KNYGOS
Sesuo Marija Jurgita Saulaitytė. KAI MES NUTYLAM. Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1967. 83 psl.
Paskutiniame šio savo pirmo poezijos rinkinio eilėraštyje “Ieškau” sesuo Jurgita lyg kviečia mus kartu su ja “saulės nuramintais vakarais” pasiklausyti, “ką kalba žemė ir dangus, kai mes nutylam”. Bet kaip tik tai, ką ji visuose pirmesniuose eilėraščiuose yra kalbėjusi, skaitytoją nuteikia šį jos kuklų ir nuoširdų kvietimą priimti. Ji kalba apie mus pačius čia, šituo laiku, šitam pasauly gyvenančius, ką pasako jau ir jos rinkinio dalių pavadinimai: Dabar, Ten, Čia, Mes. Ne vien pasigėrėjimui jos žodžių garsais šie eilėraščiai mus kviečia, bet ir jautriai, ieškančiai atsisukti į mūsų apčiuopiamą dabartinę žmogišką būklę, j mus supantį daiktų ir įvykių, žmonių ir Dievo pasaulį.
Per visą rinkinį pinasi viltis dėl žmogaus ir nusivylimas, kylantis iš to, kad žmogus matomai negali išsilaužti iš savo paties varžtų ir iš jį supančio pačių žmonių sukurto nelaimingo pasaulio. Šie du motyvai sukuria rinkinyje įtampą, kurią išgyvendamas skaitytojas laimi naują aštrų žvilgsnį į būties fakto statomus klausimus, į gyvenimo neaprėpiamumą ir mažumą. Viltis niekur nedeklamuojama, niekur nepagrįstai neišlaužiama, bet jos pažado kantriai ieškoma, o gal net tik laukiama. Vilties pažadas dažnai randamas ten, kur mes normaliai jo nelinkę matyti:
Mažo vaiko verksmas
jaudina minias,
laukusias stebuklo.
(Gimimas, 13 psl.)
Tik nykštukai
buria, stebi, saugo
pirmos varpos
stebuklingą grūdą.
(Vaikystė, 14 psl.)
Duona, druska, vanduo—
jie tikri,
bet žmogaus širdis
tikresnė.
(Badas, 28 psl.)
Tuo tarpu atviras, sau nemeluojantis žvilgsnis į žmogiškąją padėtį neišvengiamai užlieja nusivylimu:
Mūsų akys baisios—
mūsų akys pilnos
savęs
ir mūsų širdys tuščios—
Tavo vieta širdyse tuščia.
Laužtame duoną—
baltą nekaltumo duoną—
bet neragaujam.
(Prakeiktieji, 29 psl.)
Juodos mintys,
juodų sapnų supintos...
juodas žmogaus teismas,
juodom raidėm paskelbtas,
ir juodas mano žvilgsnis,
juodon naktin prabilęs:
O Viešpatie,
kada prašvis?
(Neapykanta, 32 psl.)
Tavo žingsnis gyveniman
aiškus, tvirtas.
Ir greitas, greitas,
lyg nebūtų laiko
žodžiui,
lyg nebūtų laiko
aidui.
(Karas, 43 psl.)
Jau paguldytas Abraomo sūnus,
ir nežinia, ar angelas ateis...
(Nerimas, 18 psl.)
Šitokioje būklėje lyg pagautiems, kas lieka mums daryti? Kaip mums gyventi su savim, čia, dabar? Ne į kovą už šviesų idealizmą sumaterialėjusiame, ateistiniame pasaulyje Sesuo Jurgita mato mus žygiuojančius, bet tai, kad
... tylų vakarą
švelniu gimtinės takeliu
pareis nuvargęs elgeta
ir apsisiaus
sūnaus skara.
(Krikščionybė, 31 psl.)
Ne paneigimą pasaulio išsako ji, bet priėmimą kartu tokio, koks jis yra ir koks galėtų būti:
Saulės toliaregė širdis
nenuilstama galia
šešėliais kartoja pasaulį,
kol jis perkeistas
ir tapęs netikru,
bet mums, kurie jį mylime,
suprantamu.
(Pasaulis, 55 psl.)
O ši perspektyva nurodo ir tai, koks santykis su pasauliu, t. y. su kitu žmogum, yra prasmingiausias:
Paimsiu saujon debesį,
sugniaužus nulipdysiu taurę,
kurion įliesiu savo širdį.
Pakelėj paliksiu ją
trokštančiam keleiviui,
nuvargusiam ir vienišam,
kaip aš.
(Sesuo, 71 psl.)
Patys eilėraščiai stebina savo galia keliais žodžiais, vienu kitu vaizdu iššaukti daugeriopą prasmę. Ir šios skirtingos interpretavimo galimybės nesikerta, o tačiau viena kitą papildo, praturtina, ir tokiu būdu pasiekiama brangi įžvalga, kurios nė negalima išsakyti kitaip negu Sesers Jurgitos pasirinktais žodžiais (būdingas pavyzdys “Vaikystė”, 28). Sesuo Jurgita labai taupi žodžiais, ir šis taupumas jos kūrybą dažnai nuostabiai atlygina, kaip eilėraštyje “Neapykanta” (32), kurio vieni tie patys žodžiai gali lygiai plaukti iš neapkenčiančio ir neapkenčiamo žmogaus lūpų, ir abudu jų klausti lygiai tą patį klausimą. Labai įdomus erdvės ir laiko sutapatinimas (“Mirtis”, 15; “Temstant”, 58), lietaus debesų kaip vilties simbolio naudojimas (“Viltis”’, 21; “Šiandien”, 34). Beveik visuose eilėraščiuose vaizdai kuriami ir žodžiai naudojami nuostabiai šviežiai, iš neminėtų eilėraščių ypač tuo pasižymi “Vasara” (63), “Mes” (72), “Ateizmas” (30), “Derlius” (65). Tačiau pasitaiko eilėraščių, kuriems kenkia žodžiai kaip “svajonė”, “laimė” (“Laimė, 16; “Viltis”, 21) vien todėl kad sesers Jurgitos poezijoje kiekvienas žodis privalo nešti nepaprastai didelį svorį eilėraščio visumoje, ir šie žodžiai mūsų kalboje yra bent šiuo metu praradę galią iš klausančiojo iššaukti daugiau negu aidą Šabaniausko dainuojamų romansų. O eilėraščio “Draugei”, gal būt, iš viso nereikėjo dėti į šį rinkinį. Taip pat nelygūs “Ten” dalies eilėraščiai, šalia tėvynės žemės ir savo žmonių pergyvenimą giliai išsakančių “Žemė” (40), “Partizanas” (44), “Laisvė” (43), yra ir “Tėvynė” (41), “Sibiras” (45), kuriuose jaučiama ir šiek tiek Vasario 16 minėjimų retorikos. Nežiūrint šių smulkmenų, skaitytojas, užvertęs knygą, jaučia, kad sesuo Jurgita jam suteikė, ką eilėraštyje “Sesuo” (71) buvo žadėjusi.
Aušrelė Liulevičienė