DALIA KUČĖNIENĖ
raudonas sniegas
Susmego manyje visų vystančių žiedų
skausmas
ir raudonas sniego smėlis
sukrovė
nerimo sklidinas kopas,
geltonos kvarco tulpės...
sraigių tuščius kevalus
skalauja
raudonas sniegas,
geltono kvarco tulpės...
žalsvas ledas tirpsta sieloje
ir akys nusidažo vaivorykštės gijomis,
bet ir vėl tas raudonas sniegas,
raudonas sniegas,
s n i n g a
visų vystančių žiedų
raudonomis snaigėmis,
ach, geltonos kvarco tulpės.
malda
Viešpatie,
leisk suprasti
vaidilos ąžuolo ošimą,
leisk pamilti
vaidilučių skausmą
ir Birutės saulėleidžius,
austus danguje.
Viešpatie, žinau—
praeis šis jaunatviškas sielvartas
ir beskausmiai vainikai
susipins širdyje,
bet, Viešpatie,
vistiek amžinai
norėsiu suprasti
paukščių, medžių
ir saulės dainas.
aklasis miškas
Mėnulio varvoklyje
sustingus žalia,
žalia ašara.
Pabaltę pavasario
miražai...
kai viskas atrodo
hermetiškai užgniaužta,
tyliausias žvaigždės
suniūniavimas
akląjį mišką praveria
į šviežią žalumą.
Nuskendusi naktis
berods buvo paskandinusi
ir skenduolius medžius,
bet tos žvaigždės
ir tas nerimstantis vėjas
sugrįžta ir praveria
juodąsias langines
į akinanti spindėjimą.
ar mirė dievas?
Mirė saulė,
blizga nakties tamsuma
juoda kaip lakinės rasės garbanos.
Mirė mėnuo,
romantiškasis jo skruostas
kraterio spuogais pražydo.
Mirė vanduo ir miegas,
erdvėje gimsta
psychedeliškos generacijų
aistros.
Gimsta nauja šviesa,
nauji paukščiai ir
žmonės žuvų, žvynais,
LSD sielos žiedais.
Ž I E D A I S ? ? ? ? ? ?