Perlas su prakiurusiu stogu
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje seniai yra paskelbta valstybės globojamu architektūros paminklu. Jau yra vedžiojami turistai, bažnyčios interjero nuotraukos puoš ir daugybę turistinių ir propagandinių knygučių, ir rimtų albumų. Viename propagandiniame leidinyje rašoma: “Vilniaus baroko perlas — taip dažnai vadinama Antakalnyje stovinti šv. Petro ir Povilo bažnyčia, vienas puošniausių ir gražiausių mūsų sostinės pastatų. Turistai, svečiai ir kiekvienas, atvykęs į Vilnių iš bet kurio Lietuvos kampelio, skuba savo akimis pamatyti ši meno šedevrą, apie kurį tiek daug kalbama ir rašoma”. Atrodo, kam kam, bet valstybės globojamam architektūros paminklui, baroko perlui, meno šedevrui, kurį vietiniai žmonės ir turistai taip gausiai ir noriai lanko, turėtų netrukti priežiūros. Deja, taip nėra, “baroko perlas” jau kuris laikas stovi su kiauru stogu.
Petro ir Povilo bažnyčios zakristijos lubos kiaurai permirkusios. Su laiku drėgmė “lips” aukštyn ir aukštyn. Ką darysime, kai ims byrėti vertingiausi vidaus papuošimai? Kviesimės iš kažinkur restauratorius, sudarinėslme milijonines sąmatas remontui, kaip Kauno katedros atveju. Gal vis tik nelaukime ir nepagailėkime dešimties skardos lapų dabar (“Literatūra ir Menas”, 1968. IV. 30).
Vartai į platų pasaulį, bet...
Klaipėda — mūsų vartai į jūrą, į platų pasaulį. Tai vienintelis toks miestas Lietuvoje, o vienintelis jis pirmiausia todėl, kad kito uosto mes neturime, kad niekur taip stipriai nepajusime ir nepergyvensime paslaptingos bekraščių jūros platybių traukos. Tur būt, kiekvieną keleivį, atvykusį į Klaipėdą, apima savotiškas nerimas, žmogus staiga suvokia: pasaulis nesibaigia nei ties jo kaimo, nei ties miestelio riba; jis milžiniškas ir neaprėpiamas, kupinas vilionių ir nežinomybės už tolimo akiračio linijos. Ir, gal būt, tada, žvelgdamas į jūron išplaukiančius laivus, jis supranta, koks svarbus šitas miestas nedideliam mūsų kraštui, kaip turime jį saugoti ir mylėti.
Tiesiog apverktinoje būklėje atsidūrė gražus ir įdomus Klaipėdos senamiestis, kuris visai paliktas likimo valiai. Namai neremontuojami, neprižiūrimi, net žalojami, jie sparčiai nyksta. Aplink balos, šiukšlynai. Ar užsuka čia kada nors miesto vadovai, ar susimąsto, koks nuostolis daromas kultūrai, kai šitaip abejingai žiūrima į praeities vertybių išsaugojimą. Visa laimė, kad jau esama senamiesčio rekonstrukcijos plano, o tai, gal būt, išgelbės ji nuo sugriovimo.
Nėra miesto be kapinių, ir kuo kultūringesnis miestas ir jo šeimininkai, tuo rūpestingiau jos prižiūrimos. O Klaipėdoj? Kažin kam prieš keletą metų šovė į galvą paika mintis, kad reikia panaikinti senąsias kapines (nors jos miestui nekliudė), ir dalis jų buvo barbariškai sulyginta su žeme. Dabar vėl, rodos, kuriami panašūs niekuo nepateisinami planai. Kas negerbia mirusiujų, tas pirmiausiai negerbia savęs. Bet apie tai, matyt, negalvojama. Ta senųjų kapinių dalis, kuri išliko, baisiai apleista: skylėta, išgriuvus tvora, išvartyti antkapiai, išlaužyti varteliai... Prieš keletą metų sutikau prie kapinių klaipėdiečių šeimą. Žmonės verkdami ėmė skųstis, kad pavogė nuo kapo gėles. Pasirodo, nėra net sargo, kuris prižiūrėtų kapines, išvaikytų vagis ir chuliganus.
Dar vienas dalykas mane stebina dabartinėje Klaipėdoj: veltui dairytumeis kokio paminklo žinomam mūsų rašytojui, menininkui ar šiaip kultūros veikėjui — nerasi niekur. Nejaugi ir tuo Klaipėda nori atsilikti nuo kitų miestų? O prieš karą paminklų buvo net keletas (“Jaunimo Gretos”, 1968, Nr. 4).
Nedaug informacijos apie Lietuvą
Taip Klaipėda vieninteliai Lietuvos jūros vartai į pasaulį, bet mieste ilgus šimtmečius šeimininkavo vokiečiai, o dabar rusai. Yra Klaipėdoje nelabai reprezentatyvi, bet užtat užsienio jūreivių lankoma vieta, pavadinta angliškai ''International Seamens' Club". Ten jie gali pailsėti, pažaisti įvairiausių žaidimų, muzikos pasiklausyti, paskaityti, filmų pažiūrėti, tariamai susipažinti su Lietuva ir jos kultūra. Bet klubo vedėja rusė, ir medžiagos apie Lietuvą ir jos kultūrą nedaug.
Klubo bibliotekoje apskritai mažoka medžiagos apie Lietuvą (panašiai yra ir su filmais), o ką jau kalbėti apie Klaipėdą. Antra vertus, nepakanka vien informacijos. Svarbu, kad inter klubo svečiai galėtų pajusti ir aromatą tikrosios šio krašto kultūros, kad jie galėtų įsiklausyti į laisvai skambančio lietuviško žodžio ir lietuviškos dainos grožį. Šiuo atžvilgiu klubui reikalinga parama — tokia, kokią retkarčiais suteikia Klaipėdos muzikos mokyklos moksleiviai, surengdami klube koncertus su liaudies dainomis, kanklėmis, birbynėmis. Jūreiviai tada nešykšti aplodismentų: jie godūs viskam, kas spindi ryškiu nacionaliniu charakteriu. Visai teisi Žana Bykova (klubo vedėja — M.B.), kadangi ji apgailestauja, jog taip retai Klaipėdoje lankosi ansamblis “Lietuva” (“Kultūros Barai”, 1968, Nr. 4).
Nėr kaip plėsti akiračio
Seka pora trumpų pastabų apie jaunimo galimybes plėsti intelektualinį-literatūrinį akiratį.
“Tikro “hobby” neturiu. O mėgstu žiūrėti filmus, skaityti geras knygas. Labai patinka lotynų kalba. Kodėl? Pati nežinau. Vadovėlių neturiu. Graibau iš grožinės literatūros įvairius lotyniškus posakius” (“Jaunimo Gretos”, 1968, Nr. 4).
Intelektualiųjų snobų žodyne skamba Kafkos, Kamiu, Prusto, Džoiso, Sartro, Sagan vardai. Išskyrus Sartro “Žodžius”, nė vieno šių rašytojų knygų nėra lietuvių kalba, nedaug kūrinių teišleista rusiškai, o jų vardai nuolat skamba užmiesčio soduose, įvairiausiose kavutėse, “žiburėliuose” (klausimų-atsakymų vakaruose, suėjimuose — M. B.) — visur, kur vyksta vadinamieji “intelektualiniai” pokalbiai prie konjako ir be konjako. Ir dar kaip! Giriamos ar peikiamos knygos, jų visai neskaičius (Švyturys”, 1968, Nr. 8).
Norisi pridurti, kam juoktis iš jaunų smalsių žmonių ir iš savo santvarkos: būtų daug išmintingiau išversti ir išleisti lietuvių kalba trūkstamų ir pageidaujamų žymių ar žinomų autorių kūrinius.
Trūksta teptukų ir šepečių
Teptukas ar šepetys iš tiesų paprastas dalykas. Medžio gabalas, patogiai apdailintas ir žiupsnelis vieno ar kito gyvulio plaukų ar šerių. Nedaug čia technikos ar įgudimo, kad šitokį daiktą padarytum. Teptukų jau kuris laikas gamina tiek mažai, kad jų nepaprastai trūksta. Tegul tai pailiustruoja skaičiai. Šiemet penkių respublikos miestų statybos-remonto organicijoms reikia 1400 rankinių dažymo šepečių. Paskirta tik 1000. Luboms dažyti šepečių reikia 1050. Jau dabar aišku, kad jų negaus nei vieno. Šepečių langams dažyti vietoj 3150 paskirta tik 1000. Vietoj 700 didžiųjų dažymo šepečių remontininkai turės apsieiti tik su 280. Tai tik remontininkų pretenzijos. Jų dar daugiau turi statybininkai. Parduotuvėse šepečiai pasirodo tik prieš didžiąsias šventes. Tiesiog nesuprantama, kaip vis dėlto nudažomos sienos ir pastatai! (“Tiesa”, 1968. VI. 4).
Tiriami Perkūno namai
Kauno senamiestyje, Aleksoto gatvelėje, netoli Vytauto bažnyčios, stūkso vertingas senosios mūsų architektūros paminklas — Perkūno namai. Speciali mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė 1960 m. pradėjo juos tyrinėti... Architektūriniu bei kompoziciniu požiūriu Perkūno namai artimi geriausiems ano meto Vakarų Europos gotikos paminklams (“Mokslas ir Gyvenimas”, 1968, Nr. 3).
Žvejojo Argentinos pakrantėse
Beveik po pusės metų trukusio reiso iš Pietų Amerikos pakrančių į Klaipėdą sugrįžo DŽTŠ “M. Čiurlionis”, vadovaujamas kapitono-direktoriaus Česlovo Balsio. Argentinos pakrantėse sužvejota apie 50 tūkstančių centnerių žuvies (“Švyturys”, 1968, Nr. 6).
Žaislas — ne juokai
— Nuo ko pradedame vaikams diegti brokdarių įgūdžius?... Nuo žaislų, gerbiamasis. Jau nuo žaislų... Pasigėrėkite! Prieš dvi valandas nupirkau...
Žaislas atrodė kaip po didžiausios avarijos. Nusilupęs, dažai atšokę...
Specialiai nuėjau į žaislų parduotuves... Pasirodo, šią “produkciją” išleidžia Vilniaus fabrikas, kuris nesidrovėdamas pasivadino “Žaislu”...
Pasirodo, kokybės inspekcijos darbuotojai, patikrinę žaislus, apie 800 įvairių tokių “mašinų” ir apie 400 dvivamzdžių “šautuvų”, išbrokavo... “Rekordas”: 1200 žaislų patikrino, 1200 išbrokavo!...
Žaislas — ne juokai, jo gaminti negalima dėl juoko (“Švyturys”, 1968, Nr. 6).
Paruošė Mindaugas Banėnas