Tęsinys iš vasario numerio
PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Pirmoji Konferencija Vilniuje.1917. IX. 18-22. Lietuva dar tuo metu buvo vokiečių okupuota. Ją sušaukti vokiečiai davė leidimą. Konferencija Lietuvos laisvės klausimu priėmė tokią rezoliuciją:
"Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiškais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų su ekonomijos reikalaujamais korektyvais" (M. Römeris, Lietuvos konstitucinė teisė, 456 psl.).
Šioj konferencijoj krikščionių demokratų frakcija buvo stipriausia. Su ja ranka į ranką ėjo tie katalikai, kurie buvo neapsisprendę, įkurią partiją stoti, nes kaimui tais laikais buvo mažai žinomos partijos, ir būrelis L. demokratų partijos žmonių.
Krikščionys demokratai konferencijoj suvaidino svarbų vaidmenį. Jie išgelbėjo konferenciją nuo grasinusių komplikacijų, kurios galėjo labai pakenkti konferencijos darbams ir pasėkoms. Smetona savo kalboje siūlė konferencijai, kaip "vienintelį išganymo kelią — tartis su vokiečiais ir išgauti iš jų nors šį tą, o paskui, laikui bėgant ir apystovoms besikeičiant, būsią galima ir daugiau reikalauti. Per daug norint, galima nieko negauti ir antros konferencijos gali visai nebūti". Krikščionys demokratai Smetonos siūlymams griežtai pasipriešino. Reikalavo iš pasiūlymo išmesti visa tai, kur kalbama apie bet kokį Lietuvos su Vokietija susirišimą. Tą krikščionių demokratų siūlymą palaikė kaimų atstovai, nes jie giliausiai išgyveno ir išjautė vokiečio okupanto žiauriąją ranką. Tuo tarpu kiek pasivėlavę atvyko iš Šveicarijos Purickis, Steponaitis ir Alšauskas. Jų pranešimas linko į Smetonos pusę. Po jo krikščionys demokratai susvyravo, tačiau nepriėmė nei Smetonos, nei atvykusiųjų iš Šveicarijos siūlymų. Jie pasiūlė savo kompromisinę rezoliuciją, kaip pirmiau jau minėtos rezoliucijos dalies tąsą. Čia paduodu jos redakciją, imtą iš to paties Römerio konstitucinės teisės šaltinio.
"Jeigu Vokietija (okupavusi valstybė) sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių konferencija, turėdama omenyje, kad Lietuvos interesai normalinėse taikos sąlygose yra pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galima sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savarankiškam jos plėtojimuisi, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija".
Už šį rezoliucijos papildymą, balsavo visi konferencijos dalyviai. Tie, kurie būvo nusistatę prieš jį, buvo pasišalinę iš salės. Kiek tokių būta, nepasisekė sužinoti. Jiems priklausė visi tie, kuriems rūpėjo nenutraukti ryšio su Rusija.
Kas buvo laimėta šiuo krikščionių demokratų pasiūlytu priedu? Pirmiausia, iškrito Smetonos siūlytas žodis "dėtis" (su Vokietija). Antra, linktelta vokiečiams, duota jiems vilties, kad ateityje galima bus su jais sueiti į kokius santykius, bet tie santykiai turės būti tokios rūšies, kad nekenktų savarankiškam Lietuvos plėtojimuisi, t. y., kaip dviejų lygių valstybių, kad tie santykiai nesiaurintų Lietuvos suvereniteto. Trečia, už tai Vokietija turi dar prieš Taikos kongresą pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir Taikos konferencijoj paremti Lietuvos interesus.
"Rezoliuciją priėmus, — rašo A. Šmulkštys, — lyg koks akmuo nuo krūtinės nuslinko. Jautėmės didelį darbą atlikę — nesusiskaldėme ir nenusilenkėme vokiečiams".
Krikščionių demokratų lyderiai kun. Turauskas ir A. Šmulkštys kelis kartus mėgino įtikinti Smetoną, kad atsiimtų savo rezoliuciją. Jis kietai jos laikėsi ir apie atsiėmimą ir kalbėti nenorėjo. Dėl to krikščionius demokratus kankino baimė, kad ši svarbi rezoliucija gali praeiti su kitų protestais ir balsavimais prieš. Žinoma, vokiečiai iš to būtų tik pasidžiaugę. Ir Smetona prieš ją balso nekėlė.
Antrą audrą sukėlė pasiūlymas pasveikinti Šv. Tėvą. Socialdemokratai piestu šoko prieš ją. Šia proga priminsiu, kad Seime buvo tik trys anuo metu buvusios partijos: krikščionių demokratų, jau mirštančioji demokratų partija ir socialdemokratų. Prieš balsavo tik socialdemokratai. Šv. Tėvas buvo pasveikintas.
Rimčiausių ir pavojingiausių ginčų sukėlė Lietuvos Tarybos narių rinkimai. Partijų atstovai mėgino tuo klausimu tartis. Susitarė dėl dviejų — Petro Klimo ir Smetonos. Juos konferencija vienbalsiai išrinko. Teko dar išrinkti 18 narių. Nors krikščionių demokratų partija buvo gausiausia, ji sutiko kandidatais pasidalinti lygiomis — po 6. Socialdemokratai tuo nesitenkino ir reikalavo daugiau savo žmonių pravesti. Deryboms nepasisekus, buvo nusistatyta eiti į rinkimus atskirais sąrašais. Krikš. demokratai, susitarę su demokratais, sudarė mišrų sąrašą, kuriame buvo ir du socialdemokratai — Steponas Kairys ir M. Biržiška. Socialdemokratai gi savo 15 asmenų sąraše pastatė tik socialdemokratus. Jų tarpe buvo ir Narutavičius, telšiškis dvarininkas. Žemaičiai jį laikė geru kataliku. Laimėjo krikščionių demokratų ir demokratų sąrašas. Išrinktieji Kairys ir Biržiška tuoj po rinkimų pareiškė, jog, partijai pareikalavus, juodu iš Tarybos pasitrauksią. Kairys, nelaukdamas nė partijos pasitarimo, pareiškė Tarybai nepasitikėjimą. Buvo aišku, kad socialdemokratai atšauks savo atstovus iš Tarybos. Susidarė baugi padėtis. Svarbu buvo parodyti ne tik vokiečiams, bet ir visam pasauliui Lietuvių tautos vieningumą ir tvirtą ryžtą, siekiant Lietuvai nepriklausomybės. Iš tos katastrofiškos padėties išgelbėjo krikščionys demokratai. Jie socialdemokratų lyderiui Steponui Kairiui pasiūlė balsuoti už du jo pastatytus kandidatus į savo atšaukiamus iš Tarybos narius — kun. Urbanavičių ir kun. Stankevičių. Kairys pasiūlė Bu-gailiškį ir Joną Vileišį. Konferencija juos balsų didžiuma priėmė. Tuo būdu socialdemokratai gavo Taryboje 6atstovus — anksčiau išrinktą Petrą Klimą, Kairį ir Mykolą Biržišką, naujai išrinktus Bugailiškį ir Joną Vileišį ir krikščionių demokratų ir demokratų sąrašu išrinktą Narutavičių. Dabar jie jau pasitenkino 6atstovais ir Kairys net čia konferencijos posėdyje krikščionims demokratams padėkojo ir tarė pagarbos žodį.
Posėdžiai buvo audringi ir ne kartą pavojingi Lietuvos reikalams. Krikščionių demokratų dėka konferencija baigėsi rugsėjo 22 d. laimingai (minėtas "Krikščionis Demokratas", 3, 4 ir 5 nr., 114-122 psl.).
L. Krikščionių demokratų partijos programos. 1917 metais pasirodė dvi kr. demokratų programos: viena išeivijoj Rusijoj, kita Lietuvoj. Petrapilio Seimo metu vyko ir kr. demokratų konferencija. Seimui išsiskirsčius ant rytojaus ta programa buvo priimta.
Lietuvos kr. demokratai priderino savo konferenciją prie Pirmosios Konferencijos, vykusios 1917. IX. 18-22, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Vilniškė programa atžymėta 1915 metais. Tai padaryta tais sumetimais, kad būtų išvengta vokiečių cenzūros ir kitų iš jos pusės kliudymų. Petrapiliškėj programoj aiškiai pasisakyta už Lietuvos nepriklausomybę. Jos antrasis paragrafas rašo: "Lietuva turi būti nepriklausoma demokratinga respublika". Vilniškė programa savo pagrindinėmis mintimis nesiskyrė nuo petrapiliškės.
(Tęsinys sekančiame numeryje.)