Diskusijos su Nina Gailiūniene
"Laiškų Lietuviams" konkurse pirma premija atžymėtas Ninos Gailiūnienės straipsnis "Iš Petro uolos ištrykš pasaulį gaivinantis šaltinis" (kovo nr., 92 psl.) susilaukė plataus skaitytojų dėmesio, o kai kurios autorės keliamos mintys sukėlė nemaža kontroversijos. Nežiūrint to, redakciją tepasiekė keturi laiškai (mes, lietuviai, nepratę iš viso rašyti, o ypač laiškų redakcijai). Nors pasisakymų nedaug, tačiau jie palietė bene visas opiąsias straipsnio dalis. Juos čia spausdiname kartu su N. Gailiūnienės atsakymais tikėdamiesi, kad šis pokalbis praplės mūsų visų akiratį. Dėl vietos stokos buvo sutrumpinti Igno Petrausko ir Ninos Gailiūnienės pasisakymai, stengiantis nenubraukti esminių dalykų. Tikimės, kad diskusijos bus tęsiamos ir toliau. Taip pat prašom perskaityti "L. L." redakcijos pasisakymą "Diskusijos kultūra" šio "L. L." numerio 223 psl. — Red.
“Krikščionybė niekados nebuvo išmėginta”.
Kai pasaulyje atsirado komunizmas, nacizmas, fašizmas ir kitokie izmai, buvo pradėta kaltinti krikščionybė, kad ji atgyvenusi, nesugebanti nieko pasauliui duoti.
Garsus britų dramaturgas, kritikas ir visuomenininkas Georges Bernard Shaw į tai atsakė: “Kaip galima kaltinti krikščionybę, kad ji nesugebanti pagerinti gyvenimo? Krikščionybė buvo tik skelbta, bet niekados nebuvo išmėginta praktiškame gyvenime”.
Popiežius Jonas XXIII ir “reformavo” Bažnyčią ta prasme, kad Kristaus mokslas nebūtų mums tik teoretiška Tiesa, bet ir praktiškas Kelias ir Gyvenimas.
Jeigu nebūčiau kliudžiusi tos “praktiškosios pusės”, mano straipsnis nebūtų suerzinęs skaitytojų. Kai kurie kritikai savo laiškus parašė tiesiog savo pačių tulžimi, kaip matysite straipsnio pabaigoje.
Rašinio tema buvo labai plati, o reikėjo sutalpinti į 3000 žodžių. Todėl straipsnio pabaigoje (visai teisingai pastebėjo vertinimo komisija) tarsi “pasimetusi” šokinėjau po “kraštutinumus” nuo vieno dalyko prie kito. Norėjosi dar tiek daug dalykų paliesti, o reikėjo jau skaičiuoti ne tik eilutes, o žodžius. Todėl vienos vietos pasidarė skaitytojams neaiškios, kitos lyg ne į temą, trečios nesuprastos.
Esu dėkinga redakcijai, kuri leido atsakyti į kritikuojančius laiškus.
Nina Gailiūnienė
“Į rimtus teologinius, moralės klausimus įmaišė netiesos ir išgalvotų kaltinimų”.
Rašinys (žr. kovo nr., 92 psl.) parašytas literatūriškai; gražus stilius, lengvai skaitomas. Tema “Kaip aš vertinu, kas dabar darosi Bažnyčioje” yra gana sudėtinga, labai plati ir įdomi. Nina Gailiūnienė sugebėjo paliesti nemažai aktualijų, kai kurias jų gražiai ir objektyviai aprašyti, kitus klausimus kaip lakštutė linksmai apčiulbėjo, bet su teisybe prasilenkė.
Į rimtus teologinius, moralės klausimus įmaišė netiesos ir išgalvotų kaltinimų. Skaitydamas rašinį, susidariau įspūdi, kad autorė lyg jaustųsi už popiežių šventesnė, už filosofijos, teologijos ir sociologijos žinovus išmintingesnė, labai daug žinanti ir dar drąsiau klaidingas išvadas daranti. Dvasiškius, pradedant nuo aukštųjų ir baigiant klebonais, kaltina už daugelį šios žemės blogybių.
Svarbesnius autorės kaltinimus dėl aiškesnio vaizdo pacituosiu ištisai: 1. “Visa nelaimė, kad dvasiškija seniai užmiršo, jog Kristus atėjo į pasaulį atlikti dviejų misijų: jį atpirkti mirtimi ir pakeisti savo gyvenimo pavyzdžiu”. 2. “Buvę garsūs kunigai veda ir dar labiau garsėja, buvusios vienuolės virsta prostitutėmis. 3. “Tas pats dabar (darosi) dedasi Katalikų Bažnyčios bendruomenėje”. 4. “Kaip gali kunigas būti karštas Dievo meilės apaštalas, neragavęs net žmogiškosios (meilės).” 5. “Smertelno grie-ko” baimės varomi, mūsų senoliai per purvą ar sniegą brido dešimtis mylių į bažnyčią. Susirinkdavo keli šimtai, bet savo dvasia nesudarydavo nei Kristaus reikalaujamo minimumo — 2 ar 3”. 6. “Ką dipukai išstūmė iš butų skiepuose ir pigiausiuose kvartaluose? Negrus. Kam atėmė šluotas ar panašius juodo darbo įrankius iš rankų? Ar ne negrams? Bet gyvenimas rodo, kad ir pas mus kartais tiktai “Dievas glėbyje, o velnias širdyje”.
Paminėtų ir daug nepaminėtų problemų vienam asmeniui nuodugniai išnagrinėti yra neįmanoma, nes jos liečia net kelias sritis, todėl aš siūlau “Laiškų Lietuviams” redakcijai minėtų problemų išaiškinimui šiam reikalui suruošti teismą, kuris duotų net keleriopą naudą.
J. Sadūnas, Čikaga
“Ką Sadūnas laiko rimtais teologiniais ir moralės klausimais?
Mano nuomone, aš jų savo straipsnyje nesprendžiau”.
Sadūnas apie mane rašo: “Į rimtus teologinius, moralės klausimus įmaišė netiesos ir išgalvotų kaltinimų...” Norint tiksliai atsakyti į šitą drąsų kaltinimą, reikėtų sužinoti, ką Sadūnas laiko rimtais teologiniais ir moralės klausimais. Mano supratimu, aš jų visai savo straipsnyje nesprendžiau, tai tuo pačiu negalėjau prirašyti erezijų.
Žinau, kad jaunos vedusiųjų poros nekantriai laukia, kad Bažnyčia leistų reguliuoti gimimų skaičių, vartojant apsaugos priemones. Išsiskyrėliai norėtų, kad Bažnyčia leistų vėl t e i s ė t a i sukurti antras šeimas. Jaunimas reikalauja meilės vardan atleisti varžtus seksualinėje srityje dar prieš vedybas.
Šitie yra rimti moraliniai klausimai. Tokie r i m t i , kad Bažnyčia, nežiūrint didžiausio spaudimo iš visų pusių, dar netarė savo žodžio. Todėl savo rašinyje visai tų klausimų neliečiau. Mano giliu įsitikinimu, rimtus tikėjimo ir moralės klausimus spręsti yra kompetentinga tiktai Bažnyčia, o ne mes, pasauliečiai. Ar jos sprendimas mums patiks, ar ne, vis tiek jų reikės klausyti.
Man atrodo, kad Sadūną ne tiek sujaudino religijos ir moralės klausimai, kiek mano paliestas “open housing rights” (teisės bet kur apsigyventi) reikalas. Gal būt, jis šitą klausimą “pakėlė” į rimtų moralinių klausimų kategoriją ir apkaltino .mane, padarius “drąsias ir klaidingas išvadas”.
Jeigu taip, galiu išvengti “erezijos”, pamėginus tą klausimą išspręsti grynai teisinėje plotmėje. Manau, kad Sadūnas, kaip šio krašto pilietis, prisimena, jog “Pledge of Allegiance” (ištikimybės priesaika) baigiasi gražiais žodžiais: ‘‘with liberty and justice for all” (su laisve ir teisingumu visiems). Laisvę, ačiū Dievui ir prezidentui Lincolnui, turi visi amerikiečiai. Bet už teisingumą dalis jų dar tebekovoja ir šiandien.
Nepriklausomoje Lietuvoje ant Teisingumo ministerijos rūmų fasado buvo užrašas: “Justitia est fundamentum regnorum” (Teisingumas yra valstybių pagrindas).
Jeigu Sadūnas ir kiti ateiviai dar tebetiki į tuos idealus, kuriuos išsinešė iš savo Tėvynės, tegul padeda juos įgyvendinti šiame krašte, o ne prieš juos kovoti.
Nina Gailiūnienė
“Iš kur autorė žino, kad anksčiau, kada žmonės susikaupę meldėsi, tai Kristus nedalyvavo, o dabar, kada visi kartu, kaip papūgos, kartoja žodžius, tai jau ir Kristus ateina?”
N. Gailiūnienė rašo: “Mišios yra ne individualinė malda, o jungtinis Dievo garbinimas, kuriame tikra to žodžio prasme dalyvauja pats Kristus ir vyksta gyvųjų, mirusiųjų ir šventųjų bendravimas” (mano pabr.). Kokia žodžių kombinacija? Iš kur autorė žino, kad anksčiau, kada žmonės susikaupę meldėsi, tai Kristus nedalyvavo, o dabar, kada visi kartu, kaip papūgos, kartoja žodžius, tai jau ir Kristus ateina?... O ką jau bekalbėti, kada autorė greta gyvųjų susodina mirusius kartu melstis...
Bet ne dėl to norėjau pasisakyti. Man rūpi antroji to rašinio dalis. Autorė, užuot rašiusi apie Bažnyčios reformas, pasinaudojo konkurso proga užpilti pamazgų lietuviams... Autorei nepatiko, kad lietuviai gyveno drėgnuose rūsiuose, taip pat ironiškai išsireiškia, kad jie turi nuosavus namus ir rezidencijas... Ji tvirtina, kad lietuviai, atvažiavę į Čikagą, atėmė iš juodukų pati blogiausią darbą ir išmetė juos į gatvę, užimdami jų butus rūsiuose. Pirmiausia, lietuviai atvažiavo pas lietuvius ir apsigyveno jų namuose. O darbą ėmė tokį, kokį darbdaviai pasiūlė... Iš straipsnio matyti, kad autorei visai ne prie širdies, kad lietuviai, atvažiavę į Čikagą, kad ir juodžiausią darbą dirbdami, sugebėjo ir vaikus į mokyklą leisti, ir patogesniam butui susitaupyti.
Užuot rašiusi apie Bažnyčios reformas, autorė nuklysta į pelkes ir pradėjo rašyti apie Kingo demonstracijas. Autorė užmiršo, kad ir mūsų ūkininkai darė panašias ekskursijas į geriau sutvarkytus ūkius, tik ne juos užimti, bet pasimokyti. Mano manymu, ir Kingas savo ekskursantams turėjo parodyti, kaip čia švaru, kaip pievelės ir gėlės prižiūrimos, kaip stogai sutvarkyti ir langai nudažyti. Ir vakare pasakyti: “Eikite namo, taip darykite, ir jūsų kvartalai taip atrodys”.
Ignas Petrauskas, Čikaga
“...susidariau nuomonę, kad I. Petrauskui nerūpi įsigilinti į pačią mišių esmę ir jų maldų turini. Jį tik erzina bendras maldų kalbėjimas. Ar ne taip?”
Kur čia žmogus viską žinosi! Bet, turint šiek tiek davinių, logiško galvojmo pagelba galima prieiti, jeigu ir ne prie absoliučiai teisingų, tai bent prie apytikrių išvadų.
Sakysime — iš jo laiško pradžios susidariau nuomonę, kad I. Petrauskui nerūpi įsigilinti i pačią mišių esmę ir jų maldų turinį. Jį tik erzina bendras maldų kalbėjimas. Ar ne taip?
O kad mišios savo esme yra kolektyvinė malda, I. P. gali įsitikinti, pats jose dalyvaudamas.
1) Nuo introito iki mišių pabaigos eina dažnas dialogas tarp kunigo ir tikinčiųjų. Seniau “klapčiukai” atsakinėjo, o “papūgos” galėjo arba “susikaupę melstis”, arba nuobodžiauti, arba skaičiuoti pažįstamųjų nuodėmes, kaip darydavo bažnyčioje tas žmogelis, meistriškai pavaizduotas Nelės Mazalaitės romane.
2) Net intencijos prasme mišios yra kolektyvinė malda. Nežiūrint kokia specialia intencija mišios būtų laikomos, vis tiek pirmoje eilėje meldžiamasi už Bažnyčią, popiežių, vyskupus, kunigus ir visus tikinčiuosius, už pasaulio taiką ir už mirusius.
3) Kristus mišiose yra tikras aukotojas ir tikroji auka. Auka už visus — gyvus ir mirusius.
Be reikalo I. P. pasišaipė iš sielų, “susodintų” šalia gyvųjų melstis. Argi I. P. vaikiškai tiki, kad dangus, skaistykla ir pragaras turi būtinai būti atskirtas sienomis? Arba, kad dangus viršuj už debesų, o pragaras kažkur apačioje?
Paguldyk pusdieniui karštoje saulėje paplūdimyje afrikietį, eskimą ir žmogų, apdegusį ugnyje arba nuplikusį karštame vandenyje. Kokia bus reakcija kiekvieno? Afrikietis jausis kaip “danguje”, eskimas lauks saulėleidžio, o apdegėlis nuo pirmo saulės spindulio palytėjimo kentės pragariškas kančias.
Jeigu trejopas išgyvenimas įmanomas toje pačioje vietoje, turint materialinį kūną, tuo labiau galimas bekūnėms sieloms.
Gal po šio pavyzdžio I. P. mažiau stebėsis, kad mirusių sielos gali būti bet kurioje vietoje. Ir bažnyčioje!...
Stebiuosiu, kad I. P., atrodo, pirmą kartą išgirdo, kad ir sielos gali melstis. Bažnyčia visados skelbė, kad sielos ypatingai karštomis maldomis atsilygina tiems, kurie savo maldomis padeda joms greičiau atlikti skaistyklos atgailą.
Kad I. P. matomai mėgsta geriau privačiai melstis, jo reikalas. Bet tegul per daug nenustemba, kad ir privačiausia malda Tėve Mūsų yra ne “mano”, o “mūsų” malda. Kad ir I. P. tuo įsitikintų, skiriu jam šią gražią nežinomo autoriaus poemą:
You cannot say The Lord’s Prayer
and ever once say “I”
You cannot pray The Lord’s Prayer
and ever once say “my”...
For others are included
In each and every plea.
From the beginning to the end of it,
It does not once say “me”.
Nina Gailiūnienė
“Nors atrodytų, kad p. Gailiūnienė pritaria Katalikų Bažnyčioje bekylančiom džiaugsmingom pažiūrom į šį žemiškąjį gyvenimą, ji gana aštriai peikia...”
Su giliu susidomėjimu perskaičiau “Laiškų Lietuviams” premijuotą p. N. Gailiūnienės rasini. Platus, išjudinantis, drąsus, bet vis dėlto norėtųsi kai kur pristoti ir su autore nesutikti.
Nors atrodytų, kad p. Gailiūnienė pritaria Katalikų Bažnyčioje bekylančiom daugiau džiaugsmingom ir mažiau rakinančiom pažiūrom į šį žemiškąjį gyvenimą, ji gan aštriai peikia dvasiškius, kurie kaip tik savo asmeniškan gyveniman bando įjungti ir šį žemiškąjį-džiu-ginantį elementą. Ar kunigo vedybos yra viešai smerktinas, kaipo dabartinei bažnytinei santvarkai neatitinkąs žingsnis, tektų nuosprendį palikti pačiai dvasiškijai. Tačiau pasauliečiai, kasdien “besidžiaugią” profesiniais, asmeniniais ir šeimyniniais atsiekimais, neturėtų mest akmens šių ir taip savo apsisprendimą draskančiai išgyvenusių individų link. Iš viso, kunigijai reikėtų skirti daugiau profesinį statusą, su pilna teise išgyventi savo asmeninį gyvenimą.
Prostitutė — gan stiproka terminologija. Esu tikra, kad kraštutinių moralinių atvejų pasitaiko ir eksvienuolių tarpe, taip kaip ir mūsų, pasauliečių, tarpe, bet pagrindinai iš vienuolynų išstojusios moterys tampa vertingais, kūrybingais visuomenės nariais. Rašinyje šis terminas per daug visa apimančiai nuskamba. Ir vėl, mes, pasauliečiai, susidūrę su nebeiškenčiamu gyvenimo stoviu, keičiame darbus, net profesijas, keliamės kiton gyvenvietėn; savo gyvenimo kelelį kraipome taip, kaip mes patys ar mūsų šeimos reikalai jį suka. Tuo tarpu vienuolei, kuri, nors ir giliai savo įžadus gerbdama, pasijunta nebeįstengianti savo gyvenimo būdo sau pačiai pateisinti, šeimyninio ar profesinio atsiekimo jau nebelinkime.
Olandijos katalikų “ekstravagancijos” — labai dar diskutuotinas apibūdinimas. Kas liečia bažnytinių rūbų ir indų sukasdieninimą — sveikinu! Ne visi katalikai vaišinasi porceliano ir kristalo apsupti, bet tie, kurie tam skiriame svarbos, tai jau, tur būt, čia mūsų “žemiškos silpnybės” išdava. Kad ta visa paviršutiniška prabanga turėtų turėti reikšmę Bažnyčioje, ar dar, neduok Dieve, turėtų sudaryti skirtumą pačiam Dievui-Kristui, darosi nebeįtikėtina. Mišių apeigų esmė — tai pajutimo, išgyvenimo, vidujinės transformacijos reikalas, o tam ir molinis bliūdas tinka. Norėtųsi galvoti, kad savęs paties, savo asmenybės paauksinimas ir savo kasdieninio gyvenimo pasiuvinėjimas.krikščioniškais raštais, tuo pačiu naudojant molinius konsekravimo indus ir drobinius kunigo apsiaustus, išreikštų gilią ir prasmingą pagarbą ne tik nužemintosios širdies Kristui, bet ir Kristui-Kūrėjui, didžiausio žemiškojo turto, žmogaus, Tvėrėjui.
Ramutė Baltuškienė
“Būtų naivu galvoti, kad molinių indų ir drobinių “arnotų” vartojimas mišiose jau automatiškai kunigus pavertė į “Arso klebonus”, o tikinčiuosius į palaimintus beturčius”.
Ramutė Bartuškienė — spėju iš jos ilgo laiško turinio — atstovauja jaunesnę kartą. Ji su mano nuomonėmis dėl kunigų vedybų ir Olandijos katalikų “ekstravagancijų” n e s u t i n k a , nes pilnai nesuprato. Aš su visomis jos laiško mintimis pilnai s u t i n k u , nes jos visiškai tos pačios, kaip ir mano.
Bent tokie sakiniai mano straipsnyje, kaip: “Kaip gali kunigas būti karštas Dievo meilės apaštalas, neragavęs net žmogiškosios?!...” Nepažinę t ė v i š k o s meilės s a v o v a i k u i , nenuostabu, kad kunigai igraviravo į tikinčiųjų sąmonę tokio rūstaus dangiško Tėvo paveikslą”, turėjo R. B. pilnai įtikinti, kad esu 100% už kunigų vedybas. Jeigu kunigas mano, kad jis bus geresnis kunigas vedęs, mano manymu, Bažnyčia turėtų leisti jam vesti.
Bet, gal būt, popiežius protingai daro, nepanaikindamas celibato iš karto. Man atrodo, kad prie kunigų vedybų Bažnyčia pirma turi paruošti ir kunigus (jie buvo išauklėti seminarijose viengungiškam gyvenimui), ir tikinčiuosius. Kitaip dauguma kunigų vedybų gali būti tragiškai nelaimingos ir baigtis skyrybomis.
Deja, ne visi kunigai įstengia laukti, iki priverstinis celibatas bus panaikintas. Yra daug jau vedusių. Šiuos neklaužadas Bažnyčia galėtų tik suspenduoti nuo kunigo pareigų ėjimo, bet jiems ir jų žmonoms (vedybos turėtų būti palaimintos bažnyčioje) turėtų leisti pasilikti pilnai- praktikuojančiais katalikais, jeigu jie to norėtų.
Kai rašiau savo straipsnį, iš kiekvieno kiosko sensacijų laikraštis rėkė didžiausiomis raidėmis: “Nun Turas Prostitute”. Todėl ir parašiau, kad tokie atsitikimai atbaido ir tuos, kurie anksčiau pritarė Vatikano reformoms. R. B. klaidingai suprato, kad aš smerkiu vienuoles, paliekančias vienuolyną.
Mano supratimu, jeigu seseris, grįžtančias į pasaulį, išleistų su pilnu supratimu ir motinišku palaiminimu, kaip matėme filme “The Sound of Music”, eksvienuolės nepasimestų pasaulyje. Bet daugumas, matyt, dar turi išeiti pro užpakalines duris, tarsi, nusikaltėlės, kaip pavaizduota kitame filme “The Nun’s Story”. Nenuostabu, kad jos patenka į gyvenimo pinkles ir pasidaro pigių laikraščių sensacijomis.
Balandžio mėn. 30 d. “Draugas” įsidėjo puikų straipsnį “Stovim prieš naują apsisprendimą”. Cituoju iš jo: “Atsinaujinimas, kokio iš mūsų Bažnyčia laukia, yra esminiuose dalykuose, o ne įsikabinime į formas. Ar jos būtų senos ar naujos, visvien ne formose atsinaujinimo svoris ir akcentas”.
Tokia buvo ir mano mintis. Deja, atsinaujinti “esminiuose dalykuose” yra labai sunku. Jo praktiškame gyvenime dar nematyti. O “atsinaujinti” formoje labai lengva. Tam pavaizduoti ir paėmiau olandus. Olandijos katalikai visados buvo laikomi giliais, susipratusiais ir pavyzdingais. Nežiūrint to, ir jie (ne visi; sako, tik apie 15%) “atsinaujino” tik forma: prabangią pakeitę į pigią.
Būtų naivu galvoti, kad molinių indų ir drobinių “arnotų” vartojimas mišiose jau automatiškai kunigus pavertė į “Arso klebonus”, o tikinčiuosius į palaimintus beturčius.
Žinoma, jeigu savo straipsnyje būčiau pasiūliusi išparduoti auksines monstrancijas, kielikus bei brangius bažnytinius rūbus ir pinigus išdalinti beturčiams, tur būt, daugybė pasauliečių būtų pritarę.
Bet, jeigu būčiau patarusi atsisakyti nuo svaigiųjų gėrimų lietuviškose pramogose, nuo brangiai kaštuojančių šeimyninių subuvimų, nuo įvairių patogumų, be kurių galėtume apsieiti, ir t u o s pinigus atiduoti beturčiams, tai pritariančių skaičius būtų lygus nuliui, o kritikuojančių dvigubai didesnis.
Tiesa ar ne?...
Nina Gailiūnienė
“Komunistinėje spaudoje ne naujiena rasti tokių “deimančiukų”:
Fašistai (dypukai) užplūdo Čikagą ir išstūmė iš butų negrus...”
Komunistinėje spaudoje ne naujiena rasti tokių “deimančiukų”: “Fašistai (dypukai) užplūdo Čikagą ir išstūmė iš butų negrus, ir, be to, atėmė juodo darbo įrankius iš rankų negrams, portorikiečiams ir meksikiečiams...”
Bet skaityti tėvų Jėzuitų “Laiškuose Lietuviams” š. m. kovo mėn. aukščiau minėtus žodžius tikrai nesitikėjau. Kur darbininkai neturi savo unijų, gal kas ir įmanoma, bet tik ne Čikagoje, nejaugi tai tėvai Jėzuitai bei konkurso komisija nežino?
Nuplagijuoti “Vilnį” ir dar gauti už tai premiją, tai daugiau negu modernu (sic!).
K. Brž.
“K. Brž. ir kitiems čikagiečiams, kurie neįstengė suprasti, kaip galima,
nevartojant fizinės jėgos, atimti iš “žemesnės” rasės
žmogaus darbą ar butą, pavaizduosiu savo pačios istoriją”.
Gerbiamas Brž., jeigu aš imčiau Jūsų laišką taip žodiškai, kaip Jūs supratote manąjį straipsnį, tai Jūs atsidurtumėte nepavydėtinoje situacijoje. Ką Jūs darytumėte, jeigu aš pareikalaučiau pristatyti iš “Vilnies” straipsnį, kurį aš nuplagijavau ir paėmiau už tai premiją? Kaip Jūs įrodytumėte, kad aš dypukus pavadinau savo straipsnyje fašistais?
K. Brž. ir kitiems čikagiečiams, kurie neįstengė suprasti, kaip galima, nevartojant fizinės jėgos, atimti iš “žemesnės” rasės žmogaus darbą ar butą, pavaizduosiu savo pačios istorija.
Atvažiavau į Ameriką viena, neturėdama jokių giminių nei čia, nei atvažiavusių su manim. Darbą reikėjo gauti skubiai, bet jo nebuvo. Diena iš dienos vaikščiojau po fabrikus, skalbyklas, valyklas, krautuves, valgyklas, restoranus, ieškodama bet kokio darbo. Kiekviena diena prasidėdavo viltimi, baigdavosi ašaromis. Vėliau prasidėdavo baime, o baigdavosi desperacija.
Pagaliau po 7 savaičių gavau pirmą darbą Y.W.C.A. valgykloje.
Prieš pietus ir vakarienę kartu su negre mergaite nušluostydavome valgykloje stalus, padėdavome ant jų druskines, pipirines, cukrines, pelenines, užvirdavome kavą, sunešdavome pagamintus šaltus valgius. Minėtuose darbuose mano kvalifikacijos buvo lygios su mano juodaode bendradarbe.
Atidarius valgyklą, mudviejų keliai išsiskirdavo. Ji pasitraukdavo į užpakalinį kambarį tvarkyti plaujamas lėkštes ir puodukus. Aš pilka uniforma su balta batisto priejuostėle atsistodavau už bufeto su kitomis dviem baltaodėmis amerikietėmis. Mano darbas buvo įpilti kavos puoduką, paduoti iš stiklinio bufeto saldumynus ar ledus.
Ledų, pajų ir kitų saldumynų pavadinimai man buvo pradžioje nežinomi. Prieš pietus ir vakarienę jų vardus mane išmokydavo minėta negrė.
Ar dar reikia geresnio įrodymo, kuri buvo geriau kvalifikuota stovėti už bufeto valgykloje: amerikietė negrė ar aš? Jeigu svečias kreipdavosi į mane bet kokiu reikalu, turėdavo kita iš padavėjų ar netoliese sėdinti kasininkė gelbėti padėti.
Bet svečiams, matyt, buvo maloniau žiūrėti į “young Swedish girl” (dėl mano ypatingai šviesių plaukų ir mėlynų akių visi mane laikydavo švede), negu į amerikietę negrę. Jei diskriminacijos nebūtų buvę, “young Swedish girl” turėjo dirbti užkulisiuose prie plaunamų lėkščių, o kalbą mokanti ir ketverius metus išdirbusi negrė turėjo patarnauti valgykloje.
Pagal mano teisybės supratimą, aš a t ė m i a u keliais centais brangiau apmokamą darbą iš negrės vien dėka savo baltos odos.
Ta pati istorija su butais. Pavyzdžių galėčiau prirašyti daugybę.
Keista. Savo kryžiaus kelių, ieškant darbo, niekados nepamiršiu. Jaučiu didžiausią užuojautą kiekvienam svetimšaliui ar vietiniui; juodam ar baltam, kuris ieško darbo ir negauna. O čikagiečiai širsta, jeigu primeni vargo dienas. Nusiduoda negalį suprasti, kaip baltasis išstumia juodą iš buto. Tą lengviausia patikrinti. Dabar daugelis iš Jūsų ne ieškote butų, o patys išnuomojate. Jeigu Jūs išnuomojate butą ar kambarį pirmam, kas sutinka mokėti prašomą nuomą, nežiūrint odos spalvos ir rasės, tegul “Laiškai Lietuviams” atspausdins mano viešą atsiprašymą už visus mano “prasimanymus ir išpiltas pamazgas ant lietuvių”. O jeigu negras ar meksikietis buto ar kambario negauna, tas rodo, kad mano sukurta malda “Ačiū Tau, Viešpatie, už baltą odą” turėtų būti pirmoji iš visų padėkos maldų.
Hartforde reakcija į mano straipsnį buvo visai priešinga. Iš jaunesnių negirdėjau jokios reakcijos. Gal žurnalo neskaito. Buvęs Lietuvos karininkas, jau išėjęs į pensiją, ir buvusi Lietuvoje mokytoja išsireiškė tais pačiais žodžiais: “Viskas paimta, kaip iš mano burnos”. Antra mokytoja sakėsi straipsniu sužavėta. Skaičiusi jį du kartus ir nunešusi dukteriai pasiskaityti.
O viena ponia pasakė: “Padarei mus visus bent keliomis dienomis geresniais. Eidama į darbą, sutikau negrą, nešantį sąšlavų statines iš kiemų. Ėmiau ir pasakiau “good morning”. Kad jau nusišypsojo žmogelis, lyg būčiau jam davusi 100 dolerių! Ir taip maloniai atsakė: “Have a nice day, ma’m”. Susigraudinau. Pagalvojau — mano visos dienos gražios švarioje įstaigoje. O koks sunkus tavo gyvenimas nuosavam krašte. Ir taip jaučiausi laiminga visą dieną”.
Patariu Brž-ui panašų vaistą išbandyti praktikoje. Efektingas, apsaugo nuo nervų ligų, širdies sutrikimų, kylančių iš neapykantos ir bereikalingo nervinimosi, geras ir prieš “ulcerį”...
Nina Gailiūnienė Šiuo diskusijos nebaigiamos. Tikimės, kad skaitytojai šiais klausimais ir ateity pasisakys. — Red.