KNYGOS
GINTARE IVAŠKIENĖ
Skambina vieną popietę pažįstama:
— Mūsų Viktutė nebegali sulaukti “Eglutės”. Ar jūs jau gavote?
* * *
Nemažai berniukų ir mergyčių kas mėnesį nekantriai laukia “Eglutės”. Gaila, kad ji tik mėnesio gale ateina.
Ne. “Eglutė” neturi kojų. Ji iš tikrųjų net ir be kamieno, be šaknų. Bet vis vien ji kas mėnesi ištikimai aplanko didelį būrį lietuviukų.
Argi jūs tikrai nežinote, kad tai vienintelis mėnesinis žurnalėlis, skirtas priešmokyklinio amžiaus ir pirmųjų skyrių lietuviukams? Ir jūs dar nesate matę džiaugsmu žvilgančių akučių, kai laiškanešys paduoda jų vardu adresuotą, jiems — Dalytei, Vytukui ar Nijolytei skirtą žurnalėlį?
Negali būti!
“Eglutė” jau eina 18 metų! Ją įsteigė poetas Bernardas Brazdžionis ir prelatas Pranciškus Juras. Dabar “Eglutę” redaguoja ir administruoja Nekaltai Pradėtosios Marijos seserys Putname.
Kas metai “Eglutė” vis naujai pasipuošia skirtingomis viršelio vinjetėmis. Vaikams tai labai patinka, nes jie be didelio vargo gali išskirstyti žurnalėlio numerius pagal metus. Be to, kas mėnesį “Eglutės” viršelis kitos spalvos. Kas mėnesi nuo viršelio į vaiką žvelgia vis kitas nuotaikingas — kartais linksmutis, o kartais ir išdykėlis — paveikslėlis. Seselė redaktorė pasirūpina, kad viršelio iliustracija atitiktų to mėnesio nuotaiką.
Malonu paimti “Eglutę” į rankas ir suaugusiam. Kiek tai sąlygos leidžia, ji spalvinga. Atitinkama viršelio spalva atspausdintos ir visos numerio iliustracijos. O būtų taip gera, kad “Eglutė” galėtų didžiuotis net kelių spalvų piešinėliais! Tai dalinai priklauso ir nuo mūsų visų.
1968 metų “Eglutė” paūgėjus. Kas jau gavote pirmuosius jos numerius, be abejo, pastebėjote, kad ji ir platesnė, ir ilgesnė. Taip juk visoms eglutėms pridera!
Paūgėjo ne tik pati “Eglutė”. Padidėjo, net “pastorėjo” ir teksto raidės. To jau senokai laukėme. Dabar pradžiamokslio skaitytojo akutės daug mieliau bėgios pasakėlėmis. Ne visi apsakymėliai vienodu šriftu atspausdinti. Tokiu būdu išskiriama, kuriuos patys vaikai gali skaityti, kuriuos prašyti, kad mamytės paskaitytų.
Žinoma, “Eglutės” ūgtelėjimas pareikalauja ir didesnių išlaidų. Todėl nuo šių metų sausio 31 d. prenumerata metams jau bus penki doleriai. Bet — argi piešinėliais iliustruotam žurnalėliui tai galėtų būti per daug?
“Eglutėje” vyrauja pasakos ir eilėraščiai. Vieni artimesni priešmokyklinio amžiaus vaikučiams, kiti — pirmųjų skyrių mokinukams. “Eglutėje” rašo ir jau mums žinomi vaikų literatūros rašytojai, ir neseniai tepradėję, ir patys vaikai. Be to, kiekviename numeryje būna kryžminis galvosūkis, minklių, šypsniukų, o dažnai ir nuotraukų iš įvairių vietovių lietuviukų gyvenimo. Visa tai siekia platinti vaiko akiratį, ugdyti jo charakterį ir lietuvybę.
Paminėkite mažam “Eglutės” skaitytojui Puputį, Ir jis nušvis plačiu šypsniu. Kas nepažįsta Pupučio? To per keletą metų “Eglutėje” įslpilietinusio simpatingo pilko peliuko? Kai kuriems mažučiams Puputis jau tapęs “Eglutės” sinonimu. Jie rašo Pupučiui laiškus, gauna atsakymus. Neduok Dieve, jei kurį mėnesį “Eglutė” išeitų be Pupučio!
Vyresniems jau antri metai kaip spausdinamos “Narvydo nuotykių” atkarpos. Jos tikrai įdomios savo išdaigomis. Veiksmas dažnai vyksta senose Italijos pilyse, požemiuose ir panašiai paslaptingose aplinkybėse.
Ankstesniais metais būdavo ir tiesioginiai auklėjamųjų straipsnelių, o taip pat ir įvairių gyvūnėlių aprašymų. Norėtųsi, kad “Eglutė” ir vėl dėtų tos rūšies straipsnelių. Aštuoniamečiams kartais užsinori ir ko kito šalia pasakų. Pavyzdžiui, vienas dar šešerių metų berniukas klausia, kodėl “Eglutė” neparašo apie mėnuli, kitas planetas ar raketas. Susidomėjimas erdvėmis yra apėmęs daugelį mūsų mažų berniukų, tad būtų gerai, jei jie galėtų apie tai pasiskaityti ir savo žurnalėlyje. Tokie straipsneliai labai praplėstų vaikų lietuvių kalbos žodyną. Žinoma, rašantieji turėtų atsižvelgti į tai, jog informacija skiriama 6-8 metų vaikams.
Lietuvos Laisvės Kovos Metais norėtųsi pasiūlyti “Eglutei” kiekviename numeryje dėti po rašinį, tiesioginiai ugdantį valko meilę savo tautai. Pavyzdžiui, kad ir tokia primityvia forma: “Jei tu gyventum nepriklausomoje Lietuvoje — įsivaizduok — visi žmonės, sutikti gatvėje ir parduotuvėse, ugniagesiai, laiškanešiai, policininkai, kariai ir sunkvežimių vairuotojai kalbėtų lietuviškai! Traukinio konduktorius ir autobuso šoferis kalbintų tave lietuvių kalba. Tavo tėvelis, atvažiavęs benzino stotin, lietuviškai kalbėtųsi su mechanikais”.
Panašus aiškinimas labai paveikė vieną mažą berniuką ir jo draugus. Jie niekad dar nebuvo apie Lietuvą taip pagalvoję.
Mažo vaiko tautinį sąmoningumą būtų galima vystyti žurnalėlyje, nuolat pristatant kitų tautybių vaikų gyvenimo sąlygas, ypatybes, jų tautinių vardų pavyzdžius ir panašiai.
“Eglutė” labai pasitarnautų gyvos lietuvių kalbos ugdymui, jei po vyresniems vaikams skiriamomis pasakėlėmis atspausdintų ypatingesnių, gal dar vaikui nežinomų žodžių paaiškinimus.
Nuolat stebint, kaip vaikai pakartotinai varto, skaitinėja “Eglutės” numerius, dažnai sugrįždami prie jiems ypatingai artimos pasakėlės ar skanaus šypsniuko, norisi paraginti visus tėvelius, kad savo vaikučiams užsakytų “Eglutę”. Ne per anksti ją užsakyti net ir tada, kai vaikas dar kūdikis. Paūgėjęs jis jau turės visą krūvutę savo žurnalėlių. Tiek mažai vaikų literatūros išleidžiama atskiromis knygelėmis, o “Eglutė” kas mėnesį atneša vis naujų pasiskaitymų.
“Eglutės” adresas: Eglutė, Immaculate Conception Convent, Putnam, Connecticut 06260.