NINA GAILIŪNIENĖ
1967-1968 metų konkurse pirmąją premiją laimėjęs straipsnis. Autorės laiškas atsiųstas vietoj fotografijos ir biografinių žinių — 101 psl. Redakcijos ir konkurso jury komisijos narių pastabos — 102 psl.
Kiekviena reforma paprastai padalina žmones į tris nelygias grupes. Maža dalis entuziastų reformą remia. Konservatyvūs priešinasi. Dauguma pasilieka indiferentiška: pagyvensim — pamatysim.
Vatikano Susirinkimas 590 milijonų katalikų masę, nekalbant jau apie kitus krikščionis, padalino į dvi dalis. Vieni karštai pritaria, kiti dar karščiau smerkia. Kuri pusė gausesnė, sunku pasakyti. Tačiau lengva įžiūrėti aiškias grupes, kas yra prieš ir kas už reformas.
Religingi, bet mažo išsilavinimo katalikai visados buvo ir bus prieš bet kokius pakeitimus Bažnyčioje. Net kunigo sutanos pakeitimas į švarką paversdavo Lietuvos davatkėles į karštas atgailotojas "už klystančius kunigus". Ką bekalbėti apie dabartines reformas. Tokiems žmonėms atrodo, kad Vatikano Susirinkimas, tarsi, būtų išsprogdinęs pačią uolą, ant kurios Kristus pastatė savo Bažnyčią su dieviška garantija, kad ir pragaro vartai jos nenugalės.
Juos daugiausia sukrečia patys nereikšmingiausi dalykai, kaip pvz. galimas celibato panaikinimas. Jų bendras skundas, kad reformos mus pavertė į "protestonus".
Nemėgsta reformų ir katalikai inteligentai, kuriems religija yra tik iš tėvų ir katalikiškos aplinkos paveldėtas paprotys.
"Mišių niekados perdaug nemėgau. Bet tas lotyniškas giedojimas! Mišparų negalėdavau atsiklausyti" — vienas nostalgiškai ilgisi praeities. Kitoms reformoms jis indiferentiškas. Prisipažino neskaitęs nei Šv. Rašto, nei jokios religinės knygos šalia tikybos vadovėlių mokykloje. O jis virš 50 metų amžiaus, Lietuvos universitetą baigęs, inteligentas.
Prieš reformas nusistatę ir tie — mokyti ir bemoksliai, kuriems Bažnyčia yra tik tam tikra žemiška institucija, garantuojanti atramą ir pastovumą neramiam gyvenime. Jie bažnyčioje reti svečiai. Tai pasyvios prigimties, bet geros valios žmonės, mėgstą ramų gyvenimą.
"Argi dar per maža pasaulyje maišaties? Anksčiau nors Bažnyčia aiškiai pasakydavo, kas gera ir kas bloga, kur juoda ir kur balta. Dabar bus palikta kiekvienam apsispręsti sava galva. O tas veda į anarchiją" — toks jų skundas.
Reformas entuziastiškai remia sąmoningi katalikai, kuriems religija yra jų gyvenimo esmė. Jie tikisi, kad formose sustingusi Bažnyčia daugiau kreips dėmesio į esmę, į turinį.
Už reformas yra jaunimas. Viena, bažnytines reformas jie sutapatina su žodžiu "modernu". Antra, jose jaunimas mato didesnę "laisvę", nes apie atsakomybę, kuri su ta laisve surišta, jaunimas dar negalvoja.
Už vaikus tenka atsakyti tėvams. Visų laikų ir kraštų vaikai per lotyniškas mišias klausdavo tėvus be paliovos: "Kada pasibaigs?" Dabar tas klausimas išnyko bent
toje amžiaus grupėje, kuri jau sugeba skaityti ir gali mišiose aktyviai dalyvauti. Kiti pakeitimai, aišku, vaikų neliečia.
Bažnyčia turi virsti pozityvia gyvenimo jėga
Esame iki apsvaigimo persiėmę sąvoka — modernus. Todėl ir kalbėdami apie Bažnyčią, daugumas operuoja tais terminais: atgyvenusi iki Vatikano Susirinkimo ir moderni busimoji.
Modernus buvo, yra ir bus tik vienas Dievas. Visa kita kas tuo žodžiu aptariama, yra labai reliatyvu. Kristus taip pat gyveno žemėje jau moderniais laikais, modernioje visuomenėje, kurioje netrūko snobų, kurie pajuokė Kristų dėl jo bendravimo su žemos klasės žmonėmis. Valdžios institucijos, ypatingai Romėnų, primena dabartinę daugelio kraštų santvarką. Tai nepalyginsi su primityviu gyvenimu šių dienų laukinių genčių Pietų Amerikos ar Afrikos džiunglėse.
Kaip Kristus-Dievas negali "pasenti" ar "atgyventi", taip ir jo įsteigtoji Bažnyčia savo dvasioje nesikeičia, nes ji yra Kristaus veiklos pasaulyje pratęsimas.
Keičiasi tik Bažnyčios ryšys su pasauliu, jos įtaka viename ar kitame laikotarpyje. Turint tai galvoje, visai neteisinga pirmųjų amžių Bažnyčią vadinti primityvia, o dabartinę, ypač busimąją, modernia.
Teisingiau pirmąją vadinti pozityvia, nes visas gyvenimas buvo persunktas religija. Pirmieji krikščionys nebuvo katalikai tiktai bažnyčioje ar tik vieną dieną savaitėje, bet visur ir visada.
"Kai pasižiūri į šių dienų pasaulį — tie apiplėšimai, žmogžudystės, sukilimai, riaušės, rasinė neapykanta, karas, skurdas, badas — sunku tikėti, šitas pasaulis yra Kristaus atpirktas" — neseniai kalbėjo kunigas pamoksle.
Visa nelaimė, kad dvasiškija seniai užmiršo, jog Kristus atėjo į pasaulį atlikti dvi misijas: jį atpirkti mirtimi ir pakeisti savo gyvenimo pavyzdžiu. Kai Bažnyčia pabrėžė tik pirmąją, o užmiršo antrąją, iš pozityvios kuriančios jėgos ji pasidarė tik negatyvi, t. y. mėginanti sulaikyti pasaulį nuo blogio. Deja, jis nužygiavo savo keliu ir pasidarė toks, kokį turime. Modernus! Bet jis nedžiugina nei Dievo, nei žmogaus.
Vokietijoje teko gyventi religingoje liuteronų šeimoje. Šeimininkas jaunystėje dažnai dalyvaudavo mišiose, nes jo geriausias universiteto draugas buvo katalikas. Jis tvirtindavo: "Tik mirti norėčiau kataliku, o gyventi liuteronu".
Šeimininko pareiškimas man nedarė jokio įspūdžio iki vieno sekmadienio. Pavijau dr. J. Leimoną, Lietuvos katalikų veikėją, einantį į mišias. Kelias vedė pro gotišką liuteronų bažnyčią, iš kurios sklido gaivališka giesmė. Katalikų bažnyčia, kukli ir tyli, buvo nuošalioje gatvėje.
Nežinia kas, ta gyvybės pilna giesmė ar rudens nostalgija, braidanti nukritusiuose lapuose, privertė dr. Leimoną pasakyti: "Mes, katalikai, turėtume būti linksmiausi pasaulyje žmonės. Žemėje turime aiškias gaires savo gyvenimui. O gyvenimo pabaigoje mirtis turėtų atrodyti tiktai vartai į laimingą amžinybę. Bet gyvenimas rodo visišką priešingybę. Mes neturime drąsos pilnai džiaugtis šiuo gyvenimu nei užtenkamai tikėjimo žengti be baimės į būsimąjį".
15 metų praėjus, matyt, panašios nuotaikos skatinamas, popiežius Jonas XXIII "atidarė Bažnyčios langus įleisti šviežio oro". Tuo pačiu ir dr. Leimono pasigesto džiaugsmo.
Šiuo metu tas rėkiantis "džiaugsmas", panašus į pigaus naktinio restorano linksmybes, gąsdina ir tuos, kurie reformas sutiko palankiai. Buvę garsūs kunigai veda ir dar labiau garsėja. Buvusios vienuolės virsta prostitutėmis. Olandijos katalikai pasinešė į tokias ekstravagancijas, kurių Roma negali nei toleruoti, nei pajėgia uždrausti.
Tie nenormalūs reiškiniai tik patvirtina faktą, kad Bažnyčios langai buvo perilgai aklinai uždaryti. Žmogus, ilgiau išbuvęs uždaroje vietoje, kur trūksta deguonies, patekęs į šviežią orą, arba visai apalpsta, arba junta laikiną svaigulį. Tas pat dabar dedasi Katalikų Bažnyčios bendruomenėje. Nuo šviežio oro vieni neteko sąmonės, kiti laikinai apsvaigo.
Dvi nenormalybės daugiausia pakenkė katalikams
Daugelis neatsispiria pagundai spėlioti, kaip Katalikų Bažnyčia atrodys ateityje. Neabejoju, kad ji, sakykim po 100 metų, bus priartėjusi prie to plano, kurį turėjo Kristus galvoje, kai sakė Petrui: "Tu esi uola ir ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią". Mane intriguoja tik vienas dalykas, kaip ateityje Bažnyčios vadovybė aiškins, kodėl per kelis šimtmečius mišios buvo laikomos lotyniškai ir kodėl Šv. Rašto nebuvo katalikų namuose.
Bažnytiniai karai, inkvizicija, įvairios erezijos, suėmus drauge, nepadarė Bažnyčiai tiek žalos, kaip šios dvi nenormalybės. Jos padėjo religiją atskirti nuo gyvenimo, dvasiškius nuo pasauliečių, teoriją nuo praktikos. Dievo meilę pakeisti tikinčiųjų širdyse į Dievo baimę, atimti džiaugsmą iš šio gyvenimo ir bijoti busimojo. Trumpai, iš pozityvios religijos padarė negatyvią, iš aktyvios katalikų bendruomenės pasyvią individų masę.
Naujai atrastos mišios
Kur du ar trys susirinks Kristaus vardu, jis pažadėjo būti su jais. "Smertelno grieko" baimės varomi, mūsų senoliai per purvą ar sniegą brido dešimtis mylių į bažnyčią. Susirinkdavo keli šimtai, bet savo dvasia nesudarydavo nei reikalaujamo minimumo — dviejų ar trijų. Kai kunigas, nusigręžęs į sieną, "laikė mišias", tai minia individų arba suko rožančių, arba yrėsi kiekvienas pagal savo spartą per "Aukso Altorių". Geriau įkertąs į "druką" ar mintinai pramokęs mišių maldas, pasiekdavo kanoną, o silpnesnieji vos prisiirdavo iki evangelijos.
Nenuostabu, kad laisvoje Lietuvoje, mokslo ragavę ir išmokę savarankiškiau galvoti, jau daug lengviau į mišias neidavo. Inteligentai, bent gimnaziją baigę, tikybos pamokose buvo supažindinti su mišių auka. Bet jie dar tvirčiau laikėsi nuomonės, kad "melstis visur galima — Dievas yra ne tik bažnyčioje".
Tiktai pradėjus mišiose vartoti suprantamą kalbą, mokytam ir nemokytam pirmą kartą gyvenime atsidarė ausys ir akys. Pirmą kartą paaiškėjo, kuo skiriasi mišios nuo kitų pamaldų ar maldų, privačių ar atliekamų bažnyčioje.
1. Mišios yra ne individualinė malda, o jungtinis Dievo pagarbinimas, kuriame tikra ta žodžio prasme dalyvauja pats Kristus ir vyksta "gyvųjų, mirusių ir šventųjų bendravimas".
2. Mišiose konsekracijos metu išnyksta erdvės ir laiko užtvara. Staiga atsirandame Paskutinės vakarienės kambaryje.
3. Kai pasigirsta kunigo lūpomis Kristaus žodžiai "... tai mano kūnas", savaime galva nulinksta iš pagarbos, nes nelieka vietos abejonei. Tik neribota Dievo galybė ir išmintis sugebėjo tą neaprėpiamą paslaptį išreikšti tokiais paprastais žodžiais.
4. "Imkite ir valgykite visi" vienam gal skamba maloniu pakvietimu, kitam paraginimu, trečiam įsakymu. Bet nėra kaip atsisakyti. Žiūrovui neliko vietos. Visi turi dalyvauti stebuklingai pratęstoje Paskutinėje vakarienėje. O prisiminkime, kad Lietuvoje komunija buvo dalinama tik po mišių ar po pamokslo, kuris taip pat buvo sakomas mišioms pasibaigus.
5. "Eikite ramybėje — mišios pasibaigė" taip pat įgavo naują pozityvią prasmę. Atrodo, lyg girdėtum Kristaus žodžius: "Pasisotinę prie mano stalo, eikite kiekvienas prie savo darbo. Atsiminkite, kad jūs esate užvaizdos mano turtų, kuriuos palikau jūsų rankose, grįždamas iš žemės pas savo Tėvą".
Labai gerai, kad Vatikano Susirinkimas tikinčiųjų bendruomenę pradėjo vadinti Dievo Tauta vietoje įprasto "Mistinio Kristaus Kūno". Ši pastaroji sąvoka, nors ir kaip teologiškai ar filosofiškai būtų teisinga, pasauliečiui katalikui nesako nieko. Arba geriausiu atveju nuteikia jį pasyviai. Už visus kūno veiksmus atsako galva. Atseit, Kristaus reikalas, kas dedasi jo mistiniame kūne, o ne mano, kuris esu tik mažytė ląstelė.
Visai kitas reikalas, kai pasaulietis įsisąmonina, kad jis yra Dievo Tautos narys. Automatiškai jis pasijunta turįs pareigas ir teises. Niekas, tur būt, dabartinio pasaulio problemų geriau nesuprato, kaip prezidentas Kennedy. Verta prisiminti jo žodžius: "... prašydami Jo palaimos ir pagalbos, turime žinoti, kad čia žemėje Dievo darbas iš tiesų privalo būti mūsų pačių" (atliekamas).
Reikia atrasti autentišką Dievą
Šimtmečiai vienas ant kito klojosi. Laikas užžarstė Kristaus paliktus žemėje pėdsakus. Atsirado daugybė atskalų, religijų,
erezijų. Tik viena Romos Katalikų Bažnyčia didžiavosi, kad ji vienintelė neklaidinga: išlaikė septynis Kristaus įsteigtus sakramentus ir patį Kristų savo altoriuose.
Viskas teisinga. Tik nelaimė, kad autentiškas Kristus-Dievas bažnyčių altoriuose ir Kristus-Dievas tikinčiųjų sąmonėje, bent lietuvių katalikų, yra du skirtingi asmens. Nuostabu, kad mūsų kunigai to nepastebi.
O juk jie nupiešė ir į tikinčiųjų sąmonę įspaudė Dievo paveikslą. Katalikai niekados nebuvo raginami skaityti Šv. Raštą iš baimės, kad jo klaidingai nesuprastų. O Šv. Raštas yra vienintelis šaltinis Kristui-Dievui pažinti.
Evangelijos Kristus liepsnote liepsnoja meile, supratimu, užjautimu ir atleidimu žmogui. Jis bara fariziejus už jų hipokritiškumą, prikiša kartais apaštalams už jų menką tikėjimą. Bet nėra nei vienos vietos Šv. Rašte, kur Kristus prikaišiotų žmonėms jų nuodėmes ir silpnybes. Nebuvo nei vieno atsitikimo, kad Kristus būtų atsisakęs ką nors pagydyti, kur nors dalyvauti, kam nors padėti todėl, kad prašantysis buvo nusidėjėlis. Mūsiškai tariant, — nevertas, kad jo prašymas būtų išklausytas.
Jis dažnai kalba apie savo mirtį. Bet tik Paskutinės vakarienės metu Kristus pasako, kad jo kraujo praliejimas reikalingas nuodėmėms atleisti ir naujai amžinai sandorai sudaryti tarp jo Tėvo ir žmonijos. Jei ne šis pareiškimas, galėtum galvoti, kad Kristaus mirtis buvo tik eilinis istorijos įvykis. Minia žudo tuos, kurie skelbia jai nepriimtinas idėjas. Daug vyrų ir moterų mirė dėl idėjos prieš Kristų ir po jo.
Kristus, būdamas Dievas-Žmogus, buvo įkūnytas gailestingumas ir atlaidumas todėl, kad norėjo palikti pasauliui tikrą supratimą, kas yra Dievas, ar dar teisingiau, koks yra Dievas.
"Kas mato mane, mato mano Tėvą... Kas pažįsta mane, pažįsta mano Tėvą, nes Tėvas ir aš esame vienas". Po tokio pareiškimo Kristus nesigaili gražiausių žodžių atvaizduoti Tam, kuris yra jo ir visų mūsų dangiškasis Tėvas.
Jis žino ir duoda kas reikalinga pirmiau, negu prašymas išeina iš mūsų lūpų... be jo žinios plaukas nenukrenta nuo mūsų galvos... Jis mūsų neapleis, net jeigu tėvas ir motina apleistų... ko tik jį prašysime Kristaus vardu, jis duos...
Trumpai tariant. Dievas yra meilė. Meilės neįmanoma bijoti. Ją galima tik mylėti. Deja, šitokį Dievo supratimą turėjo tik pirmųjų amžių krikščionys. Todėl jie mokėjo džiaugtis gyvenimu ir be baimės ėjo į mirtį.
Laikui bėgant. Dievo supratimas žmonių sąmonėje keitėsi. Vietoje atlaidaus ir rūpestingo tėvo beliko tik rūstus teisėjas. Pesimizmo bedugnę pasiekė jansenistai tvirtindami, kad žmogus yra tik niekam tikęs nusidėjėlis. Nors Kristus atpirko žmoniją, bet tik iš anksto Dievo išrinkti galės pasinaudoti atpirkimo malone ir patekti į dangų.
Bažnyčia jansenistų ereziją griežtai pasmerkė. Deja, popiežiaus enciklika ir gyvenimas yra du skirtingi dalykai. Gyvenime iki pat šių dienų mėgiamiausia pamokslų tema yra ne Dievo meilė, bet nuodėmė. Už ją Dievas baudžia žmogų jau šiame gyvenime ligomis, skausmais ir visokiomis nelaimėmis. Žinoma, iš "tėviškos meilės", kad žmogus pasitaisytų. Atsirado net specialiai nukaltas posakis: "Ką Dievas myli, tam kryželį duoda".
Kokia nesąmonė! Kristus gydė raupsuotus, aklus, kurčius, nebylius, luošus, grąžino tėvams iš numirusių prikeltus vaikus. Kaip jis galėjo atimti iš tų žmonių "kryželius", kuriuos jo dangiškas Tėvas buvo davęs "iš tėviškos meilės"? Tai būtų veikimas prieš Tėvo valią, kurią pildyti jis buvo atėjęs į žemę.
Šiandien maras, raupai, vidurių ir dėmėtoji šiltinė, polio, tb. ir daugybė kitų "Dievo meilės kryželių" išnyko, kai medicina atrado skiepus ar vaistus.
Dievas davė tam tikrus dėsnius, kuriems visata ir žmogus yra subordinuoti. Dauguma ligų ir kitų nelaimių užsitraukiame patys, kai sąmoningai ar nesąmoningai tuos dėsnius sulaužome.
Įvairios ligos laukia senatvėje už "linksmai praūliavotas jaunas dieneles". O pridėk dar karų aukas, kriminalinius nusikaltimus, skurdą šalia pertekliaus, rasinę neapykantą, tai ir viso pasaulio kompjūteriais neapskaičiuosi, kiek žmonių kenčia. Ar tą viską siunčia Dievas "iš tėviškos meilės"?
Bažnyčia turėjo įpareigoti tikinčiuosius prieš visa tai kovoti, kad šis pasaulis pasidarytų ramybės vieta geros valios žmonėms, kaip angelų buvo žadėta Kristaus gimimo naktį. Vietoj to pasirinko lengvesnį kelią: nukreipė tikinčiųjų žvilgsnį į busimąjį gyvenimą. Tylėk, kentėk ir lauk atlyginimo kitame pasaulyje.
Kažin, ar už pasyvumą taip lengvai galima žadėti dangų? Šv. Rašte Kristus davė matą, pagal kurį būsime teisiami: "...buvau alkanas ir mane papenėjai... ištroškęs ir mane pagirdei... benamis ir mane priglaudei... kalėjime ir mane aplankei".
Bet čia vėl gyvenimo ironija. Pamokslininkai retai priminė tikintiesiems, kad dangų galima pelnyti tik pozityvia veikla, darant gera kitiems. Bet labai mėgo priminti, kad dėl vienintelės mirtinos nuodėmės galima jį prarasti.
Ypatingai per misijas ar gavėnios metu pamokslininkai mėgo sukurti tokį dramatišką mirtinoje nuodėmėje mirusiojo sielos susitikimą su Dievu: "Kruvinomis ašaromis maldausi Dievą pasigailėti. Bet jau bus per vėlu. Kristus atstums nuo savęs. 'Eik, prakeiktasis, į amžiną ugnį!... Ir ten kentėsi per amžius už vieną nuodėmę! Už tai, kad nesuvaldei savo kūno geidulių ir turėjai kelių minučių malonumą'..."
Pamokslininkas jausdavosi atsiekęs tikslą ir pasakęs įspūdingą pamokslą, kai visi klausytojai iki vieno suklupdavo ašarodami ant kelių. Abejoju, ar bent vieną sulaikė "nuo kelių minučių malonumo", kai atėjo pagunda ir proga, bet tokie pamokslai į lietuvio sąmonę įspaudė baisiai žiauraus Dievo atvaizdą. Lietuvis jį garbino, be paliovos šaukėsi, bet nieko gero iš to žiauraus Dievo nesitikėjo.
Kas šituo teigimu pasipiktins, tegul išaiškina, kaip liaudyje atsirado niekam tikusį daiktą ar žmogų aptarti, kaip "tai tikra Dievo dovana". "Jo arkliai tikra Dievo dovana", vadinasi vos paeina, pusgyviai. "Jos vyras tikra Dievo dovana", reiškia tinginys, mušeika, girtuoklis, nesugyvenamas ar nepatrauklios išvaizdos. Apie liguistą žmogų sakydavo: "Jo sveikata tikra Dievo dovana".
Priešingai, kam sekėsi gyventi, turėjo gerą sveikatą, vargai nelankė, sakydavo, kad tam velnias padeda.
Prisipažinkime, kas iš mūsų išdrįstų pasakyti: "Viešpatie, daryk su manim, ką nori. Visur tegul būva Tavo valia". Pasąmonėje glūdinti baimė neleidžia. Atrodo, vos tik duosime Dievui besąlyginį sutikimą, jis "mūsų sielos naudai" tuojau pradės mus kankinti tais savo "tėviškos meilės kryželiais".
Atradę mišias, mes lietuviai dar turime stengtis kuo greičiausiai atrasti tikrą autentišką Kristų - Dievą, kurį galėtum mylėti, o ne jo bijoti.
Tai vėl reikšmingas Vatikano Susirinkimo nuopelnas, įpareigojąs pasauliečius įsisąmoninti į savąjį tikėjimą, studijuojant Šv. Raštą ir skaitant religinio turinio knygas.
Sunku yra būti sąmoningu kataliku
Daugelis mano, kad Katalikų Bažnyčia visiškai atleido varžtus ir tikintiesiems gyvenimą padarė labai lengvą. Kas taip mano, į reformas neįsigilino. Tikrovėje, juo pasauliečiui daugiau duos "laisvės", tuo daugiau jį apsunkins.
Kun. Ignas Starkus sakydavo: "Klebonui lengva gyventi, bet sunku mirti, nes jis turės atsakyti prieš Dievą už visos parapijos nuodėmes". Dabar tą atsakomybę neš kiekvienas už save ir už visus, ne tik klebonas.
Seniau užteko, kad penktadienį, susilaikydami nuo mėsos, išlaikėme Bažnyčios įsakymą. Dabar reikės savo sąžinės pasiklausti, ar penktadienį valgyti steiką ar pasitenkinti beef-stew ir kainos skirtumu išgelbėti nuo bado pamestinuką Vietname, Korejoje ar Indijoje.
Panašų pasirinkimą, gal būt, reikės ateityje daryti kunigui, ar jis bus geresnis kunigas, laikydamas celibatą ar vesdamas.
Celibatas buvo įvestas, kad kunigas visa širdimi atsidėtų apaštalavimui, kad, neturėdamas savo šeimos, pasidarytų "tėvu" visos parapijos. Gyvenimas rodo, kad išskyrus retas išimtis, tas viengungis kunigas neliepsnoja ypatinga meile nei Dievui nei žmogui. Klebonas yra abejingas "patėvis" ne tik parapiečiams, bet ir savo vikarams.
Tokią išvadą susidariau iš poros laiškų, gautų iš vikarų Vatikano Susirinkimo metu. Jie rašė, kad susirinkimas svarsto vyskupų ir pasauliečių teisių praplėtimą tik nekalba apie vikarus, kurių gyvenimas visiškai priklausąs nuo klebono malonės. Prašė parašyti tuo klausimu straipsnį amerikietiškoje spaudoje.
Kaip gali kunigas būti karštas Dievo meilės apaštalas, neragavęs net žmogiškosios!? Nepažinę tėviškos meilės savo vaikui, nenuostabu, kad kunigai įgraviravo į tikinčiųjų sąmonę tokio rūstaus dangiško Tėvo paveikslą.
Piktinamės savo spaudoje, kad jaunoji karta neturi respekto jokiam autoritetui, net popiežių enciklikoms. Puikiomis enciklikomis popiežiai seniai garsūs, pvz. Leonas XIII. Bet jos liko bažnytiniuose archyvuose dulkėti, o socialinė nelygybė tebeklesti ir šiandien net išimtinai katalikiškuose kraštuose pvz., Pietų Amerikoje. Pasauliečių katalikų pareiga sugrąžinti toms enciklikoms pagarbą, jų kilnias idėjas įgyvendinant gyvenime.
Mes, lietuviai, taip didžiuojamės savo įgimtu humaniškumu, savo pamaldumu, kilniais krikščioniškais papročiais, savo organizacijomis su kilniausiais šūkiais, vadiname savo kraštą šventa žeme, nors ir be šventųjų. Bet gyvenimas rodo, kad ir pas mus kartais tiktai "Dievas glėbyje, o velnias širdyje".
Prisiminkime netaip senus įvykius. Čikagietis lietuvis, dalyvavęs Alabamoj negrų demonstracijoje, aprašė spaudoje savo ir kitų dalyvių išgyvenimus. Sakėsi "niekados gyvenime nejautęs taip arti Kristaus, kaip toje eisenoje". Bet kai tokia pat eisena pasirodė Marquette Park kvartaluose, vietoje Kristaus lietuviai matė su demonstrantais žygiuojantį Judą, kuris, skambindamas pinigų kapšiu, klausė, keliais tūkstančiais nupigs nuosavybė, jeigu negras apsigyvens šalia (žr. redakcijos ir kt. pastabos 102psl.).
Amerikiečių spauda paminėjo, kad tuose kvartaluose gyveną lietuvių ir lenkų kilmės gyventojai karštai reikalauja laisvės savo kraštams, bet nepripažįsta elementarinių laisvių šio krašto juodaodžiams piliečiams. Mūsų spauda tylėjo.
Nedelsiant įvyko namų savininkų susirinkimas, kuris nutarė: 1) protestuoti prieš "open housing rights" (teisę bet kur bet kam apsigyventi — Red.), 2) prašyti Čikagos burmistrą neįsileisti į miestą iš kitų valstijų atvykstančių negrų ir kitų juodadarbių, kurie negaudami darbo virsta miestui našta.
Galima pateisinti senosios kartos lietuvius. Jie ten kūrėsi vienas šalia kito per kelias kartas. Jie, vienas kitą gelbėdami, išgyveno sunkius bedarbės laikus.
Bet kaip pateisinti "dypukus", kurie tokias rezoliucijas siūlė? Stebėtina, kad nei vienas neprisiminė, jog dar nepraėjo nei 20 metų, kai jie dešimtimis tūkstančių užplūdo Čikagą. Ne šiandieninio ekonominio žydėjimo laikais, o tikros bedarbės metu. Čikagoje trūko ne tik darbų, bet ir butų. Ką dypukai išstūmė iš butų sklepuose ir pigiausiuose kvartaluose? Negrus. Kam atėmė šluotas ar panašius juodo darbo įrankius iš rankų? Ar ne negrams, portorikiečiams ir meksikiečiams?
Jeigu susirinkimas pagal šio krašto lietuvių paprotį buvo užbaigtas malda, vienintelė nefariziejiška turėjo būti: "Ačiū Tau, Viešpatie, už baltą odą. Visa kita įsigijau pats savo sunkiu darbu". Arba, siekiant didesnio tikslumo, reikėtų sakyti "žeminančiu darbu". Viena ponia, emigruodama iš Vokietijos į Čikagą, tvirtino: "Jeigu reikės eiti už tarnaitę, tai geriau badu numirsiu". Mat, nežinojo Amerikos įstatymų, kad būtų nepavykę. Miestas būtų neleidęs mirti badu.
Dabar, kai patys gyvena rezidencijose, kuriose nieko netrūksta tik tautinių dekoravimo motyvų ir lietuviško stiliaus baldų; kai jų gyvenvietės pasirinkimą riboja tik Atlantas ir Ramusis Vandenynas, naujieji ateiviai vietoje padėkos Čikagai už jos žmonių ir įstatymų humaniškumą, pasiūlė savo reformas.
Laimė, kad mūsų jaunimas neskaito mūsų spaudos. Jis pamatytų ir pasipiktintų, kad tarp mūsų gražių minčių, idėjų ir žodžių spaudoje ir tarp mūsų gyvenimo yra bedugnė.
Vertinant tuos įvykius Vatikano Susirinkimo ekumeninės dvasios šviesoje, galime apie save pasakyti, kad per 700 metų mūsų
tautos buvimas "mistiniame Kristaus kūne" dar automatiškai nepavertė mūsų į gerus "Dievo Tautos" narius. Čia vėl susirinkimo nuopelnas, kad kiekviena tauta, bendruomenė ir individas yra verčiamas padaryti pagrindinę inventorizaciją. Per šimtmečius krautas paveldėjimas pasirodo nuostabiai mažas.
Dvasiškija, pirmoji įsisąmoninusi, kad Bažnyčioje turinys buvo dingęs beprasmiškoje formoje ir perdėtoje pompoje, nuėjo į kitą kraštutinumą. Olandijos vienuoliai, metę habitus, nešioja paskutinės mados kostiumus ir puošiasi margaspalviais kaklaraiščiais. Kunigai komunijai ir vynui konsekruoti mišiose vartoja molinius bliūdus ir pigias stiklines.
Jeigu Olandijos katalikai laiku nesusigriebs, pasidarys Katalikų Bažnyčios hippies. Jeigu jie tikisi tuo atgauti pirmųjų krikščionių dvasią ir Kristų grąžinti į savo gyvenimą, baisiai klysta.
Kristus buvo nužemintos širdies, bet jis laikėsi to meto papročių ir reikalavo sau tos pačios pagarbos, kaip ir kitiems. Pakviestas į aristokratiškus namus pietų, jis prikišo namų šeimininkui, kad jam nebuvo paduota vandens rankoms ir kojoms nusiplauti.
Jeigu Olandijos katalikai įsiklausytų, išgirstų panašų priekaištą: "Jūs valgote žemės duoną iš brangių servizų, o mano dangiškąją dedate į molinius indus. Jūs vaišinatės žemiškais gėrimais iš kristalinių stiklų, o vyną, kuris virsta mišiose mano krauju, pilate į pigias stiklines. Pakviesti į svečius, užsivelkate madnius ir brangius kostiumus, o eidami prie altoriaus pavaduoti mane Paskutinės vakarienės pratęstoje puotoje, pridengiate juos beskoniais nebaltintos drobės apsiaustais"... (Jie užsivelkami ant civilinio kunigo ar vienuolio nešiojamo kostiumo vietoje buvusių puošnių albų ir brangių arnotų).
Yra ir bus daugybė įvairiausių nuklydimų ir iškrypimų, iki ekumeninė dvasia perims ir atnaujins Kristuje visą krikščioniškąją bendruomenę. Bet nėra abejonės, kad Dievas yra pasirengęs iš šv. Petro uolos išlieti gaivinančio vandens srovę ištroškusiai žmonijai pagirdyti.
Tas įvyks greičiau, jeigu kiekvienas suprasime savo asmeninę vietą ir paskirtį Dievo Tautoje ir galėsime pasakyti, kad esame viskam pasirengę šiais prezidento Linkolno žodžiais: "Aš tikiu, kad yra Dievas. Matau audras kylant ir tikiu, kad Dievo pirštas jose dalyvauja. Jeigu jis man skyrė vietą ir davė uždavinį atlikti, aš esu tam pasiruošęs". * * *
REDAKCIJOS PASTABA
Tikrovė yra plati, gili taip, kad žmogui yra sunku ją tiksliai ir visapusiškai mintimis apimti bei žodžiais išreikšti, ypač, jei siekiama ne vien ją apibūdinti, bet ir įvertinti. Su tuo sunkumu susidūrė tiek šio “Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso dalyviai, vertindami dabartinę Bažnyčios padėtį, tiek to konkurso jury komisijos nariai, vertindami atsiųstuosius rašinius.
Kaip iš žemiau dedamų jury komisijos narių pastabų matosi, premijų paskyrimas rodo tuos straipsnius esant balsų dauguma geriausiai įvertintus, bet ne tai, kad kiekvienas narys pasirašo po kiekviena juose dėstoma idėja.
Po kai kuriom pirmąją premiją laimėjusio straipsnio idėjom nepasirašo nei “L. L.” redakcija. Tas rašinys pasižymi konkurso rašiniuose retai užtiktu plačiu ir giliu krikščionišku sąmoningumu. Tačiau, redakcijos nuomone, viena kraštutiniai tvirtinant, vietomis nebeišlaikomas objektyvumas, kaip pvz., Olandijos katalikybės atžvilgiu, aiškinant apie kančią ir nelaimes ir sprendžiant apie Čikagos Marquette Parko lietuvių nusiteikimus negrų atžvilgiu (Čikagoj niekad nebuvus ir vien amerikiečių spaudą paskaičius, vargu ar galima žmonių nuotaikas tiksliai aptarti). Konkurso jury komisijos nariai taip raštu vertino “Eretikės” slapyvardžiu pasirašytąjį straipsnį, kuris vėliau buvo premijuotas pirmąja premija.
NUOMONĖ: Objektyvi, šiek tiek jaučiasi kraštutinumas. Iš karto akademiška. Truputį radikali. Pradžioje stengiasi teigiamai ir objektyviai aiškinti, pabaiga sumaišyta, pasirodo abejonės.
SVARSTYMAS: Gilus, filosofiškas. Kritiškas, gilus, teorinis... Gilus, nuoseklus... Problemos paviršutiniškai pristatomos. Krypsta į kraštutinumus. Kaltė primetama mums... Įdomiai ir objektyviai bei giliai sprendžia ir nagrinėja. APIMTIS: Plati.
FAKTIŠKUMAS. Pozityvus, psichologiškas. Svarstymai remiasi faktais (tačiau kai kur kelia kontroversiją). Autoriui trūksta žinių apie etnines grupes, tautų charakterius ir kt.