KNYGOS
Yra knygų, kurių jau vien pavadinimas sukelia dideles viltis skaitytojui. Tokia yra prieš kiek laiko pasirodžiusi Rosemary Haughton knyga “On Trying to Be Human”, Springfield, Illinois, Templegate, 1966, 199 p., $4.95.
Knyga iš tikrųjų yra komentaras apie apaštalo Pauliaus laiškus iš mūsų laikų žmogaus padėties. Autorei, kaip ir Pauliui, nuodėmė yra centrinis žmogaus gyvenimo paradoksas: nuodėmę ji supranta visa tai, kas žmogui trukdo dalintis, ieškoti pilno žmogiškumo. “Nuodėmės faktas ir patirtis verčia klausti: ‘Ką reiškia būti pilnai žmogumi?’ Be šios nuodėmės sienos mums nereiktų klausti — mes žinotume. Jei žmonės galėtų pilnai bendrauti vienas su kitu, žmogiškumo ieškojimas nebūtų reikalingas, nes mes žinotume ir savo absoliutines ribas ir savo galutines galimybes. Kaip dabar yra, mes nežinome nei vienų, nei kitų” (25 p.). Žmogus stato barjerus savo paties saugumui užtikrinti: “Yra daug erdvės tarp kito žmogaus padėties fakto — jo neturto, alkio, skausmo, ir to jausmo manyje pačiam. Ši erdvė yra pripildyta apsaugojančiom vaizdinėm sąvokom, kaip ‘Dievo valia’, ‘charity begins at home’, ‘nelaimė yra bausmė už nuodėmę’, ‘kiekvienas sau’. Žmogiškos užuojautos srovės negali pereiti šiuos barjerus...” (27 p.). Šios sienos statomos apsaugoti žmogaus prigimti tokią, kokia ji dabar yra, gi noras pilnesnio žmogiškumo kaip tik rodo, kad žmogaus prigimtyje gali slėptis daugiau, negu mes linkę manyti.
Haughton kelią į pilnesnį žmogiškumą mato tik per žmogaus ryšius su žmogumi: “... gyventi reiškia būti ryšyje, būti ‘kam nors’. Visos įžvalgos į ‘paties’ prasmę ar net egzistenciją ateina per patirtį ‘aš ryšyje su kitu’. Tačiau kad tai būtų išsivystymas, o ne tik eilė atskirtų patirčių, reikia tikėjimo akto — išreikšto ar ne išreikšto pasišventimo ieškoti ko nors, kas dar nežinoma” (p. 77). Autorė mato, kad Kristaus mokslas pabrėžia ne tik reikalą ieškoti dangaus karalystės, bet taip pat rodo, kad ieškojimas turi vykti ryšiuose tarp žmonių.
Ypač įdomūs — ir problematiški — knygos skyriai apie aistrą (passion) kaip impulsą iš savęs išsilaisvinti, ir duoną, kurios dalinimas yra puikus simbolis asmens su asmeniu ryšiams bendruomenėje. Gal centrinis knygos skyrius yra apie demoniškąjį pradą žmonių gyvenime. Jos išvados skamba paradoksiškai: “Pasaulis, mėsa ir velnias yra tradiciniai dvasios priešai. Tačiau atrodo, kad dvasia reikalauja, kad mes gyventume ne tik pasaulyje, bet ir pasauliui. Mes priimame ir naudojame gyvenimą kūne — mėsoje kaip vienintelį būdą išlaisvinti dvasiai. Ir jei mes priimsime žmogiškojo gyvenimo implikacijas, tokio, kokį mes iš tikrųjų pergyvename, ir bandysime jame atrasti medžiagą jo tobulybei, tai mes taip pat turėsime atrasti būdą gyventi su velniu mumyse” (162 p.).
Ankstyvesniame šimtmetyje būtų galima sakyti, kad šioji knyga yra puiki meditacijų knyga. Dabar gal tai būtų pavojinga, nes ilgainiui tas žodis įgavo atsitraukimo nuo pasaulio skonį. Autorės išvados yra priešingos: “Atsisakyti daryti bet ką vien dėl to, kad negali padaryti visko, yra paneigti pagrindinį žmogaus žinojimą, kad blogis yra blogis ir su juo turi būti kovojama bet kokia kaina” (197 p.). Haughton knyga yra tiems, kurie myli pasaulį ir ieško jame žmogui vietos, o tačiau jaučia gilų nerimą dėl savo pastangų. Ši knyga pakeis jų nerimą — jo vieton pasodins didelį ilgesį. A. L.