KAIP KARO PERGYVENIMAI, SVETIMO KRAŠTO APLINKA IR ĮTAMPA PAVEIKIA MUS
Visuomenei "Laiškų Lietuviams" surengtame viešame pokalbyje gegužės 3 Čikagoje buvo toliau vystomas žurnalo sausio nr. pradėtas svarstymas apie psichinius negalavimus išeivijoje.
Z. JUŠKEVIČIENĖ: Kokie faktoriai yra užčiuopti, kurie žmogaus psichiką stipriausiai paliečia ir palaužia? Ar negalima būtų jų iškelti, aptarti, kad žmonės iš tikrųjų žinotų, kad juos, lyg kokias gaires, būtų galima pamatyti, jų išsilenkti, kad galėtų tausoti savo psichinę energiją, kuri yra ribota ir kuri visą žmogaus prigimtį tvarko.
PROF. BIELIAUSKAS: Tai labai platus klausimas ir gana sunku į jį atsakyti. Aš bandysiu pradėti gana elementariu paaiškinimu, koks yra skirtumas tarp normalaus ir nenormalaus žmogaus. Tai yra ne esmės, bet laipsnio skirtumas. Nenormalus žmogus, nenormali elgsena yra perdėtas normalus elgesys. Kaip perdėtas, jis pasidaro nenormalus. Kiekvienas nenormalus irgi yra žmogus ir turi savo elgsenoje bruožų, kuriuos ir mes visi turim. Ir mes taip pat turim tokių, kokius turi nenormalūs žmonės.
Kas yra psichinė sveikata? Tai žmogaus asmenybės sveikata, kada žmogus gali jaustis patogiai su savimi ir su kitais. Psichinę sveikatą pirmiausia paveikia aplinka. Žinoma, yra tam tikrų dalykų, kuriuos mes esame paveldėję, kurie irgi turi reikšmės. Vienas su ta pačia sistema, kurią yra paveldėjęs, labai sunkiose sąlygose neturi bėdos; jis praeis pro jas, o kitas sugrius. Reiškia, kad yra tam tikra dalis, kuri nusprendžia, kai mes esam jau gimę, kad mes teigiamai ar neigiamai pajėgiam pergyventi visas sąlygas. Ta prasme aplinka turi labai daug reikšmės ir net kiekvienas mūsų, bendraudamas ar bendradarbiaudamas vienas su kitu, psichinę sveikatą gali paveikti vienaip ar kitaip. Kultūra, kurioje gyvename, paveikia vertes, kurias mes turime.
Kartą netyčia užsisukau televiziją, kai buvo rodomas indėnų gyvenimas. Čia indėnų vaikus, sulaukusius 6 metų, paima iš palapinių gyvenimo ir perkelia į indėnų mokyklas, kur jie gyvena bendrabučiuose. Jie ateina iš palapinių į modernius namus, juose gyvena ir vasarą grįžta atgal į palapines. Ir šitoks gyvenimas jų nepadaro nei gerais indėnais, nei gerais amerikiečiais. Sako, kad 50% šitų vaikų yra psichiniai nesveiki.
Panašiai būtų galima svarstyti ir apie mūsų sąlygas. Mes esam atvykę iš Europos, kurios kultūra nėra tokia skirtinga nuo Amerikos. Bet gal mes turėjom kitokią vertybių pažiūrą, gal buvo kitokios sąlygos, turėjom kitokias roles; jas reikia pakeisti, o ne visi gali roles keisti.
Aš dažnai žiūriu į tuos, kurie pergyveno bėgimą, bombardavimus. Reikia stebėtis, kaip mes esam sveiki.
Z. JUŠKEVIČIENĖ: Ar jūs galėtumėt pateikti karo paliestos ir karo nepaliestos tautos psichinius davinius?
PROF. BIELIAUSKAS: Niekas nėra tokių davinių surinkęs... Mes esam emigrantai čia, Amerikoj. Tačiau reikia neužmiršti, kad šios tautos didelė dalis yra irgi emigrantai, 40% visos Amerikos tautos keliasi, neišgyvena vietoje daugiau kaip 3 metus. Jie irgi yra emigrantai: iš pietų į šiaurę, iš šiaurės į pietus.
PROF. LIAUGMINAS: Anksčiau buvo pažiūra, kad normalus žmogus yra tas, kuris atrodo taip, kaip 90% žmonių. Jeigu jis turi ką nors ypatingo, ko neturi 90%, jis gali būti nenormalus. Bet paimkim poetus, muzikus, menininkus, kurie turi tam tikrus talentus ir gabumus, didesnius negu 90% žmonių. Ar tai dėl to jie nenormalūs? Taigi nenormalumo sąvoka šiandien yra nukelta į kitą slenkstį: Ar žmogus pajėgia susitvarkyti su savimi ir su aplinka? Ar jis savyje yra harmoningas ir ar jo veiksmai harmonizuojasi su kitais? Normalumas priklauso nuo to, kiek jis pajėgia susidorot: jeigu jis pradeda peikti visus viršininkus, nė vienas jam neįtinka, ir jis pradeda keisti tarnybą; jei visi, pas kuriuos jis gyveno, buvo blogi, tai ženklas, kad kažkas kažkur jam netvarkoj.
PROF. BIELIAUSKAS: Mano manymu, tarp lietuvių yra tiek pat sutrikimų, kiek ir tarp kitų šio krašto gyventojų, tik mes, lietuviai, nenorime jų pripažinti. Amerikiečiai gali pasidaryti "durni", bet — kaip mes, lietuviai, tokie pasidarysim? Ir ką tai reiškia? Žmogus kenčia, turi sunkumų... Pirmiausia lietuvis eis pas daktarą ir prašys tablečių, kurios, jo manymu, jį išgydys. Jau tas parodo, kad trūksta tam tikro supratimo.
Esu įsitikinęs, kad mūsų bendruomenei reikia pasiruošimo psichinei sveikatai, bet didelio intereso nerodoma. Mes nieko nedarom. Pažiūrėkit, ką daro žydai savo bendruomenėj: lyg žydai būtų visi psichiniai sutrikę, o mes sveiki... Jaunimui reikia padėti pasirinkti profesijas, tvarkyti santykius tarp tėvų ir vaikų, nes dažnai tie nesusipratimai veda prie neurozės, o juos galima išspręsti mėginant išgvildenti protus ir jausmus.
Kitas dalykas: atvažiavę į svetimą kraštą, mes norime prasimušti. Vienas psichiatras, rodos ukrainietis, savo labai įdomiuose raštuose yra pastebėjęs, kad pirmoji emigrantų karta prie Amerikos kultūros daugiau prisideda, už jų vaikus, nes jie jaučia-
mes viską perdėtai dirbam: jeigu vieno automobilio neužtenka, perkam kitą, jeigu vieno darbo neužtenka, imam kitą. Tokiu būdu žmonės persitempia”.
Prof. Vytautas Bieliauskas
si, kad jie nėra kaip reikiant priimti, dėl to jie persistengią. Tas, kuris jaučiasi žemesnis, yra lygus tik tada, kai yra aukštesnis. Taip ir mes viską perdėtai dirbam: jeigu vieno automobilio neužtenka, parkam kitą, jeigu vieno darbo neužtenka, imam kitą. Tokiu būdu žmonės persitempia. Amerika paremta kompeticija, o mes tai dar padvigubinam ir paskui sukrintam, nepernešam.
Ar mūsų bendruomenė ieško tokios psichinės reakcijos, kur žmonės galėtų sueiti ir pasilsėti psichiniai? Televizijos žiūrėjimas — tai baldo stebėjimas. Baldą stebėdamas, niekas nepasidaro protingesnis. Jis neišsprendžia savo problemų. Tarp lietuvių yra labai paplitęs alkoholizmas. Jeigu turi problemų, galima išgerti, tuo momentu padės užsimiršti, bet problemos vis tiek liks.
Gal "Laiškai Lietuviams" turėtų iškelti, ką mūsų bendruomenė gali daryti, kad mūsų žmonių psichine sveikata susidomėtų. Mes turim specialistų, tik, deja, mes nedirbam lietuviams. Pirmas dalykas — mes jiems nereikalingi. Jeigu lietuvis pas mane ateis, tai jis visą laiką abejos, ar aš žinau, ką aš darau. Bet kokios kilmės amsrikietis žino, kad aš žinau. Iš kitos pusės, tie, kurie perėjo per tuos pačius pergyvenimus, gal geriau gali suprast šituos žmones. Aš turėjau tokių lietuvių bepročių, kurių vietinis psichiatras negalėjo suprast. Jis atėjo pas mane, ir aš jam padėjau suprast, dėl ko šitas lietuvis taip jaučiasi. Kai aš pas tą lietuvį nuėjau, tai jis klausinėjo, koks aš daktaras, ir jis manęs negalėjo priimti, nes Lietuvoj tokių dalykų nebuvo. Bendruomenei reiktų šituo susidomėti, nes yra labai aktualus dalykas. Akių užmerkimas niekam nepadės.
PROF. LIAUGMINAS: Aš perimsiu ir eisiu toliau. Dr. Bieliauskas iškėlė reikalą mūsų visuomenę sudominti ta mentaline arba psichine sveikata. Pirmiausia reikia žmones įsąmoninti, kad šitą psichinę ar mentalinę sveikatą reikia laikyti lygiai tokiame lygyje, kaip ir fizinę sveikatą. Jeigu kam skauda dantį, jis apie tai pasisako kaimynui, kitą dieną nueina pas daktarą, ir čia nėra gėdos. Taigi, nuo tokių mažų negalavimų prasideda ir asmenybės negalavimai — kad tik žmogus žinotų, jog šitie asmenybės negalavimai yra išbalansuojami, jeigu laiku ieškoma pagalba, kada koks rūpestis spaudžia, negali užmigti arba kartais ir dėl psichosomatinių priežasčių turint astmą ar skaudulius skilvy... Kada eina nuo vieno daktaro pas kitą, pas trečią, ir tie prirašo vaistų, tie apgydo, bet po mėnesio jie vėl atsiranda... Tada siunčia kitur, kad žmogus nebijotų tokių dalykų aiškintis. Gal yra kokia įtampa. Jausminė, sąmoninę ar pasąmoninė įtampa. Jeigu sąmoninę, ar kas mirė, ar namas sudegė, ar turto neteko, tai jis žino, kodėl liūdi, bet kartais žmogus yra apsėstas tam tikro liūdesio, savim nepasitenkinimo dėl priežasčių, kurių jis nežino, nei negali atrasti. Net ir psichologas ne visada galėtų pats atkasti savo širdį spaudžiančių idėjų: kitas turi jį stebėti ir jam padėti. Panašiai kaip ir su dėme ant mano veido: aš galiu vaikščioti visą dieną su ja ir jos nepamatysiu; man užtenka, kad kitas pamatytų, nes jis mato iš kito taško. Svarbiausia, kad žmogus susiprastų ir nesigėdintų dėl tokių dalykų. Norint išvengti visų tų įtampų, reikia pradėti nuo pradžios — šeimoje išvystyti stambius, nuoširdžius, pilnus pasitikėjimo santykius su vaikais, kad tėvas kreiptų dėmesį, kas vaikui svarbu, kad jis būtų saugus, kad jį kas mylėtų, kad kas nors domėtųsi, ką jis daro. Ir labai daug nereikia: kai pareina iš mokyklos, paklausi, ką darei, ką tau uždavė, kokį pažymį gavai ar negavai. Jis žino, kad jis dirba ir kad kas nors rūpinasi, kas nors džiaugiasi ar liūdi. Jeigu kas ir nepasisekė tokią dieną, reikia atsargiai prieiti, kad jis nebijotų pasakyti, nes, jeigu bausi ar koliosi vaiką, kitą kartą nesakys.
Kodėl tėvas vaiką kolioja ir baudžia? Kartais tai daro jis, neurotinės srovės įtakoje, norėdamas save išreikšti vaike: koks aš buvau gabus, kaip aš gerai dariau!
Paskui svarbus yra iš viso bendravimas su žmonėmis, bet ne paviršutiniškas: šiandien gražus oras, gal lis, o gal ir nelis! Toks bendravimas nieko neduoda.
Aš pažįstu vieną ponią, kuri buvo našlė, išgyveno 13 metų ir kovojo su gyvenimu, išaugino du vaikus, pasišventusi pasiekė dar vieną mokslo laipsnį ir iki šiol puikiai išsilaikė, bet dabar pradeda griūti. Kodėl? Ji buvo emigrantė; jos vyras, čia gimęs, pa-
“... nuo mažų negalavimų prasideda ir asmenybės negalavimai —... koks rūpestis spaudžia, negali užmigti arba kartais ir dėl psichosomatinių priežasčių turint astmą ar skaudulius skilvy”.
Prof. Albinas Liaugminas
liko jai turto, tad ji didelių bėdų neturėjo. Tačiau ji neturėjo draugų, visą laiką viena su tais dviem vaikais užsidariusi, nė vieno artimo žmogaus pasikalbėti. Ji turėjo pora kaimynių pasikalbėti per tvorą. Dabar ji mato, kad vaikai jau skrenda iš lizdo, ji pasilieka viena. Taip pat žmogus turi turėti kokį nors tikslą gyventi. Žmogus turi įprasminti save.
Žinau atvejį, kur moteris jau 5 metus vaikšto pas psichiatrą ir vis neišsikrapšto iš savo bėdų. Ji buvo ištekėjusi už vyro, nes jis buvo turtingas. Vyras susirgo ir buvo prie mirties. Ji jau numatė kitą aukštą pareigūną ir rengėsi už jo ištekėti todėl, kad jis skyriaus vedėjas. Bet jai jo pinigų neužteko, ji jį vis spaudė, nes daugiau iš jo tikėjosi. Jis apsivogė ir buvo pašalintas iš darbo. Ji apdraudė savo vyro gyvybę 30,000 dolerių, mokėdama už tai didelius pinigus, nes jis nebuvo jaunas. O tas vis kaip nemiršta, taip nemiršta. Nusivylimas didelis. Ir, jos nelaimei, ta suma su amžiumi eina žemyn. Jeigu jis būtų numiręs per pirmuosius metus, būtų gavusi 30,000, o dabar jau praėjo 7 metai — ir kaip nėra, taip nėra rezultatų. Ar ji gali būti sveika su tokia sąžine? Ir ji taip kietai laikosi, kad tas vyras mirs... Bet ir tu mirsi, tik klausimas, kas pirma.
Žmogui reikia kilnesnio ir tauresnio tikslo. Žiūrėk į pensininkus. Jie sako: dabar aš nieko nedarysiu ir tik laisvai sau gyvensiu, o po 6 mėn. tie pensininkai miršta. Jie nebeturi tikslo gyventi, jie niekam nereikalingi, jie pradeda save dusinti, nes neturi tikslo.
(Sekančiame numeryje— kitais klausimais.)