Ar nekapituliuojame prieš suprastintą kasdienybę?
STASYS YLA
Lietuvis nėra formalistas, kaip prancūzas ar lenkas. Čia formalizmu norėtume vadinti pernelyg jautrų etiketo bei mandagumo paisymą tarpasmeniniuose santykiuose. Lietuviui svetima dirbtinė poza ir oficiali, apskaičiuota laikysena. Lietuvis nesilanksto, nesaldžiažodžiauja ir kartu nereikalauja, kad kiti jam lankstytųsi, jį pernelyg "šėnavotų". Tačiau lietuviui būdinga jausti saiką, skonį, darnumą. Šitai pastebi ypač kitataučiai, susidūrę net su paprastu mūsų liaudies žmogumi. Vienas Švedijos muziejaus direktorius, lankęs, stebėjęs Dzūkiją ir Sudūvą, kitados mūsų kaimiečius pavadino natūraliais aristokratais. Tą aristokratiškumą apibūdino savigarba, orumu ir laikysenos paprastumu.
Etiketo formos yra tik išraiška, turinti savo vertę tada, kai žmogus jaučia natūralias savo laikysenos ribas. Formų reikalas yra daugiau miestų kultūros ir apšvietos žmonių dalykas, ir čia nesunku pastebėti skirtumą, kur formos praturtina skonio, saiko, darnos jutimą, o kur jį sumenkina, sužaloja, pakeičia. Lietuvis kaimietis kartais šaipėsi iš tokių miesčionių, kurie formomis dangstė savo tuštumą. Ir miestų kultūroje vartojamas humoras dažnai plaka perdėtą formiškumą, kuris nebeišreiškia žmogiškos laikysenos vertybių.
Jausti savo laikysenos ribas, vartojant daugiau ar mažiau formų, vis dėlto priklauso žmogiškosios kultūros lygiui ir saviauklos bei ugdymo laipsniui. Deja, mes gyvename tokį laikotarpį, kada ugdymui ir saviauklai nebeskiriama dėmesio nei mokyklose, nei raštuose, nei viešajame gyvenime. Šis laikmetis ženklina išsivadavimą iš laikysenos uniformiškumo. Šiandien nebestebina jokia keistenybė, vadinama individualumu ar asmeniniu skoniu. Tačiau uniformiškumas ateina kitu keliu — su naujom madom, naujais aprangos, šukuosenos ar plaukų nešiosenos stiliais.
Mes nesame išskirti ir nenorime išsiskirti iš aplinkos ir laiko apraiškų. Šito labiausiai nenori jaunimas, ir jis susiduria su vyresniųjų nepritarimu. Tačiau ir vyresnieji kartais nebežino, kam pritarti ir ką laikyti geru skoniu. Sąmyšis bręsta ir turi savo šaknis ne tik aplinkoje, bet ir šeimos gyvenimo kintančioj padėty. Šeimos namai, nors vis dar įrengiami sena tvarka, virsta pusiau viešbučiu ar užkandine. Namuose tebėra salionai ir valgomieji, bet jie nebenaudojami. Salionų baldai apdengiami plastika, kad nedulkėtų; aplink valgomąjį stalą išrikiuotos kėdės nepajudinamos ištisais mėnesiais.
Namų gyvenimas telkiasi virtuvėj ir rūsy. Vienur pavalgom, kas sau, greitosiomis, kitur renkamės žiūrėti televizijos, žaisti su vaikais, lyginti skalbinius, siūti.
Virtuvė ir rūsys nejuntamai kuria neformalią, šeimynišką, laisvą atmosferą, kuriai ir nesvarbu, kaip mes laikomės. Virtuvė ir rūsys, kaip užkandinė ar restoranas, nereikalauja iš mūsų bendrų laikysenos normų, didesnio apsitvarkymo, susiderinimo su kitais. Ir kai stebi vaikus, jaunuolius, o kartais ir tėvus tokiose vietose, kaip stovyklos, tuoj gali išskirti, kas jų dar turi bendrus valgomuosius ir salionų gyvenimą, o kas atėjo tiesiai iš virtuvės ar rūsio. Daugelis gerų, inteligentiškų vaikų nebežino, kaip elgtis prie bendro stalo — ir tai, deja, ne jų kaltė.
Valgomasis ir salionas tam ir yra buvę miesčionių bei šviesuolių namuose, kad juose skleistųsi sutelktinis šeimos, o progomis šeimos ir svečių bendravimas. Šios patalpos perkelia į iškilmingesnį, oficialesnį, pakilnesnį laikysenos laipsnį. Kas tinka virtuvėj ar rūsy, paprastai netinka prie bendro stalo ar salione. Vaikai tuo būdu patiria ir išmoksta skirti situacijas, įgyja lankstumo pereiti iš paprastos padėties į pakilesnę, arba atvirkščiai.
Šito ir pasigendama stovyklose, kur yra dvi pusės — virtuvinė ir salioninė. Vienoki reikalavimai aprangai ir laikysenai yra sporto aikštėse, užsiėmimų patalpose, kieme; kitoki — valgykloje, pamaldų ir iškilmingų posėdžių vietose. Jaunimas pats iš savęs nebeskiria tų dalykų. Jis eina suveltais drabužiais, dulkinais batais, išdrikusiais plaukais, nerangia laikysena į vėliavos pakėlimą, į iškilmingą posėdį ir eitų į pamaldas, jeigu vadovai leistų. Tačiau ir neleisti būna sunku, tiesiog reikia kovoti. Kur tačiau be jokios kovos jaunimas dar stengiasi būti tvarkoj, tai ruošdamasis šokiams. Čia jis, toj pačioj stovykloj, pasipuošia elegantiškai ir gerai apsižiūri prieš veidrodžius. Panašiai daro ir jų tėvai, sakysim, eidami į balių ar koncertą. Visur kitur jau nebe taip svarbu, kaip apsirengsi ir laikysiesi, tarsi būtų tik du skonio reikalavimų poliai — virtuvės bei rūsio ir šokių bei koncertų salės. O reikalavimų skalė yra žymiai platesnė ir, deja, ji nebepaisoma mūsų sąlygose.
Imkime kitus reiškinius, sakysim, aprangos srityje. Naminis skonis, o gal daugiau patogumas leidžia tėvams ir vaikams lengviau, laisviau, plikiau rengtis, ypač vasarą. Savo šeimoj, savo namuos, berods, tai būtų suprantama, nors ir tai tik virtuvinėse ir rūsinėse patalpose arba savo asmeniškame darbo kambary, bet ne prie bendro pietų stalo ar salione. Tačiau šitaip pasirengus priimti pas save svečius arba patiems tokioj aprangoj išriedėti iš automobilio, atvykus pas kitus svečiuosna, darosi kažkas neskanu. Galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi vienuolės ar vienuoliai, kai šitokioj aprangoj tėvai su vaikais vaikšto — apžiūri jų sodybas, užeina į svečių kambarį. Žmonės, matę Europą ir kartais mėgstą pasididžiuoti savo europiniu panašumu prieš amerikiečius, nepastebi, kad amerikiečiai ne taip jau visur leidžia rodytis be tinkamos aprangos.
Šeimyninis familiarumas, glaudumas, nebesivaržymas braunasi visur, nesvarbu kokios apimties grupėje bebūtume — mažoj ar didelėj, privačioj ar oficialioj. Kas dar leistina mažam, privačiam rūsy, tai darosi neskoninga viešuose šokiuose, stovyklose, suvažiavimuose, kur reikia orumo, pagarbumo ir santūrumo. Šito neskiria gal daugiau jauni žmonės, ypač kai kurios mergaitės, matyt, prisižiūrėjusios ne perdaug gerų pavyzdžių televizijoje ar kitose šokių salėse. Toli gražu to negalima pasakyti apie visą mūsų jaunimą. Bet visiems jauniems darosi svetima skoningai sėdėti per posėdžius, susirinkimus. Daugelio rankos ir kojos taip tabaluoja, išsidraiko, kad tarsi jie būtų savame poilsio kambary, o ne viešoj vietoj.
Šie reiškiniai rodo vieną paradoksą. Mes pasiekėme gana aukštą įsikūrimo lygį, turime puošnesnius butus su gerai apstatytais salionais ir valgomaisiais, bet mes jų neišnaudojome savo kultūriniam lygiui išlaikyti. Kapituliuojame prieš suprastintą kasdienybę. Su tuo mes prarandam dalį žmogiškųjų jutimų, o kartu neparengiam jaunimo gyvenimui. Argi jie norės palikti mūsų padėty, pasiekę aukštųjų profesijų? Ar jie nevyks į Europą, kaip dabar kad daugelis vyksta į įvairias mokslininkų konferencijas ar kitus kraštus tarnyboms? Geras skonis puoselėjimas pirmiausia šeimoje — ir kaip jausis jo neįsigijusieji prieš kitus, jį turinčius?
Jaunimas, atrodo, norėtų daugiau pajausti gero skonio ir šio to geresnio išmokti, jei jam būtų sudarytos progos. Teko būti liudininku tokių dalinių progų, kur, pasimokęs, supratęs reikalą jaunimas pasirodė šauniai ir pats pasijuto, lyg save praaugęs, savo vertę pajutęs ir kitiems savo tikrąją vertę parodęs.
Kol mūsų gyvenimas banguoja pasinešimais į vieną ar kitą, nors ir neaštrų kraštutinumą, gal būtų dar nevėlu atkreipti dėmesį į čia iškeltą klausimą. Jis svarbus ne vien dėl to, kad mums gresia kultūros primityvėjimo pavojus. Svarbus, manding, dėl tų žmogiškų nuostolių, kurių patiria šeimos ir jose bręstantis jaunimas. Bet šis reikalas nepaliktinas tik šeimoms, nes jaunimas turi kai ką daugiau gauti organizacijose ir jų stovyklose.