JUOZAS TOLIUŠIS
Lietuviškos Čikagos detalė
Juozas Toliušis, žemaitis, gimęs 1923 m. Kaune. Gimnaziją baigė 1941 m. Tauragėje. Sovietams artinantis prie Lietuvos, turėjo nutraukti Vytauto Didžiojo Universitete Kaune pradėtas medicinos studijas ir pasitraukti į Vokietiją. In-golštadte įsijungęs stovyklinio laikraštėlio darban, su plunksna nebesiskyrė nei vėliau, persikėlęs i Šiaurės Amerikos kontinentą, rašydamas reportažus ir pasisakydamas jaunimo klausimais “Tėviškės Žiburiuose”, “Laisvojoj Lietuvoj”, “Darbininke”, “Sėjoj” ir mūsiškės spaudos skautu skyriuose. Aktyvus Lietuvių Skautų Sąjungos narys, šiuo metu eina spaudos informacijos vedėjo pareigas Brolijoj.
"Laiškų Lietuviams" konkurse šiam ir Prano Razmino (žr. 136 psl.) straipsniams buvo padalinta antroji ir trečioji premija.
Antrasis Vatikano Susirinkimas įnešė visą krūvą naujovių dieviško apreiškimo, liturginėje, pastoracinėje ir kitose srityse, liečiančiose mūsų kasdieninį gyvenimą. Vienos jų atnaujintos, pritaikytos šių dienų dvasiai, į kitas pažvelgta iš skirtingos perspektyvos, trečios netgi drastiškai pakeistos. Kaip kiekviena naujybė, ir Bažnyčios nutarimai buvo priimti įvairiausiomis nuotaikomis: džiaugsmu, pasitenkinimu, abejingumu, pasipiktinimu, įtarimu ir t.t. Bet štai, praslinkus keleriems metams, tos neramios nuotaikos aprimsta, įeinama į vėžes ir, tuo pačiu, jau galima net apčiuopiamai pajusti Susirinkimo sėjos daigelius. Aišku, yra per anksti tiksliai įvertinti Bažnyčios pateiktuosius nutarimus ar rasti toli siekiančių išvadų; būtinas didesnis laiko nuotolis.
O gal laiko tolumos ir nereikia, nes juk, kol viskas šviežia, mes dalykus išgyvename pilnu entuziazmu, juos diskutuojame, vienaip ar kitaip sprendžiame ir formuojame savo nuomonę. Gal šis vertinimas ir nėra visai tikslus, gal paviršutinis, bet juk neretu atveju pirmasis įspūdis įrėžia širdyje giliausią vagą.
Kadangi Vat. Susirinkimo priimtieji naujumai, keitimai yra pateikti labai plačia skale, apimą daug bažnytinių bei pasaulietiškų sričių, tai ir jų svarstymas gali būti labai įvairus. Juk teologas, greičiausiai, vertins dogmatiniu požiūriu, protestantas ieškos naujo tarpreliginio santykio, pasaulietis žvelgs jam artimų gyvenimiškų problemų akimis ir t. t. Bandysiu į naujuosius Bažnyčios "vėjus" pažvelgti vienos nedidelės bendruomenės akimis, būtent: pro Čikagos lietuvių spektrą. Būdamas neatskiriamas šios bendruomenės narys, jaučiuosi pusėtinai gerai pajutęs jos nuotaikas, o ir, didžia dalimi, šių niuansų įtakoje susidaręs savąją nuomonę.
Pastebėtina, jog yra gana ryšku, kad ir lietuviškoji Čikaga savo požiūrį yra suformavusi daugiausia ne svarstymo būdu, ne įsigilindama į atitinkamą literatūrą ar sekdama lietuvišką spaudą, bet vertindama po Susirinkimo vykstantį jau konkretų procesą, pvz. šv. mišių pakitimai, pagyvėjęs tarpreliginis bendradarbiavimas, naujoji pasauliečio vieta Bažnyčioje ir pan. Šį praktinį (o ne studijinį) pobūdį patvirtina ir tai, jog kai kurios kitos svarbios Susirinkimo prošvaistės (pvz. sąžinės laisvė, gimimų kontrolė ir kt.), kaip mūsų bendruomenei šiuo momentu neaktualios ar nekritiškos, nėra judinamos ar kaip nors vertinamos.
Lietuviškos mišios— geriausia reforma
Bene ryškiausiai kitą epochą pajutome pakeistų mišių liturgijoje. Tai visiškai suprantama, nes, sekmadieninę prievolę praktikuodami, naujumus tuoj pamatėme ir... "prikibome". Vyresnieji rodo nykščiais žemyn; jaunimas, kaip ir daugumą naujovių, priima gerai. Didžiausi "senimo" priekaištai: lotynų k. išėmimas žlugdo mistiką, suprastina šv. mišių didingumą; tautinė kalba lietuvį svetimoje bažnyčioje (pvz. užsienyje) daro beveiksmį ir negalintį pilnai įsijungti mišių aukon.
Visi šie motyvai turi tam tikrą pagrindą, bet jie drąsiai nurašytini kuriamų tradicijų sąskaiton. Prie naujovių priprasime (gal jau net pripratome), ir esu giliai įsitikinęs, kad kunigo atsisukimas į žmones, savos kalbos malda ir tuo pačiu geresnis dvasios žodžio supratimas tikrai nuves mus prasmingesnių keliu, negu ėjome iki šiol. Tarp nepritariančio "senimo" ir lengvai pakeitimus priėmusio jaunimo įžiūriu dar vieną aspektą, kurį laikau pačiu svarbiausiu naujosios Bažnyčios žingsniu.
Atrodo, kad pagaliau Bažnyčia įsitikino, jog negalima žmonijos vesti atsukta kunigo nugara ir vien tik kunigui paliekant visus mūsų dvasinius rūpesčius bei atsakomybę. Jeigu žmogus išsprendžia savo šeimynines problemas, pasiekia stebuklų technikoje ar kultūrinėje srityje, argi jis negali spręsti ar bent būti dalininku savo dvasinio atsakingumo? Bažnyčia bus pagaliau po amžių supratusi, kad savąją kaimenę reikia ne valdyti, aklai ją vesti, bet būti tarpininku ir broliu kelionėje į galutinį tikslą. Žinia, tuo pačiu ir mums, pasauliečiams, uždedama dalis tos sunkios dieviškos naštos. Visa tai rišasi su kitomis Vatikano naujovėmis, kaip pasauliečių apaštalavimas, sąžinės laisvė ir t. t., apie kuriuos reikėtų pakalbėti atskirai. Gi naujosios mišios laikytinos viena geriausių šiems laikams pritaikytų reformų.
Šia proga noriu įterpti vieną įdomų atvejį, kuris savotiškai įsiprasmina mūsų lietuviškame reikale. Ypač domėdamasis mūsų jaunojo atžalyno gyvenimu ir pats aktyviai dirbdamas vienoje liet. jaunimo organizacijoje, paskutinio dešimtmečio laikotarpiu daugelį kartų turėjau progos būti jaunimo egzaminatoriumi. Pagal org. nuostatus, jaunieji 8-10 metų berniukai katalikai, tarp kitų programos dalykų, privalo mokėti lietuviškai Tėve Mūsų, Marijos maldą ir Tikėjimo Išpažinimą. Šių maldų nemokėjimo problema buvo visą laiką ir, juokingu sutapimu, ne kartą egzaminų metu yra tekę imtis mamos ar kunigo pareigos jaunuosius tų maldų pamokyti lietuviškai. Manau, kad tolimesni komentarai nereikalingi, pridėjus, jog naujieji organizacijos pipirai Tėve Mūsų ir Tikiu į Dievą dabar išpila su visais naujaisiais pakeitimais.
vKitas ne mažiau ryškus posūkis, tai tolerancijos, o gal tiksliau — suartėjimo rankos ištiesimas kitoms religijoms. Lietuviškos Čikagos atveju, ši reforma yra ypač džiugi, nes po jos mes padarėme vieną nepaprastą atradimą ir susijungėme darbui dėl vieningesnės lietuviškos ateities. Tai norėčiau pailiustruoti ne taip sena praeitimi, kai Čikagoje kūrėsi pirmosios lituanistinės institucijos — Donelaičio šeštadieninė mokykla. Vienas jos iniciatorių buvo reformatų kunigas, kuris su keliais kitais tautiečiais ne tik ėmėsi sunkaus pradinio organizavimo, bet net nemokamai leido mokyklai naudoti savo parapijos patalpas. Tačiau kadangi ir iniciatorius nekatalikas, ir pati mokykla jo patalpose, o mokiniai daugiausia katalikiškų šeimų, kilo nemažas bruzdėjimas. Ne kartą ir šių eilučių autorius buvo paklaustas, ar jis drįsiąs į šią nelietuvišką, protestantišką mokyklą leisti savo vaikus?
Toji neskani banga parodo, kad anomis dienomis vis dar nešiojome savyje nelabą seną įsitikinimą, jog mūsų protestantai buvo kažin kokie antros rūšies lietuviai, pusiau vokietininkai ir t. t. Net ir jų kunigus vadindavome svetimu pastoriaus titulu, o anų tikėjimų tautiečius pravardžiuodavome prūseliais ir pan.
Gi naujoje Bažnyčios dekreto šviesoje mes staiga pamatėme naują atradimą: jie buvo visą laiką mūsų tarpe, dirbo tose pačiose kultūrinėse ir tautinėse gretose ir buvo lietuviai, lygiai tokie pat kaip mes. Dar daugiau — mes staiga ištiesėme viens kitam ranką, ir pasidarė nuostabus ryšys. O štai ir gajūs šio naujo kelio ženklai:
1) Atšipo abiejų pusių buvęs žvarbus religinis pokalbis, sušvelnėjo žodinis ir spaudos tonas;
2) Aktualioms mintims pasidalinti štai yra susidaręs abipusiškas būrelis ekumenizmui gvildenti ir jį judinti;
3) Ateitininkų žurnalas "Ateitis" net skyrelį "Protestanto požiūriu" buvo įsivedęs (gaila, kad jo daugiau nebesimato);
4) Skaityta spaudoje, kad evang. kunigas Jurėnas verčia lietuvių kalbon šv. Raštą, o prasidėjus ekumeninei veiklai, teko girdėti, katalikai yra pasiūlę šį darbą (vertimą ir leidimą) atlikti bendromis jėgomis.
Tai vis šviesios liepsnelės, kurios skaidrina lietuvišką veidą.
Kur pasigesta drąsos.
Dabar žvilgsnis krypsta į dalykus, kurie Vatikano pristatyti kiek neišsakytai, kurie mums, pasauliečiams, yra sukėlę neaiškių svarstymų ir abejonių jūrą. Čia turima mintyje: visad buvęs jautrus mišrių vedybų šeimų religinis klausimas; labai suaktyvėjusi gimimų kontrolė; tautinių tradicijų liturginės normos. Susirinkimas pasisakė bendromis formulėmis, tačiau pasigesta tiesaus atsakymo, užsiangažavimo į gyvenamo momento reikalus. Tikėtina, kad tai bus išryškinta atskirais potvarkiais.
Mišrių vedybų atveju (o šis yra aktualus ne tik lietuvių, bet ir plačiais tarptautiniais mastais), rodos, nieko nėra pakeista vaikų religiniame auklėjime. Mūsų Bažnyčia, atrodo, ir toliau reikalaus, kad jie būtų auklėjami katalikiškai. O tai, mano supratimu, šiuo laiku jau nebeatitinka naujosios religijų suartėjimo dvasios. Išeitų, lyg viena ranka mojame eiti bendru keliu, o iš kitos pusės — stabdome, bandydami sau pasilaikyti koncesijas, kurios tikrumoje priklauso šeimos, šiuo atveju labiausiai suinteresuotosios grupės, laisvam apsisprendimui. Ta bažnyčios užimtoji pozicija ypač prašosi kritikos, kai ji pati užakcentavo žmogaus sąžinės laisvę, o ir Bažnyčios tarnų lūpomis girdime tariant, kad šiuo laiku negalima šios sąžinės išprievartauti.
Panašus neišsakymas jaučiamas ir gimimų kontrolės atžvilgiu. Tiesa, kad Bažnyčia turi šimtmečiais įsisenėjusius krikšč. šeimos gyvenimo, vyro-žmonos santykių principus, kurie buvo puikūs ilgus laikus, bet, žmonijai dauginantis į katastrofiškas proporcijas, ir Susirinkimas turėjo užimti ryškią gyvenimišką poziciją. Ir aukštieji principai turi būti lankstūs gyvenimiškai akistatai.
Liturginių normų taikymas atskirų tautų savybėms, priešingai dviems viršutiniams atvejams, Vatikano Susirinkimo buvo labai aiškiai nusakytas liturgine konstitucija, bet šiuo atveju mes, čikagiečiai, sukliuvome jos praktiškame interpretavime. Štai, šios konstitucijos 37-me skyriuje aiškiai nusakyta, kad ten, kur neliečiamas tikėjimas. Bažnyčia nenori nustatyti bendro vienodumo. Priešingai, ji gerbia ir ugdo tautų dvasios savybes, tradicijas ir, jei gali, stengiasi išsaugoti.
O kas atsitiko praktikoje? Pažeistosios čikagiečių lietuviškos laidojimo tradicijos šv. Kazimiero kapinėse (šiuo metu tas reikalas taip jautriai iškilęs) galėtų būti akivaizdžiu pavyzdžiu, jog ir aukščiausių Bažnyčios instancijų prasmingai formuluotos konstitucijos, įstrigusios ar tai vyskupijų neįžvelgiamose užmačiose, ar tai konservatyvių parapijų vyresnybių nepritarime, yra, bent laikinai, neįgyvendinamos. Tokie žemesnės bažnytinės valdžios ne visada suprantami veiksmai ar abejingumas savo parapiečių reikalams nuteikia žmones nesmagiu jausmu ir neretu atveju verčia su tam tikru įtarimu žiūrėti net į kitus didžiuosius Bažnyčios žingsnius.
Žinoma, kapinių atveju pasakytina, kad ir iš mūsų pačių pusės yra parodytas mūsuose įprastinis greitas vienas kito apkaltinimas, o patriotizmo momentas ar nebus kiek pertemptas?
Šia proga, kalbant aplamai apie Čikagos lietuvišką dvasiškiją, esu pastebėjęs, kad vienuolijų kunigai (marijonai, jėzuitai) naująją Bažnyčią nuolat kelia, aktyviai dalyvauja spaudos, pamokslų ir kituose pokalbiuose, kai tuo tarpu pasauliečiai kunigai šią sritį lyg ir ignoruoja. Sunku spręsti, ar tai vis dar senasis konservatyvizmas, ar laukimas ryškesnio paakstinimo iš viršaus, ar kas kita.
Yra net įtaru, kad mūsų klebonai bijo (nors kitais požiūriais jie atlieka gražų darbą, leisdami lituanistines klases, parapijų durys atviros visokiai mūsų tautinei, kultūrinei veiklai) iškelti Bažnyčios skelbiamą lygybę, socialinį momentą ir t. t. Pasaulis juk yra pakilęs visasritinio pasenusių tradicijų išsivadavimo kovon, kurią ir pati Bažnyčia įvertina ir puoselėja. Aišku, čikagiečių atveju tai sutampa su lokaliniu juodosios rasės judėjimu, su įkaitusia baltųjų-juodųjų nuotaika, tad parapijos, ar tai pataikaudamos, ar prisibijodamos parapiečių sankcijų (aukų sumažėjimo ar pan.), pro šiuos dalykus praeina, lyg jie vyktų mėnulyje, o ne mūsų pašonėje.
O tas žodis turėtų jų (kunigų) būti pasakytas; pasakytas drąsiai ir užsiangažuojančiai. Kiekviena operacija yra skausminga, bet turėkime drąsos pažiūrėti gyvenimui tiesiai į akis.
Ar Liuteris nurašytas istorijon?
Dar norėčiau pasisakyti Vatikano sprendimu arba neišsprendimu Liuterio klausimo. Pastarasis jau išeina iš lietuviškosios Čikagos ribų, tačiau tam tikras šio neišrišimo virpesys jaučiasi ir lietuviškoje protestantų bendruomenėje.
Yra nesuprantama, kad Bažnyčia, pasaulio tikinčiųjų vienybės ir suartėjimo labui atšaukusi Kristaus nukryžiavimo kaltę žydų tautai, popiežiui važiavus, pasibučiavus su rytų Bažnyčios galva, nuėmus nuo jų (ryt. ortodoksų) ekskomuniką, nepajudino Liuterio reikalo. Ypač krinta akin tai, jog susitaikyta su tolimu kaimynu — rytais, atleista žydams, kurie tiesiog dingsta katalikų masėje, o neparodyta jokių mostų protestantams, su kuriais mes, katalikai, kartu gyvename, kuriame šeimas, renkame valstybių seimus, žodžiu — žengiame petys petin Europoje, Amerikoje ir visur. Protestantai, atrodo, to (Liuterio ekskomunikos nuėmimo) iš Bažnyčios tikėjosi reformacijos sukaktuviniais metais, bet kol kas jokio gesto neparodyta. Gal todėl ir suprantama, kad ir mūsų tautiečių protestantų tarpe (spaudoje ir visuomenėje) jaučiamas netikėjimas katalikų nuoširdumu.
O juk ir pati ekskomunika šiais laikais yra belikusi tik neskanus, istorijai priklausąs žodis, tad formalus šio prakeikimo nuėmimas ne tik kad nepakenktų, o tik padidintų Bažnyčios prestižą.
* * *
Galutine išvada antrąjį Vatikano Susirinkimą reikėtų vis dėlto vertinti teigiamai ir aukštai. Detalėse yra dalykų, kurie dar vis neprivesti gyvenamo laiko dvasiai, bet yra daug gerų naujovių, anksčiau paminėtų ir tokių, kurių mes, eiliniai, dar tikriausiai ir nepastebime; nemaža dalis gal bus suprasta tik sekančios kartos, — bet, vienu ar kitu atveju, popiežiaus Jono XXIII-jo sušauktasis Vatikano II-sis Susirinkimas laikytinas didžiausiu šio šimtmečio perversmu. Vatikano "revoliucija" atnešė daugelio fizinių ir dvasinių laisvių toleranciją ir viltį šviesesnei ateičiai. Jei šios reformos yra tinkamai suprastos, jei jas žadame praktikuoti savo religiniame gyvenime, jomis grįsti socialinį bendravimą, pasaulis tikrai stovi ant prasmingesnio žmonijos kelio slenksčio.
(Žr. jury komisijos pastabos 147 psl.)