Tarp JAV ir Afrikos
“Žurnalistas Albertas Laurinčiukas, skaitytojams žinomas knygos “Trečioji dolerio pusė” autorius, dirbdamas korespondentu JAV, akivaizdžiai susipažino su sunkia negrų padėtimi šioje išgirtoje turto ir “demokratinių laisvių” šalyje. Tad natūralu, kad žurnalistui parūpo aplankyti Afriką, kuri davė Amerikai tiek daug žmonių — stačiusių, ariusių, gražinusių šalį ir niekada neturėjusių lygių teisių su baltaisiais. Šis noras ir nuvedė kelis kartus į Rytų ir Vakarų Afriką...” (“Literatūra ir Menas”, II. 10).
Premijuota, bet nepatvari statyba
“Mes jau įpratome prie Tarybų Lietuvos architektų kūrybos aukšto vertinimo. Pirmiausiai išgarsėjome interjerais, vėliau — ir gyvenamąja statyba, geru naujų gyvenamųjų rajonų planavimu ir pan. Vis dėlto žvelgdami į savo pasiekimus kritiškai, turime pripažinti: daug kur mums dar toli iki “pasaulinių standartų” lygio. Šiandien turime spręsti ir tokias problemas, kurios jau seniai galėjo būti išspręstos.
Pagaliau dabar esantys pastatų projektai yra gana neįvairūs, nepaslankūs, ir labai sunku sukurti tikrai išraiškingus, savitus kompleksus. Trukdo ir įvairios normos, instrukcijos, apribojimai bei pan., kurie kartu su ekonomija sudaro daug nepotogumų tiek gyventojams, tiek projektuojantiems.
Praėjusių metų visasąjunginėje architektūros apžiūroje Vilniaus Žirmūnų mikrorajonas laimėjo I laipsnio premiją... kai paūgės pasodinti medžiai, vaizdas turėtų pagerėti. Žinoma, jei statybininkų darbas išlaikys laiko bandymą. O tuo, kaip parodė praktika, tenka abejoti. Statybos darbų kokybė — vis dar neišsprendžiama problema” (architektė B. Kasperavičienė, “Literatūra ir Menas”, II. 10).
“Vaga” spaudos konkurse
“Spaudos komitetas prie TSRS Ministrų Tarybos nustatė aštuonias laimėtojas visasąjunginio konkurso, kuris turėjo išaiškinti meniškiausiai ir tobuliausiai poligrafijos atžvilgiu išleistas knygas. Konkursas buvo masiškiausias pagal dalyvių skaičių. Labai gerai buvo įvertinti ir Vilniaus “Vagos” leidyklos “Šekspyro sonetai” (“Tiesa”, II. 29).
Konsekruotas naujas vyskupas
“Vakar Telšių katedroje vyskupu konsekruotas Telšių vyskupijos valdytojas monsinjoras Juozapas Pletkus. Konsekravimą atliko Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas Juozapas Matulaitis-Labukas. Jam asistavo Rygos arkivyskupijos ir Liepojos vyskupijos valdytojas vyskupas Julijonas Vaivuodas ir Telšių vyskupijos kapitulos pirmininkas prelatas Rapolas Kuodis.
Naujojo vyskupo konsekravimo iškilmėse dalyvavo Telšių vyskupijos kapitulos nariai, dekanai, taip pat dvasininkai iš kitų vyskupijų, jų tarpe — Vilniaus arkivyskupijos valdytojas monsinjoras Česlovas Krivaitis ir Panevėžio bei Kaišiadorių vyskupijų valdytojas monsinjoras Povilas Bakšys” (“Tiesa”, II. 27).
Menas — aukščiausia politika
Praeitų metų gale, apie mėnesį laiko Lietuvoje viešėjo dr. Hermanas Budenzigas, Vakarų Vokietijos poetas ir K. Donelaičio, D. Poškos, A. Baranausko kūrinių vertėjas ir populiarintojas. Prieš išvykstant "Švyturio" žurnalas (1967, 21 nr.) pateikė keletą klausimų dr. Budenzigui.
“Švyturys”. Kodėl jūs ėmėtės versti Donelaiti?
H. Budenzigas: ...Donelaitis yra didžiulio masto poetas ir, nors gyveno ir kūrė XVIII amžiuje, jo reikšmė yra amžina, prašokanti laiko ribas. Todėl jį skaityti turi pasaulinis skaitytojas.
“Švyturys”: Kaip Europoje buvo sutiktas naujas “Metų” vertimas?
H. Budenzigas: Pasirodžius “Metams” vokiečių kalba, pradėjo plaukti įvairių sluoksnių ir profesijų specialistų atsiliepimai, kurie visais atžvilgiais buvo palankūs.
“Švyturys”: Pastaruoju metu spaudoje jūsų darbams teikiama politinė reikšmė. Kaip jūs vertinate tokią nuomonę?
H. Budenzigas: Aš tvirtai įsitikinęs, kad menas yra tiltas tarp tautų, padedąs vienam geriau suprasti kitą, išsaugoti taiką. Tuo pačiu menas yra politika, politika aukščiausiąja, ne vulgariąja to žodžio prasme.
V. Krėvę gyvai prisimena
Praėjusią vasarą Lietuvių Kalbos ir Literatūros Institutas buvo surengęs kraštotyrinę ekspediciją Vinco Krėvės gimtinėje. Žemiau pateikiame ekspedicijos dalyvių užrašytus atsiminimus apie rašytoją (iš "Kultūras Barų", 12 nr.):
“Krėvė Merkinėje jam (savo krikšto tėvui — M. B.) visada ranką pabučiuodavo — žmonių nesisarmatino, kaip kiti” (J. Mickevičius, Krėvės pusbrolis)... “Nesididžiavo, nesipūtė prieš paprastus kaimiečius”. (E. Kibildienė)„. “Dėdė (V. Krėvė) labai mylėjo vaikus... kelnes pasiraitoja ir einam varlių gaudyti. Kai žaisdavo su mumis, tai atrodydavo, kad jis ne dėdė, ne suaugęs žmogus, bet toks, kaip mes vaikai. Tik labai daug žino, gražiai moka pasakoti...” (J. Kazlauskas).
Silajevo “siena” Klaipėdoje
Pasaulyje labiausiai pagarsėjusios sienos yra imperatoriaus Ši-Huan-di Kinų siena ir Walterio Ulbrichto Berlyno siena. Dabar prisidėjo trečioji. Klaipėdos žvejybos uosto viršininkas V. Silajevas aptvėrė uostą didžiausia tvora, kuri, pagal "Šluotą", satyros ir humoro žurnalą (1967, 24 nr.), visas audras atlaiko", nes ji remiasi "vyresniojo brolio" autoritetu:
“Gražu, kai iš uosto išplaukia laivai. Tik uostamiesčio žmonės šito nemato. Klaipėda — gal vienintelis žvejybos uostas pasaulyje, apsitveręs aukščiausia tvora, kurios ir raganėlė ant šluotos neperšoktų.
Dešimt kartų miesto tvarkytojai jau buvo nutarę klaikią tvorą nuversti. Bet žvejybos uosto viršininkas V. Silajevas tarė “veto!” — Kas paslėps, — sako jis, — mūsų šiukšlynus, kai nebus tvoros?...
Supyko Neptūnas, susiūbavo vieną naktį dangus virš Klaipėdos. Atūžęs uraganas išvertė tą aukštą tvorą. Rytą klaipėdiečiai pamatė tikrai uostamiesty, prie jūros gyveną. Bet uosto vyrai tuoj prisiėmė paspartintus įsipareigojimus, ir tvora lyg apaštalas vėl saugo uostą. Jai dabar jokios audros nebaisios. Vaikai ant jos piešia laivus, kuriais ir gėrisi klaipėdiečiai”.
Lygybė
"Tiesa" (II. 6) atspausdino du faktus, vaizduojančius "lygybę":
“Mes, Ašvos tarybinio ūkio Šilų skyriaus karvių šėrikai, per parą dirbame po 14 valandų, neturime poilsio dienų. Už išdirbtus viršvalandžius atlyginimo negauname. Kelis kartus kreipėmės į tarybinio ūkio direktorių, tačiau iki šiol konkrečių rezultatų dar nesulaukėme”.
“Rytmetis — po poilsio dienos. Kvatoja visas kabinetas. Yra iš ko — vyriausias buhalteris iš medžioklės parsivežė visą bagažą šviesių anekdotų. Praeina valanda. Pažeria “perliukų” antras ir trečias. Vėl — juoko sriautas...
Juokas, žinoma, kelia nuotaiką, bet kas iš to, kad laiko nebelieka dirbti... saiko užmiršti nereikėtų, juk... praplepama nemaža”.
Susitikimai Kanados žemėje
“Iš pačių pirmųjų susitikimų pajutome, kad žmogus Kanadoje gyvena gerai. Nueidami nuo laivo denio, pamatėme, kad du mūsų laivą prišvartavę uosto darbininkai sėdo į savo mašinas ir nuvažiavo. ... Visos aikštės — pakeliui iš uosto į miestą — nusėtos įvairiausių markių automobiliais... Automobilis čia yra šeimos narys, panašiai, kaip ir mūsų naminiai šuneliai.
... girtų gatvėse galima sutikti dažnokai, beveik kaip Klaipėdoje... Ir paauglių chuliganų užtektinai yra tiek Halifakse, tiek mažyčiame Sent Džonse.
Kanadiečiai skundėsi, kad jų šalyje dažnai gimsta teatrai ir taip pat dažnai miršta” (Ignas Pikturna, “Literatūra ir Menas”, I. 27).
Rusų kultūros įtaka
“Už kelių dienų į Tarybų Lietuvą kaip pavasario kregždė atskrenda džiugi brolybės Šventė: Rusijos Federacijos literatūros ir meno dekada. Broliškos tautos pasiuntiniai atvyksta su atviromis širdimis, su savo rinktiniais meniniais kolektyvais, atlikėjais, meno kūriniais.
Sprendžiant pagal be galo turiningą dekados programą, kurioje numatoma surengti apie 60 įvairių koncertų ir 40 kūrybinių susitikimų, dailės, knygos, istorinių paminklų ir architektūros fotoparodas, literatūros vakarus, — nuo Vilniaus iki Baltijos krantų, — ši dekada taps įspūdingiausia dviejų tautų kultūros švente” (Literatūra ir Menas, III. 8).
Paruošė Mindaugas Banėnas