MIGUEL ANGEL ASTURIAS, gvatemaliečių poetas, rašytojas ir diplomatas, praeitais metais laimėjęs Nobelio literatūros premiją, yra vienas žymiausių šių dienų Lotynų Amerikos grožinės prozos meistrų. Savo literatūrinę karjerą pradėjo 1930 m., kai Madride išėjo jo "Gvatemalos legendos", kuriose iškėlė savo krašto mitologinę praeitį ir atkūrė kai kurias labiausiai žinomas majų tautosakos legendas.
Po 15 metų pasirodė romanas "Ponas Prezidentas", laimėjęs Prancūzų Knygos Klubo tarptautinę premiją ir išverstas į daugelį kalbų, kurį suglaustai reikėtų apibūdinti kaip baimės ir bejėgiškumo epą, aprašantį vieno Lotynų Amerikos krašto doroviniai liguistą gyvenimą, konkrečiai neminint, kad tai Gvatemala, nes visa Lotynų Amerika kenčia tas pačias negeroves. Tas nuostabus romanas yra pasakojimas, pilnas brutalios poezijos, įsisunkusios į egzotišką paveikslų ir įvaizdžių gyvūniją, kas jam teikia ypatingą vertę modernioje literatūroje.
Kitam savo romane, "Kukurūzų žmonės", kurį labiau reikėtų laikyti simfonine poema prozoje, Asturias vaizduoja žavų prieškolumbinį indėnų pasaulį, atskleisdamas Gvatemalos kaimiečių pasąmonę su jų magija. Asturio aprašomi personažai realizuojasi mitologiniam persikeitime: mirtyse įvykdo savo galutinę paskirtį.
Dėl vietos stokos tepaminėsime paskutinį jo romaną "Tokia mulatė", kuris irgi yra lyg ir epas, nes jame persipina kosmogoniški pasakojimai su istoriniais ir kariniais įvykiais. Čia velniai, burtininkai, nykštukai ir milžinai persikeičia. Vaizduotė piešia nuostabų magišką pasaulį, atpasakojamą turtingu ir spalvingu stilium ir žodynu.
Baigiant reikia pasakyti, kad Asturio įnašą į L. Amerikos literatūrą sudaro karštligiškas realizmas, kuriuo dramatizavo socialinio nuosmūkio laikotarpį, ir nepaprastai vešlus jo majų mitų stilius, įkūnytas Gvatemalos indėnuose ir kaimiečiuose.
Asturio lyrinėje poezijoje atsispindi estetiniai ieškojimai ir pakitimai: kelionių įspūdžiai, tėvynės meilė, sugrįžimas iš tremties į tėviškę, su vyraujančia bukoline nuotaika.
P. G.