DR. ALBINAS LIAUGMINAS
III. CHARAKTERIO NENORMALUMAI
Čia turėsime reikalo su tam tikrom nenormaliom elgsenos tendencijom, kurios išplaukia iš pačios asmenybės, kaipo visumos. Šias tendencijas galima būtų laikyti tiesiog charakterio bruožais, jei jos būtų normalios; juk yra visokių būdų: veiklių, neveiklių; visuomeniškų, nevisuomeniškų; taupių, netaupių, šykščių ir eilė kitokių. Bet kai šitos pastovios būdo savybės išeina iš normalumo ribų, o joms negalima rasti suminėtose pavienėse psichinėse ligose priežasčių, tenka jų kaltininku laikyti pačią asmenybę, kaipo visumą. Joje galima įžiūrėti 4 rūšis nenormalumų: a) struktūrinių, b) funkcionalinių, c) interpersonalinių ir d) impulsyvinių, kurių kiekvienas duos keletą nepageidaujamų asmenybių tipų.
Asmenybės struktūrinės ydos
glūdi pačioje asmenybės sąrangoje ir yra beveik neįmanomos visiškai pašalinti nei aplinkos veikimu, nei psichoterapija. Iš jų išplaukia sekantieji asmenybės tipai:
1. Neatliepianti (buka) asmenybė pasireiškia silpnu nelogišku galvojimu, nevykusiom reakcijom į intelektualines, emocines, socialines ir fizines veikmes ir todėl nesugebėjimu prisitaikyti esamose sąlygose.
2. Schizoidinė asmenybė vengia artimesnių santykių su kitais žmonėmis, negali tiesioginiai išreikšti kam neapykantos ir galvoja autistiškai, t. y. savotišku, kitiems nesuprantamu būdu. Ji būna visa kam šalta, savyje užsivėrusi, emociniai indiferentiška, baili, neveržli, bet gilumoje įsitikinusi, kad turi paslėptus talentus ir nepaprastą pajėgumą visuose dalykuose.
3. Ciklotiminė asmenybė pasižymi nepaprastu socialumu, lipšnumu, draugiškumu ir lėkštu, neilgai trunkančiu nuoširdumu. Jos jausmai liejasi į aplinką be jokios kontrolės, ir nuotaika keičiasi savaime nuo aukščiausio pakilimo iki giliausios prieslėgos be mažiausios išorinės priežasties. Tikrovės suvokimas yra normalus, bet nuotaikos bangavimas yra apsprendžiamas giliai paslėpto vidinio motyvavimo, neturinčio nieko bendra su aplinkos įvykiais, liečiančiais patį ciklotimiką.
4. Paranoinė asmenybė (ž. Schizofrenija) turi kai kurių schizoidinių bruožų, pasižymi nepaprastu jautrumu tarpasmeniniuose santykiuose su aiškia tendencija įsikalbėti nesamų dalykų ir juos projektuoti į aplinką, nesiskaitant su akivaizdžiai priešingais tikrovės faktais. Tokie asmens yra pernelyg įtaringi, pavydūs ir užsispyrę.
B. Asmenybės bruožų ydos
Šios ydos yra daugiau ar mažiau aplinkos veikimo padarinys, dėl kurio buvo sukliudytas normalus jaudesių išsivystymas, labai disharmoniškai atsiliepiąs į charakterio formavimą. To pasekmėmis esti:
1. Jautuliškai nepastovi asmenybė. Jai priklausantieji asmenys rodo nepaprastą susijaudinimą dėl menkiausios priežasties, bet reaguoja labai nepaveikiai, tūpčiodami vietoje. Rimtesnio reikalo atveju jų sprendimai bei nusistatymas yra netinkami, nerealistiniai. Visa tai esti dėl per stiprių ir menkai apvaldomų neapykantos, kaltės ir nerimasčio jaudesių.
2. Pasyvinė-agresyvinė asmenybė pasireiškia trimis būdingais bruožais, kurie gali būti sutinkami arba visi tam pačiam asmeny, arba viename labiau vienas, o kitame — kitas kuris iš šių trijų tipų: a) pasyvinis - prišlyjantis tipas, kuris neturėdamas savų nusistatymų, jaučiasi bejėgis ir besąlyginai šliejasi prie kitų; b) pasyviniai agresyvinis tipas, kurio agresyvumas yra išreiškiamas pasyviu pasipriešinimu, užsispyrimu, vilkinimu, neefektingumu ir net kenkimu; c) agresyvinis tipas pasižymi lengvai sukeliamu pykčiu bei įtūžimu ir destruktyvine elgsena. Jis patologiškai nekenčia kitų ir tos neapykantos neslepia. Toks asmuo, aišku, yra visur ir viskuo nusivylęs, jaučia savo nepajėgumą, bet norėdamas jį uždengti nuo savo sąmonės akių, kritikuoja, puola ir plūsta kitus.
3. Varovinė asmenybė. Tokie asmenys pasižymi chronišku, perdėtu bei varoviniu (ž.) sielojimusi dėl savo sąžinės ir tvarkos normų tikslaus išpildymo. Jie esti sąžiningi iki skrupulingumo, nenuilstamai darbštūs, bet ir užsispyrę kaip aklas mulas, kas jiems trukdo prisitaikyti kintančiose gyvenimo sąlygose. O priverstinis pakeitimas tų surambėjusių jų elgsenos normų reikštų jau rimtą pavojų iš viso jų asmenybei su žiauriom neurotinėm pasekmėm.
C. Sociopatiniai asmenybės sutrikimai
Būti žmogum pilna to žodžio prasme neužtenka normaliai funkcionuoti savyje kaip individui, bet reikia dar, kad jo pažiūros, veiksmai ir kėslai derintųsi (plg. dorovės žodį, kurs yra kilęs iš darnos) su bendruomene, kurioje jis gyvena. Todėl pasitaiko šiais laikais nemažas skaičius asmenų, kurie kaip individai yra fiziškai ir psichiškai sveiki, bet turi savyje aklą nenugalimą tendenciją kenkti visuomenei, iš kurios jie patys išriedėjo ir nuo kurios jų egzistencija priklauso. Čia turėsime reikalo su sociopatiniais tipais (lot. sočius — bičiulis ir gr. pathos — liga, nenormalumas). Daugely atvejų šie iškrypimai yra tik simptomai kitų rimtesnių psichinių ligų.
1. Antisocialinė asmenybė sutinkama tokiuose individuose, kurie, nepaisydami nei asmeninės patirties, nei bausmių, eina prieš įstatymus, griauna socialinę tvarką, nesiskaito su nieku ir dar tokiais savo "žygdarbiais" didžiuojasi. Jie yra nejautrūs, emociniai nesubrendę, neturi jokio atsakingumo jausmo bei protinio savo elgsenos įvertinimo. Auklėjimas jų neveikia, nes jie kovoja prieš jį. Tokie asmenys netinka net organizuotų banditų gaujai.
2. Dissocialinė asmenybė turi panašias tendencijas kaip ir antisocialinė, tik šiosios individai pajėgia jau priklausyti jų tendencijom atsakančiai socialinei grupei (vagių, plėšikų, teroristų gaujom) ir paklusti griežtai jų drausmei.
3. Seksualiniai iškrypėliai. Prie šių priskiriami asmenys linkę į homoseksualizmą, transvesticizmą, fetišizmą, seksualinį sadizmą ir kt. pan., kai šios tendencijos nėra kitų rimtesnių psichinių ligų simptomai.
D. Neurotiškai skatulinė asmenybė
Čia priskiriami sunkiai pasiduodą gydymui asmenys, kurių ne paskiri veiksmai, bet elgsena arba ištisa koordinuotų veiksmų grandinė yra iš vidaus motyvuojama skatulinės (impulsyvinės) neurozės. (Plg. Otto Fenichel "Impulse neurosis"). Jei varovinis neurotikas (ž.) sąmoningai atmeta tas keistas, bet nenugalimas jame pasireiškiančias varas, šie savo pasąmoninius skatulius (impulsus) pripažįsta būtinais, kad atsipalaiduotų nuo nepakenčiamos vidinės įtampos. Normalus žmogus siekia savo veiksmais kurio pozityvaus tikslo, kad jį pasiekęs turėtų malonumo ar naudos, tam tikra prasme, skausmo jausmą. Metodai bei priemonės šiam asmenybės sloguliui pašalinti, dažniausiai esti šie:
1. Sadizmas (ž. sudarytas iš pranc. rašyt. Fr. Sade pavardės) yra patologiškas geismas kankinti kitą, dažniausiai net mylimą asmenį;
2. Masochizmas (iš austrų von Sacher Masoch pavardės) — tai tendencija kankinti arba leistis kankinti save ir iš to jausti nepaprastą malonumą. Šios kančios gali būti ne tik fizinės, bet ir moralinės, trokštant, kad būtum įžeistas, pažemintas; arba socialinės, trokštant kam nors vergiškai priklausyti ir tuo būti išnaudojamam.
3. Bėgimas iš namų reiškia ne bėgimą nuo esamo išorinio pavojaus, bet nuo savyje susidariusios vidinės įtampos, kurios, aišku, bėgimu nepašalinsi, nes ją visur su savim nusineši.
4. Kleptomanija (gr. kleptein — vogti ir manija) — patologinis palinkimas į vogimą dėl paties vogimo veiksmo, ne dėl naudos iš pasisavinto objekto.
5. Piromanija (gr. pyr — ugnis ir manija) — padegimų manija.
6. Kortavimo ir kt. laimės žaidimų aistra remiasi begaliniu noru palenkti likimą savo pusėn, kad jis patenkintų giliai pasąmonėj paslėptas socialiniai bei moraliniai neleistinas tendencijas.
7. Narkomanija (narkotikai ir manija) — nenugalimas troškis įvairių chemikalų pagalba pakelti sau nuotaiką bei išvengti jautulinio slogučio.
8. Alkoholizmas. Jo vidinis motyvavimas yra panašus į narkomanijos motyvavimą.
9. Valgio ir kitų rūšių smaguriavimai. Čia priklausantieji asmenys turi būtinai ką nors kramtyti, čiulpti, girkšnoti; kai kurie net nuolatos nešiojasi kokią knygą, kad kiekvienu momentu, kaip tik nerimastis iš vidaus ima kilti, galėtų kuo nors save užimti ir tą nemalonų stimulą išsklaidyti, atskiesti.
* * *
Čia būsime peržiūrėję didelę daugumą mūsų aplinkumoje sutinkamų psichinių negalavimų. Vienus jų galime vadinti tiesiog ligomis, kitus, mažiau trukdančius normaliai gyventi ir dirbti, negalavimais; ir pagaliau tiems, kurie labiau iš pusiausvyros išmuša mūsų asmenybę, tiktų geriausiai sutrikimų terminas.
Šio rašinio tikslas tebuvo padėti skaitytojui atskirti normalų elgesį nuo nenormalaus, nuvokiant taip pat, kokio rimtumo laipsnio tas nenormalumas. Tik jokiu būdu niekas neturėtų bandyti iš čia ką nors sau pačiam prisitaikyti, nepasitaręs su specialistu. * * *