MIGUEL ANGEL ASTURIAS

PAVASARIO SAULĖ

Sugrįžo gera namų draugė;
jos akivaizdoje, nežinau, kaip jai pasakyti, kad esi mana:
šlapioji saule, pastebėję pirmuosius kukurūzų
daigus, mūsų pavasarių saule, tau pranešame
vienintelę šių metų žinią: esame sužadėtiniai!

Kvapioje žemėje glūdi gyvas noras
subrandinti grūdą. Yra grynas troškimas
gamtos amžinam sąskambyje;
žiedas ruošia medų;
koriuose šviesios bitės audžia
skambų žvaigždžių audinį
su vaško krešuliais;
ir ryžių laukai gundančiai pasigenda
kvapčių, kurias skleidžia medžiai,
derlingi kanalai ir ganiavos.

Maniau, kad skęsti: rytas buvo šaltas,
labai lijo, kaip per visas dienas;
vagose grėsė pavojus grūdams. Dabar,
šiuo rankšluosčiu apdžiovink plaukus,
juo mano sužadėtinė džiovino savuosius,
ir nusišluostyk rankas.

Medžiai, kaip jūros šunes, nusipurto
vandenį. Dirvoje žaižaruoja rasos
kristalai. Kalnuose nusitrina gipsas
debesų,
ir padangė palieka tyra kaip lenta...
Upė šventiškai puošni.
Dėkingam sode, vaisiai laukė
tavo meilingo, vienuoliško atodūsio. Ir mažose
vaisių rankelėse, ir lapų mažose rankelėse
virpa tavo daina. Pavasario saule!

Pavasario saulė!
ji savo gležnumu, savo lengvu švelnumu,
panaši į tave, kuri ateini pažadinti troškimų,
apibrėžti tikslų, ir, kaip kad tu, nors ir kaip silpna,
būsi mano gyvenime kaip šiltos dienos,
kai namuose daugiau džiaugsmo ir muzikos,
daugiau linksmybės languose, šlapiuose nuo lietaus,
ir srovės būgneliai dreba kūdrose
švelniai, su ryškiu, įprastu tintilenimu.

PRIE TITIKAKOS EŽERO

Nežinau, kodėl atėjau tyrinėti trelių,
nors čia tyrinėjamas medus, dangaus medus.
Čia nusileidžia atspindžiai kvapių,
kalnų ir veteranių žolių...
(Ak, laisva šaknis gėlės minties
ant kvapties šakų!)
Nemoku suprasti dvikovos, kurioje gyvena tai,
kuo buvo džiaugtasi; pasitenkinimas palieka už tavęs
ir skonis nagų, kurie karpomi ir karpomi,
panašiai kaip ir plaukai, žirklėmis.

Plokštakalnių gyvenimas peizaže
keliauja kartu su manim, šiandien pat, šiandien pat;
tai praneškite mano draugams,
mano studentų ir mokinių vaiduokliams,
mano kūno moterims
ir drėgmei žemės, kurią nešioju
ant savo kojų randuotų padų,
po to, kai atsiplėšiau nuo savo žemės,
ketinu niekad nebūti savo vietoje,
vengdamas pavojaus pavirsti medžiu.
Man gresia pavojus pavirsti medžiu, ir todėl aš išeinu
tą patį rytą, šiandien pat, šią akimirką,
kuri gali būti pražūtinga tam, kas gyvena
su lapo oda, būdamas žmogum.

Nuplaukite, nukirskite šaknis ploniausiais ašmenimis
ir kiečiausiais kirviais, ir nugenėkite šakas
dainos ašmenimis,
kad čia nesidaugintų mano šaknys,
mano pasąmonės vegetalinės šaknys,
nes mano būtybė buvo pavirtusi puvenom:
turi degintos žievės odą,
nuovargio sulčių seiles,
plaukus kaip kaktuso dygliai
ir visą dantų sankabą
kaip kukurūzų burbuolės šypsnis,
čiobrelių kvapties nuteiktas,
nedrąsų duburį ir priekabios agavos siūlą!
Man nukirskite šaknis, šakas ir šešėlį!

Išvertė Povilas Gaučys