JAUNYSTĖ
įvadą parašė, jaunimo pasisakymus surinko bei išvadas parengė Irena Kairytė ir Irma Laisvėnaitė. I. Kairytė dirba prie elektroninių mikroskopų Illinois Universiteto biologijos tyrinėjimų laboratorijose,o I. Laisvėnaitė mokytojauja Harperio aukštesniojoje mokykloje, Čikagoje. Atsakymai į klausimus "Kodėl jaunimas atsitolina nuo Bažnyčios " ir "Ką šių dienų jaunimas turi gero, kas jungia arba galėtų jungti su krikščionybe" yra suglaustai perduoti iš diskusijų, įvykusių katalikų - evangelistų ratelio susirinkime kovo 31 d. Čikagoje.
Įvadas
Stebėdami mūsų laikus ir ieškodami pagrindinių bruožų, kurie nusakytų šių dienų dvasia, matome, kad visuotiniausias reiškinys yra nerimas ir keitimasis. Vertybių pervertinimas, mokslo atsiekimai, technologijos pažanga, socialinių institucijų pasikeitimas sudaro tą realybę, kurioje mes gyvename. Ir šitame pasaulyje gyvena jaunas šių dienų žmogus. Kai stebime jį, stovintį įdėjų, įspūdžių ir išgyvenimų sūkuryje, ieškantį atsakymų į pačius giliausius buities klausimus, norisi jį paklausti poros klausimų, liečiančių jo žvilgsnį į krikščionybę ir jo santykius su žmonėmis bei pasauliu. Į tuos klausimus atsakė jaunimas. Sie pasisakymai gal ir neatstovauja bendro jaunimo nusiteikimo. Vis dėlto jie laikytini galvojančio jaunimo svaria nuomone.
Ko jaunimas tikisi iš krikščionybės?
"Padėkite mums grąžinti Kristų į žmonių tarpą. Mums nereikia struktūros. Mums reikia Dievo".
"Mes (jaunimas) suprantame, kad mes ieškome tikėjimo".
"Religija turi daug reikšmės šių dienų jaunimui, nežiūrint, kad pasaulis to nepastebi. Tik daug žalos padarė ir privedė prie cinizmo įvairių denominacijų bažnyčios, nesugebėdamos prasmingai jaunimui perduoti tikėjimo".
"Religija dieviška — nereikia išorinių formų. Tarp formų jaunimas nemato esmės".
"Tikiu, bet noriu, kad mano tikėjimas būtų išmintingas."
"Mums duota daugiau laisvės, negu buvo prieš tai, todėl mes keliame klausimus, liečiančius religiją, bet tuo būdu mes giliau pažįstame pačią krikščionybę. Šita generacija myli savo artimą ir Kristų, ji sukilo prieš tokį tikėjimo supratimą, kuris pasireiškia tik abstinencija penktadieniais ir mišių išklausymu sekmadieniais".
"Jeigu ieškome priežasčių, kodėl jaunimas nesuvokė krikščionybės esmės, tai nėra jo kaltė. Jis mato, kaip gyvenime ji yra praktikuojama, palyginus su tai, kokie idealai yra Bažnyčios skelbiami. Todėl jaunimas kelia klausimą dėl faktų, bet ne dėl teorijos".
Kokie jaunimo ryšiai su kitais žmonėmis ir pasauliu?
"Mano generacija daug aktyviau dalyvauja ir veikia: dalyvauja specialiose programose, renka pinigus, jungiasi į Taikos Korpusą".
"Mes esame gyvi ir nebijome žmogiškų ryšių ir bendruomeniškesnio dalyvavimo. Mūsų generacija šaukiasi pasišventusių, drąsių vadovų, kurie galėtų mums vadovauti ir panaudoti mūsų nepaprastą gyvastingumą".
"Jaunimas siekia geresnio pasaulio, kyla prieš neteisingumą".
"Tikėjimas, kurio aš siekiu, tai nėra pasisakymas, kad aš tikiu, bet įrodymas pačiu mano gyvenimu, ką aš tikiu. Žodžiuose mano akys mato dalinę tiesą, bet jos trokšta pilnutinės tiesos, kuri pasireiškia veikime".
Jaunimo santykis su žmogumi ir pasauliu atsispindi ir jo liturgijos supratime. Įdomiai tai aiškina vienas profesorius metodistų seminarijoje. Jaunimas, užaugęs komunikacijos revoliucijos įtakoje, ypač televizijoje, kitaip žiūri į pasaulį; jiems svarbu ne žodis, bet vyksmas, todėl kyla konfliktas garbinimo formų supratime. Jaunas žmogus, išgyvenąs veiksmą, kitą žmogų bei bendruomeninį ryšį, nepritampa prie tradicinių formų.
Diskusijos
Kodėl jaunimas atsitolina nuo Bažnyčios?
Irma Laisvėnaitė: Jaunimas atsitolina nuo Bažnyčios, nes atsitolina nuo autoriteto. Viskam stato klaustuką.
Erika Dilytė: Savo apeigomis Bažnyčia dažnai neduoda nieko dvasinio. Į jas jaunimas kartais teateina vien iš baimės.
Valteris Bendikas: Bažnyčioj neretai pamokslai yra neįtikinantys. Europoj gal ir geriau kai kur: ten ir jaunimas labiau tikintis, ne toks abejojantis.
Rimas Pauliukonis: Parapijose dvasininkų ryšiai su jaunimu yra per menki. Iš viso, jauniems vien sakoma, tačiau tik tada, kai vyksta dialogas, jie yra linkę labiau klausyti.
Kun. Kęstutis Trimakas: Vyresnėje kartoje yra skilimas tarp krikščioniško idealo ir gyvenimo, tarp idėjų ir tikrovės; gyvenime jie nevykdė ir nevykdo, ką turėtų, jei tikrai tikėtų. Tas skilimas iššaukia kitą skilimą: tai jaunimo atsiskyrimas nuo vyresnės kartos ir nuo jos tariamai išpažintų, bet nevykdomų tiesų.
Valteris Bendikas: Religija ne bažnyčioj sėdėti, o kunigai — ne davatkoms pamokslus kartoti. Kun. Povilas Dilys: Su jaunyste baigtas vienas gyvenimo laikotarpis. Staiga pasibaigia ir reikalas klausyti: nebėr autoriteto... Taip pat jaunimas laukia veiksmo iš Bažnyčios... Bet juk Bažnyčia ir veikia.
Eugenius Gerulis: Pirma, tėvai piešia vaikams negatyvų Dievo vaizdą. Dėl to vaikai nepajunta Dievo gerumo. Antra, tėvai (o taip pat vienuolės mokykloje) dažnai per prievartą vaikams bruka pamaldumą — tai sukelia pasipriešinimą. Per tikybos pamokas tik pasako, pasako — ir tylėk. Daug geriau, kai daroma, kaip kad vienas jaunas kunigas darė: išdėstydavo, o paskui leisdavo diskusijas. Arba sakydavo: “Vaikai, sukurkime rytmečio maldą”. Tada jausdavomės dalimi, kad mes gyvi žmonės, ne robotai.
Kun. Kęstutis Trimakas: Kadangi kalbame ypač apie universitetus lankančius studentus, tai verta dar paminėti intelektualines abejones, kurios kyla arba savaime intelektualiniai bręstant, arba sukeliamos profesorių, knygų bei aplinkos. Abejonėms kilus, ne visi jas bando išsiaiškinti. Neišspręstos abejonės ardo tikėjimą, nes griaužia jo pagrindus.
Ką šių dienų jaunimas turi gero, kas jungia arba galėtų jungti su krikščionybe?
Kun. Kęstutis Trimakas: Jaunime yra nemaža nuoširdaus atvirumo: jie pasisako prieš fariziejiškumą ir ieško tiesos.
Kun. Povilas Dilys: Jaunimas, pvz. Vokietijoje, yra susidomėjęs socialiniais klausimais, nori pasaulį geriau sutvarkyti.
Eugenius Gerulis: Jaunimas domisi tuo, kas juos liečia. Tihamer Toth naudojo tinkamą metodą: jis liesdavo jaunimo aktualius klausimus savo knygose, pvz. “Jaunimo kovos”, “Jaunimo religija”, “Jaunimo mokslas”...
Irma Laisvėnaitė: Pažymėtinas jaunimo atvirumas pasauliui. Jie renka aukas, važiuoja i kitus kraštus, kaip pvz. į Taikos Korpusą.
Rimas Pauliukonis: Taip, jaunimui nusibodo kalbos: jie nori darbų.
Eugenius Gerulis: Yra tikrai gražių pavyzdžiu: jauni žmonės per Kalėdas aplanko ligonius, jiems padainuoja, atneša gėlių ir kt.
Erika Dilytė: Tai kaip tik įrodo, kad šiais laikais jaunimas ieško Dievo per veiksmą. Eugenius Gerulis: Jaunimui nusibodo tvarka: jie nori naujų metodų apreiškimui perteikti. Šiais laikais linkstama į regimą, ne girdimą apreiškimo priėjimą.
Kun. Kęstutis Trimakas: Jaunuoliuose daug dvilypumo: štai jie nuoširdžiai ieško, štai vėl užsikerta. Štai bijo kitiems atsiverti, štai vėl nori intymumo, kad į juos asmeniškai atsižvelgtų. Kad jie patirtų intymaus ir asmeninio jaukumo krikščionybėj, jiems reikalingos jų dvasią atitinkančios religinės pamaldos nedideliuose būreliuose.
Valteris Bendikas: Gal Bažnyčia nebepajėgia uždegti jaunimo.
Rimas Pauliukonis: Jaunimas ieško autoriteto, bet savo sąlygom: ne direktyvų iš viršaus, bet asmenybės, kuri būtų su jais.
Išvados
Iš šitų pasisakymų mes sprendžiame, kad šių laikų jaunas žmogus yra racionalus, išaugintas griežtųjų mokslų metodu. Jis negali besąlyginiai priimti autoriteto, jis stato klausimus ir reikalauja racionalaus atsakymo. Tai mes matome ne tik mokyklų ribose, bet ir visose kitose gyvenimo srityse.
Akademinis jaunimas yra ypatingai jautrus autoriteto primetimui. Ir jei kas pareiškia žinąs atsakymus, ypatingai liečiančius Dievą, jiems tada toks teigimas pasidaro įtartinas. Gal todėl ir Camuspasidarė jų tarpe toks populiarus, nes jis santyky tarp Dievo ir žmogaus pateikia tik žmogaus klausimus, atsakymų jis nežino. Jie yra įsitikinę, kad moraliniai sprendimai, taip kaip ir klausimai apie Dievą, reikalauja ypatingos rizikos.
Todėl kai kurie teologai siūlo, kad šiandien teologinė sąvoka apsiribotų. Jie teigia, kad šių dienų jaunimas ieško tikėjimo, kurį jie galėtų logiškai priimti. Dievo ilgesio nepatenkina nei tradicinis tikėjimas, nei jį griaunančios srovės. Religijos padėtis yra labai komplikuota. Mes turime pripažinti, kad mes visų atsakymų neturime, ir todėl tiesos ieškojimas yra būtinas, ir visi turėtų į šį darbą įsijungti.
Teologai čia minėtas jaunimo nuotaikas pažįsta ir stengiasi rasti kelių jam padėti.
Šių laikų teologija nukreipia savo žvilgsnį nuo dangaus į žemę, nuo Dievo į žmogų, nuo pomirtinio gyvenimo į žemiškąjį.
Žmogaus būvis ir jo reikšmė yra pirmaeilės šių laikų teologijos problemos.
Modernusis žmogus nėra mąstąs, bet veikiąs. Krikščionis, norėdamas įprasminti savo gyvenimą, natūraliai atsigręžia į Jėzaus etiką, kurios moralinis pagrindas yra meilė kitiems.
Parengė Irena Kairytė ir Irma Laisvėnaitė