Lietuviai Detroito arkivyskupijos sinode - II
Pereitame"L. L." numeryje į mūsų klausimus plačiau atsakė Vyt. Kutkus.
Šiame numeryje spausdiname kitų sinode aktyviai dalyvavusių tautiečių atsakymus.
1. Kaip apibūdintumėte ir kaip asmeniškai vertintumėte savo dalyvavimo patirtį Detroito arkivyskupijos sinode?
2. Kaip vertinate sinodo jau atliktą darbą bei pramatomus rezultatus krikščioniškuoju požiūriu?
3. Kaip vertinate sinodo jau atliktą darbą bei pramatomus rezultatus lietuviškuoju požiūriu?
4. Ką dar norėtumėte pasakyti šio sinodo reikalu?
“... amerikiečių tarpe yra tokių, kurie pajėgia mūsų klausimus matyti plačiau ir giliau, negu mes jų... arba Bažnyčios”.
1. Sinode svarstomi reikalai buvo sugrupuoti į 9 pagrindines temas. Pradžioj parapijose buvo sudaryti būreliai vienai temai panagrinėti. Dalyvavau bendruomenės reikalus ir auklėjimą svarstančioje grupėje. Diskusijose trūko išsamumo, nes liesdavo plačias temas. Bet pasirodė
ir labai praktiškų problemų. Pastebėjau, kad žmonės yra labai, labai, labai konservatyvūs.
Sprendimus buvo lengva manipuliuoti. Daug balsuodavo paviršutiniškais reikalais (pvz. kada turėti rinkliavas), o ne esminiais... arba kontroversiniais (“kaip galiu spręsti, ar kunigui vesti ar ne — tai kunigų reikalas”). Tai rodo, kad neužaugom, nepriaugom.
Buvo įdomių pasiūlymų, kaip, pavyzdžiui, sugrąžinti “inkviziciją”, steigiant komitetus parapijose perspėti tuos, kurie skelbia klaidas... Bet rajoniniuose balsavimuose tai buvo atmesta.
2. Man atrodo, kad pažymėtini du dalykai:
1) Detroito arkivyskupas Deardan, kuris yra kartu JAV vyskupų konferencijos pirmininkas, po šio sinodo turės milžiniškos medžiagos pažinti žmonių pulsui bei jų nusiteikimams, kiek jie informuoti, kas jiems rūpi... Taip pat turės praktišką patirtį įjungti žmones į administracinį Bažnyčios darbą; 2) visai arkivyskupijai yra duotas akstinas; žmonės yra užsidegę... Fantastiška sutikti žmones, kurie panašiai į klausimus žiūri. O diskusiniai būreliai parapijose buvo gal dar svarbesnis dalykas.
3. Man atrodo, kad santūriai pristatant lietuvių reikalus liečiančius nutarimus, jie su rezervais iki galo praeis. Kiek tai praktiškai turės įtakos, sunku pasakyti, nes vis vien viskas lieka arkivyskupo nuožiūroj.
Galimybė praeiti yra dėl to, kad amerikiečių pažiūra yra tokia: jei yra suinteresuotų žmonių, tokių, kurie nori, pavyzdžiui, turėti tautines parapijas ar vyskupą, atstovaujantį mažumas vyskupų konferencijoj, tai tegul būna, kaip nori.
4. Bijau pasakyti, gal perdedu, bet lietuvių šv. Antano parapijos atžvilgiu lyg būta daug dirbtino entuziazmo. Buvo sakyta ir sakyta: jei nori išlaikyti parapijas, tai turi dalyvauti, būti aktyvus. Gerai, kad taip priverčia, bet, iš kitos pusės, Čia yra rūpestis ne pačiam sinodo reikalui, bet išlaikyti mūsų parapiją. Mes užsikertam, kad mūsų parapijoj tėra tik viena problema. Bet savo ribotom problemom ir interesais “sirgo” ir kiti ir kitos parapijos... Tačiau amerikiečių tarpe yra tokių, kurie pajėgia mūsų klausimus matyti plačiau ir giliau, negu mes jų... arba Bažnyčios. Lilė Gražulienė “Galimas sinodo rezultatas būtų lietuviškos parapijos sustiprėjimas. Tik daug priklausys nuo mūsų pačių aktyvesnio įsijungimo...”
1. Dalyvavimas sinode buvo įdomi patirtis. Bendra nuotaika buvo darbinga ir labai draugiška. Dalyvių skaičius diskusijose buvo nedidelis gal dėl to, kad katalikui dar yra neįprasta pasisakyti religiniais klausimais.
2. Arkivyskupo kvietimas tikintiesiems pasisakyti krikščioniškais reikalais jau savyje yra didelis žingsnis pasauliečių aktyviam įsijungimui į Bažnyčios bendruomenę. Sinode padarytų vertingų pasiūlymų įgyvendinimas įneštų daugiau krikščioniškos dvasios į tikinčiųjų bendruomenę.
3. Sinodas suteikė progą lietuviams dalyvauti Bažnyčios atsinaujinimo darbe ir tuo pačiu supažindinti kitus su lietuviškų parapijų reikalais. Galimas sinodo rezultatas būtų lietuviškos parapijos sustiprėjimas. Tik daug priklausys nuo mūsų pačių aktyvesnio įsijungimo į parapijos gyvenimą.
4. Sinodo eiga jau eina prie galo, ir daugybė pasiūlymų yra Gerinami bei grupuojami. Apie konkrečius rezultatus dar yra per anksti ką nors pasakyti.
Eugenijus Jankus
“Mano siūlymas — šimtaprocentiniai tokias progas išnaudoti”.
1. Man, kaip mokytojai, rūpėjo katalikiško auklėjimo sritis, todėl pasinaudojau proga su auklėjimu surištus klausimus pagvildenti, kai kuriuos trūkumus iškelti, kai kurių pasiūlymų įnešti. Esu patenkinta, kad dalyvavau, nes dalyvaudama galėjau pravesti savo grupės pasiūlymus. Be to, turėjau galimybės išsiaiškinti kitų tautinių parapijų įvairias problemas.
2. Jau atliktą sinodo darbą vertinu teigiamai. Žinoma, buvo pralaužti tik pirmieji ledai, tad rezultatus pramatyti sunku.
3. Jei iš to sinodo lietuviai ir neturėtų konkrečios naudos, tai žalos mūsų dalyvavimas tikrai nepadarė. Arkivyskupijoj pamatė, kad lietuviai domisi, neatsisako, jei yra reikalas, prisidėti darbu ir nebijo pareikšti savo nuomonės. Tik manau, kad mes, Detroito lietuviai, tos progos pakankamai neįvertinom ir neišnaudojom. Ypač auklėjimo klausimais susidomėjimas buvo menkas, o aš tikiu, kad jie vieni iš svarbesniųjų.
4. Mano siūlymas ateičiai — šimtaprocentiniai tokias progas išnaudoti.
Stef. Kaunelienė
“Pamačiau... Bažnyčia mums vis dar tebėra “jie”, o ne “mes”, vis dar yra kažkas svetima, primesta, kažkas pačiame svarbių dalykų sąrašo gale”.
1. Mano patirtis ribojosi dviem žemiausiom sinodo stadijom: parapijos grupių diskusiniu būreliu (teko vieną būrelį suorganizuot ir jam vadovaut) ir regioniniu susirinkimu, kur atstovavau savo parapiją kaip “pėstininkas” pasauliečių reikalus svarstančioje grupėje.
Leisdamasis į visą šį komplikuotą “biznį” galvojau, kad tai bus tik tam tikras pareigos atlikimas. Nesitikėjau jokios asmeninės naudos. Bet pasirodo, kad ir viską jau žinant, net ir senatvėje žmogus gali šio to išmokti. Skaitausi išmokęs. Į savo asmeninės patirties aruodą daugiausia naujų dalykų, kad ir nemalonių, pribiro man parapijos būrelio pasikalbėjimuose.
Mano būrelį sudarė apie tuzinas pažįstamų, daugiausia gyvenančių netoliese, atseit baltuose, dar negrais nesuteptuose Detroito priemiesčiuose. Su jais daug kartų buvau šnekėjęs visokiais reikalais —- ir apie lietuvybę, ir apie degtinės rūšis, ir apie automobilių gamybą, ir apie krepšininkų kolaboracinę išvyką, bet niekad apie religiją. Tokia tema kalbėtis, man atrodė, tinka tik su bičiuliais ir priešais, turinčiais mano nešiojamą etiketę — ateitininkais. O čia, va, tie šeši sinodiško būrelio susirinkimai privertė mane kalbėtis apie Bažnyčią ir tikėjimą su šiaip sau katalikais, nepateptais jokiais ideologiniais aliejais. Tai ir buvo nauja patirtis.
Ką gi patyriau? O tai, kad ką anksčiau galvojau apie pasauliečius, tebuvo naivus optimizmas. Patyriau, kad pasaulietis katalikas, bent pas mus, dar nėra pajėgus spiauti vyskupui barzdon ir tarti, kad jau mes ir be Tavęs, mielas ganytojau, ir be Tavo pamokymų, o taipogi nurodymų, galime visai padoriai patys tvarkytis. Pamačiau, kad Bažnyčia mums nėra namai, o tik butas, kuriame gyvename tik todėl, jog nedrįstame, ar nemokame iš jo pabėgti. Bažnyčia mums vis dar tebėra “jie”, o ne “mes”, vis dar yra kažkas svetima, primesta, kažkas pačiame svarbių dalykų sąrašo gale. O Kristaus estafetė? Puikus dalykas! Mes dalyvaujame lenktynėse, nusipirkę brangius žiūrovo bilietus.
Tau, mielas redaktoriau, gerai pažįstančiam mūsų nukrikščionėjusį kataliką, gal visa tai ir nedvelkia kokiu nors naujų amerikų atradimu. Bet man, besidžiaugusiam naujais vėjais Bažnyčioje tik siaurame, panašiai galvojančių draugų ratelyje, šie sinodinio būrelio žmonės, kalbėję atvirai, nuoširdžiai ir be ateitininkams būdingos klerikalinės semantikos, pravėrė naują perspektyvą, išblaškė nerealų, optimistinį požiūri į kataliko pasauliečio subrendimą savarankiškumui.
Beje, kad negalvotumėt, jog šio būrelio žmones laikau menkesniais katalikais už savo ideologinius bičiulius, galiu prisipažinti, kad į sinodo būrelį kviečiau ir dvi ateitininkų šeimas. Jie atsakė, kad čia nelabai rimtas ir nevisai svarbus reikalas, kad jie ras geresnių būdu tiems šešiems savaitės vakarams praleisti. Tikriausiai jie buvo teisūs, mažiausiai — logiški. Negi reikalausi, kad, atnaujinę Lietuvą Kristuje, dar čia veltųsl į kokios nors, su negrais besipeckiojančios, airiškos diecezijos atnaujinimą?
Rajoninio susirinkimo patirtis buvo kitokia, bet irgi idomi, naudinga. Trys ilgi vakarai, praleisti apkalbant pusantro šimto parapijinių pasiūlymų ir kodifikuojant juos IBM kortelėse kartų su grupe visai nepažistamų, visokiu profesijų, nuotaikų ir charakterio katalikų, paliko ispūdį, kad Bažnyčia vis tik dar nemirusi. Išgyvenau retai kada pajuntamą bendruomeninį ryšį, išsiliejusį konkrečiu darbu. Ta nuotaika buvo panaši į tai, ką, sako, mes turėtume jausti Šv. Mišių aukos metu.
2. Rezultatus dar per anksti pramatyti. Kiek pasauliečių sušnekėti pasiūlymai ras praktiško atgarsio Detroito arkivyskupijos atsinaujinimo pastangose — sunku pasakyti. Bet man tai ir nesvarbu. Aš manau, kad vien tai, jog tūkstančiai pasauliečių buvo įtraukti į aktyvų savo Bažnyčios ir tikėjimo reikalų svarstymą, jau yra didelis ir pats svarbiausias sinodo laimėjimas. Aš esu tikras, kad parapijose, kur sinodinės diskusijos buvo suorganizuotos sumaniau ir plačiau negu mūsiškėje, daugelis pasauliečiu pirmą kartą betarpiai pasijuto esą Bažnyčios dalininkais. To nebūtų pasiekę nei šimtai pamokslų, nei tuzinai paskaitų ciklų, skirtų povatikaninei Bažnyčios sampratai ir pasauliečio rolei aiškinti.
3. Šventam Antane sinodas lietuviams atnešė neabejotiną pergalę. Dabar jau niekas negalės teigti, kad parapijoj lietuviai sudaro mažumą, kad lietuviškumu pamaldose rūpinasi tik nedidelė “nacionalistinių” karštakošių saujelė. Iš septynių diskusinių būrelių šeši buvo lietuviški. Visi “patriotiniai” pasiūlymai parapijos balsavimuose priimti maždaug 170 “už”, 35 “prieš” dauguma. Tautinių parapijų reikalai, taip stipriai užakcentuoti šv. Antane, buvo keliami ir aukštesnėse sinodo stadijose. Jei tie mūsų lietuviški pasiūlymai ir nenusikapstys iki pačių aukščiausių sluoksnių, vis tiek dabar turėsime stiprios amunicijos savo teisių gynime, jei jas vėl prireiks ginti.
4. Gerai, kad lietuvišku požiūriu sinodas mums pavyko. Bet liūdna, kad paskatas šiam mūsų šventaantaniečių subruzdimui buvo ne krikščioniškų, bet grynai tautinių motyvų veikiamas. Ir šiaip parapijiečių įsijungimas i sinodo darbus pas mus buvo apgailėtinai menkas — ir diskutavusiu, ir balsavusių skaičiumi. O jei nebūtų buvę patriotinio savo teisių gynimo momento, sinodas šv. Antane nebūtų sulaukęs net tokio riboto dėmesio. Tai dar kartą parodo, kad kai save rašomės lietuviais-katalikais, tai pirmasis terminas eina didžiosiomis raidėmis, o antrasis — mažiukėmis, gal net kabutėse įterptomis.
Kęstutis Keblys