nesiribota vien tik veteranais. Pasitelkta ir jaunimo atstovų... Mėgiama dabar kulti tema (ne retai pelus su grūdais maišant) yra bendravimo su tautiečiais okupuotoje Lietuvoje. Šį kartą žurnale skelbiami šios temos anketiniai atsakymai. Aplamai, skyriuos ir pabrėžtinų temų parinkime jaučiama akyli redaktoriaus nuovoka. Šitai liudija net ir antraščių parinkimas, pvz. “Protestantai apie popiežių, katalikai apie Liuterį”.
Draugas, III. 30
Na, tikrai, šis numeris jaudina. Man labai patinka tas žvilgsnis į praeitį ir dabartį. Labai įdomūs ano meto kūrėjų atsiminimai. Žodžiu, gyvas, gyvybingas, reikalingas ir t. t. Linkėjimai ir tolimesnio tokio įkvėpto redagavimo!
E. V., J.A.V.
KNYGOS
GINTARE IVAŠKIENĖ
Skambina vieną popietę pažįstama:
— Mūsų Viktutė nebegali sulaukti “Eglutės”. Ar jūs jau gavote?
* * *
Nemažai berniukų ir mergyčių kas mėnesį nekantriai laukia “Eglutės”. Gaila, kad ji tik mėnesio gale ateina.
Ne. “Eglutė” neturi kojų. Ji iš tikrųjų net ir be kamieno, be šaknų. Bet vis vien ji kas mėnesi ištikimai aplanko didelį būrį lietuviukų.
Argi jūs tikrai nežinote, kad tai vienintelis mėnesinis žurnalėlis, skirtas priešmokyklinio amžiaus ir pirmųjų skyrių lietuviukams? Ir jūs dar nesate matę džiaugsmu žvilgančių akučių, kai laiškanešys paduoda jų vardu adresuotą, jiems — Dalytei, Vytukui ar Nijolytei skirtą žurnalėlį?
Negali būti!
“Eglutė” jau eina 18 metų! Ją įsteigė poetas Bernardas Brazdžionis ir prelatas Pranciškus Juras. Dabar “Eglutę” redaguoja ir administruoja Nekaltai Pradėtosios Marijos seserys Putname.
Kas metai “Eglutė” vis naujai pasipuošia skirtingomis viršelio vinjetėmis. Vaikams tai labai patinka, nes jie be didelio vargo gali išskirstyti žurnalėlio numerius pagal metus. Be to, kas mėnesį “Eglutės” viršelis kitos spalvos. Kas mėnesi nuo viršelio į vaiką žvelgia vis kitas nuotaikingas — kartais linksmutis, o kartais ir išdykėlis — paveikslėlis. Seselė redaktorė pasirūpina, kad viršelio iliustracija atitiktų to mėnesio nuotaiką.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Putinas. VIVOS PLANGO. Okupuotoj Lietuvoj nespausdinti poeto V. Mykolaičio-Putino eilėraščiai “Vivos plango” ir “Mortuos voco”. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoj. Meninė priežiūra A. Kurausko. 23 psl. 2 dol.
Jurgis Juodis. TAUTOS KELIU. 50 tapybos darbų, išleistų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir 717 m. karalystės įsteigimo sukakčių proga. Su įvadu lietuvių ir anglų k.
Bronius Zumeris. DABARTIES SUTEMOSE. Žvilgsnis į mūsų laikotarpio žaizdas ir skaudulius. Marijonų vienuolijos premijuotas religinės minties veikalas. Aplankas P. Jurkaus. Knygos mecenatas mons. M. Urbonas. 187 psl. $2.50.
Renė Rasa. MEILĖ TRIKAMPY. Romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplankas P. Jurkaus. 219 psl. $3.00.
Vytautas F. Bielajus. SVEIKA MARIJA. Arr L. Stukas. Giesmės gaidos. 2 psl. $1.00.
Ignas Skrupskelis. LIETUVIAI XVIII AMŽ. VOKIEČIU LITERATŪROJE. Išleido L. Katalikų Mokslo Akademija Romoje, 1967. 171 psl. Kaina nepažymėta.
Z. Ivinskis. Aus den entscheidenden Jahren der Restauration des Katholizismus in Litauen. Der Kampf um den Bischofsstuhl von Medininkai (Žemaiten) 1574-1576. Sonderdruck Heidelberg, 1967.
STRAIPSNIO KONKURSUI PASIBAIGUS
1967-1968 m. straipsnio konkurso idėja, paskelbta-pasėta, augo, brendo ir dabar jau ragaujame jo vaisius (žr. “L. L.” kovo ir balandžio nr.). Nuoširdžiai sveikiname visus premijų laimėtojus: suaugusiųjų grupėje — N. Gailiūnienę (I), Pr. Razminą ir J. Toliušį (II-III)'; jaunimo grupėje — G. Juozapavičiūtę (I) ir A. Rygelytę (II). Nuoširdžiai dckojame premijų mecenatams: V. Kuliešiui už $100.00 (ir už kitą $100.00, pakuždėtus Redaktoriui į ausį — kitiems metams), kun. dr. I. Urbonui už $50.00, dr. J. ir dr. J. Meškauskams — už $40..00, dr. E. ir dr. M. Ringams — už $40.00 ir kun. P. Patlabai — už $25.00. Padėka įvertiname ir konkurso komisijos darbą: pirm. A. Barono, sekr. D. Kučėnienės. kun. V. Bagdanavičiaus, M.I.C., J. Bagdono ir F. Kurgonienės. Nuoširdžiai dėkojame N. Gailiūnienei, visa savo premija ($100.00) “premijavusiai” “Laiškus Lietuviams”, J. Toliušiui, pasidalinusiam savo premiją su žurnalu per pusę ($20.00), ir Pr. Razminui, paskyrusiam $25.00 sumą sekančio konkurso jaunimo premijai, kurios jis jau tikrai nebegalės laimėti. Ir premijų nelaimėjusiųjų konkurso dalyvių darbas tikrai nebuvo veltui — pažadame jų rinktines mintis netrukus “L. L.” atspausdinti.