ALDONA RYGELYTĖ
"Laiškų Lietuviams” jaunimo konkurse antrąją premiją laimėjęs rašinys.
Mūsų greitai pasikeičiančiame pasaulyje turi kartu keistis ir Bažnyčia. Tai supratę, Bažnyčios vyresnieji sušaukė Vatikano Susirinkimą. Po šio susirinkimo daug kas pasikeitė, kai kas greit, o kitus dalykus tik pradėjo keist, nes procesas bus ilgas ir sunkus. Šiuos pakeitimus tikslingiau reikėtų pavadinti atnaujinimais, nes jie yra panašūs į pirmųjų katalikų veikimo būdus. Nors esu jauna, bet jau buvau pripratus prie senovinės, tradicinės Bažnyčios. Šitie atnaujinimai, nors yra grįžimas į teisingąją pusę, mane iš pradžių labai nustebino, nes buvo neįprasti dalykai — keitimai Bažnyčioj — ir gan dideli! Bet drauge ir apsidžiaugiau, kad Bažnyčia — ir mes joje — galėsim kartu atsinaujinti.
Vienas Vatikano nusprendimas buvo, kad reikia padaryti mūsų Bažnyčią daugiau prieinamą kitiems — kitų religijų žmonėms. Šitą naują Bažnyčios pažiūrą popiežius tuoj pat parėmė, sulaužydamas ilgą tradiciją, kad popiežiai niekur toliau iš Romos neišvyksta, ir aplankydamas daugelį kraštų. Taip pat jis pareiškė savo nuomonę apie Vietnamo krizę ir kitus pasaulinius dalykus, įrodydamas, kad katalikai daugiau neplepės, kad jiems viskas rūpi — teorijoj — bet, kad gyvai domėsis pasauliniais įvykiais, nes jie paveikia visą pasaulį. Jis, aplankydamas kitus kraštus, panaikino plačią galvoseną, kad popiežius save laiko per geru pas juos atvažiuoti. Bet svarbiausia, popiežiaus pavyzdys parodė katalikams, kad daugiau ne juokais sakom, jog reikia veikt!
Kitas pakeitimas, kuris man nepaprastai patinka, yra nauja sprendimo laisvė. Pirmiau būdavo. Bažnyčia nustato katalikams nuomonę apie kurį nors dalyką, ir visi turi jos laikytis. Taip daugiau nėra. Pasninkas, kuris buvo pasidaręs beveik kaip mišios kai kuriems žmonėms, dabar yra paliktas paties žmogaus apsisprendimui, išskiriant porą dienų gavėnioje. Arkivyskupas Shehan norėdamas savo žmonėms padėti apsispręsti apie karo morališkumą, nepasakė, kad karas yra morališkai teisingas ar ne, bet nurodė jiems moralines gaires, kurias naudodamas žmogus pats turi apsispręsti. Čia yra tikra pažanga, nes padaro religiją tikrai asmeniniu dalyku, o ne tik sąrašu taisyklių, kurias reikia iki raidės sekti.
Daugiausia pastebimi pakeitimai, tur būt, yra liturginiai. Taip ilgą laiką visos mišios buvo skaitomos lotyniškai, o dabar jau viskas sava kalba. Būdama mažesnė, aš niekad nė nesvajodavau nueiti į lietuviškas mišias, o dabar apie kitokias net nepagalvoju. Pirmiau nueidavau į mišias ir skaitydavau maldaknygę. Matydavau tik kunigo nugarą ir įsivaizduodavau visokių įdomių dalykų, kuriuos jis ten darydavo. Nebuvo įsijungimo — nebuvo mūsų auka — buvo kunigo, o žmonės — mes — tik buvome žiūrovai, stebėdavome, ką jis ten veikia, arba patys melsdavomės, arba, jei nebuvo įdomu, ką kita galėdavai veikti. Dabar yra kitaip. Nueinam į bažnyčią, įsidedam savo ostiją į taurę. Visi drauge skaitome arba kalbame maldas. Kas nors iš mūsų skaito apaštalo laišką. Kas nors iš mūsų nuneša mūsų duonos ir vyno dovanas kunigui, kad jis paaukotų mūsų auką Dievui. Jis žiūri į mus, ir daug lengviau pajusti, kad šią auką mes su kunigu aukojam mūsų Išganytojui. Šitoks pasisavinimas šv. mišių aukos priveda mus arčiau prie Kristaus, nes mes jungiamės su Juo ir su kitais. Ne tik priartina prie Dievo, bet ir prie tų, kurie kartu su mumis šią auką aukoja. Man atrodo, kad iš pat pradžių, per Kristaus didžiąją vakarienę, toks buvo tikslas Jo kūno ir kraujo — kad sujungtų mus su Juo ir, kad mus stiprintų ir duotų drąsos. Bet negali to būti be vieningumo tarp mūsų, o "naujos" mišios kaip tik šitą vieningumą ugdo. Pajutus vieningumą tarpusavyje, yra daug logiškiau ir prasmingiau pamilti savo "kaimyną". Ar nėra kaip tik kaimyno meilė, brolio meilė, tai, ką mes bandom pasiekti? Tikrai taip.
Visi šie minėti dalykai man yra daug padėję tobulėti savo religijoj, savo tikėjime. Dar ne viskas yra, kaip turėtų būti. Dar ne visi supranta, kodėl reikia keisti senovinius bažnyčios papročius, ir niekad visi nesupras. Bet yra mūsų jaunimo pareiga bandyti suprasti daugiau bažnytinius pakeitimus ir jų tikslą Kristaus plane. Mes turėsime skleisti jo meilę greitai patys. Tai bus ir yra mūsų svarbiausia pareiga. Dėl to mes turime tobulėti ir kitus tobulinti drauge su mūsų Bažnyčia, melsdami šviesos ir drąsos ir visada pasiryždami žengti pirmyn!
Aldona Rygelytė, Putnamo Seselių vadovaujamo mergaičių bendrabučio auklėtinė, moksleivė, skautė, moksleiviu ateitininkių kuopos pirmininkė. Redaguoja bendrabučio moksleivių laikraštėlius. Paklausta, kaip išmoko lietuvių kalbos, atsakė: “O, mano tėvelis nuo pat mažens, nuo 3-4 m., kiekvieną vakarą — net per šventes, užduodavo skaityti knygas lietuvių kalbą. Kai perskaitydavau vieną, paduodavo kitą”.