■ Diskusijų kultūra
Kultūringose diskusijose — net jei kai kam atrodytų jas prasidėjus "ne ant tos kojos" — paaiškėja daug vertingų dalykų, nes jose skirtingais žvilgsniais susikryžiuoja daugelio žmonių išmintis bei patirtis. Galime šio to pasimokyti ir iš premijuoto N. Gailiūnienės straipsnio sukeltų diskusijų (žr. šio "L. L." nr. 251 psl.).
Vienas diskusijų dalyvis pasisakė susidaręs įspūdį, kad premijuoto straipsnio "autorė lyg jaustųsi už popiežių šventesnė, už filosofijos, teologijos ir sociologijos žinovus išmintingesnė". Kai kam tai atrodė stiprus kaltinimas, o tų eilučių autoriui — tik įprastinis "priimtas" išsireiškimas. Iš šio ir panašių faktų ryškėja žmones esant palinkusiais savo žodžius aiškinti nuolaidžiau, negu kitų. Seka pirmoji išvada: visad prisiminti, jog ir kiti savo pasisakymus aiškina nuolaidžiau, negu mes.
Antra, nors "L. L." kovo nr. 102 psl. buvo aiškiai išdėstytos tiek "L. L." redakcijos, tiek konkurso komisijos narių nuomonės apie premijuotąjį straipsnį, tačiau nemaža kas tų pastabų "nepastebėjo" ar "nesuprato" (kaip pvz. Girkalnis "Vienybėje", 1968. IV. 12 rašydamas, kad "L. L." premijuoto straipsnio mintimis "nusirašo nuo koto"). Iš to antra išvada: spręsti, ką kiti sako, iš to, ką tikrai pasako, o ne iš to, kaip patiems "atrodo".
Kai kurie yra nustoję vilties mūsų, lietuvių, tarpe opiu klausimu turėti kultūringas ir naudingas diskusijas. Mes tos vilties nenustojome ir tikimės nenustoti. Dėl to "L. L." puslapiai diskusijoms lieka atviri. Ar tokios diskusijos iš tikro yra įmanomos, įrodysime patys, kultūringai ar nekultūringai diskusijose dalyvaudami.
Prie diskusijų kultūros teprisideda ir čia suminėtos pastabos.
■ Prieš negrų demonstracijas
Prieš dvejus metus, įvykus pirmosioms negrų demonstracijoms Marquette Parke, Čikagoje, rašėme: "Mums atrodo, kad 1) savo kampą ne tik galime, bet ir turime išsaugoti, ir 2) kad jam išsaugoti nereikia plytgalių, bet kietasprandžių... kol įsileidus kartu krinta savų namų vertė, kol rajonas tampa nualintas ir ne toks saugus, tol yra pateisinama ar net reikalinga saugoti savo kampą... reikia ne plytgalių, bet kietasprandžių... Tokių, kurie turėtų ramų, bet tvirtą pasiryžimą nepasitraukti. Ir tas pasiryžimas remtųsi ne neapykanta kitiems, bet noru išsaugoti tai, kas sava ir kas brangu. ("L. L.", 1966, rugsėjis, 310-311). Tos nuomonės tebesilaikom ir šiandien.
Pernai Čikagoje vienas negrų pastorius Henry Mitchell viešai pareikalavo Martin Luther Kingui "išdanginti pragarą iš Čikagos" ir demonstracijų čia daugiau nebeor-ganizuoti, nes jos tik didina rasinę neapykantą vienų prieš kitus. Už šį drąsų ir atvirą žodį "L. L." vyr. red. K. Trimakas, SJ, laišku pasveikino kun. Mitchell nurodydamas, jog lietuviai Čikagoje, bendrai paėmus, nėra nusistatę prieš negrus, bet tik nori išlaikyti savo triūsu įsigytas nuosavybes bei savo bendruomenių rajonus.
Paaiškėjo, jog kun. H. Mitchell imasi visai skirtingo būdo negrų gerovei kelti. Jis yra prieš bet kokią prievartą ar spaudimą; pagal jį, pirmiausia patys negrai turi sau padėti. Todėl jis su savo vadovaujama The North Starorganizacija kovoja prieš riaušes, prieš kriminalinius nusikaltimus negrų tarpe, paruošia savo rasės žmones atsakingam gyvenimui šeimoj, darbe ir visuomenėj. Tada jis tikisi geros valios ir iš baltųjų.
■ Tautinių šokių šventė
Liepos mėn. 7 d. visos mūsų išeivijos akys ir vėl nukryps į Čikagą. Čia vyks Lietuvių Bendruomenės rengiama III JAV ir Kanados Lietuvių Tautinių Šokių Šventė.
Ši šventė bus ypatinga dviem atvejais. Pirma, beveik visi jos dalyviai yra gimę už Lietuvos ribų. Čia šoks jaunimas, kuriam Lietuva nebėra tėvyne pilna žodžio prasme, bet tik jo tėvų gimtoji žemė. Liūdna, kad mūsų tremtis taip prailgo, tačiau džiugu, jog esame dar pajėgūs išlaikyti gyvą tautinio tęstinumo dvasią.
Antra, šventėje dalyvauti pasižadėjo ir Pietų Amerikos lietuvių jaunimas. Tokiu būdu Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso pradėtas artimesnis ryšys tarp paskirų kraštų tampa vis dažnesne realybe.
Jei kartais mums kyla abejonių apie tokių švenčių svarbumą, tai tas rodo, kad nesame pilnai supratę jų reikšmės bei įtakos išeivijos gyvenimui. Galima sutikti, jog pati šventė yra tik trumpas, vienkartinis visuomenės suėjimas ir pasižmonėjimas. Tai irgi turi savo teigiamų savybių. Tačiau daug didesnę svarbą matome paruošiamuosiuose šventės darbuose. Ar pagalvojame, jog apie 1,500 lietuvių jaunuolių per ištisus metus, o kartais ir ilgiau, praleidžia šimtus valandų repeticijoms, lietuviškoje aplinkoje su lietuviais draugais? Čia ir išryškėja šių švenčių svarba bei reikšmė.
■ Reikia tvirtų tiltų
Daugelio kraštų gyventojai (kaip ir mes, lietuviai, kai gyvenom savo krašte) į mažumas žiūrėjo ir tebežiūri kaip į rakštis kulne — ne tik kaip į nereikalingas, bet kažkaip ir kažkodėl žalingas krašto vienybei.
Norėtume, kad išeivijoj būtų kitaip, bet taip, deja, yra beveik visur: vietiniai yra su mumis dažnai mandagūs, tačiau po tuo mandagumu jiems nesiseka paslėpti, kad jie mūsų nesupranta, kodėl norime išlikti lietuviais.
Americažurnale gegužės 11 pasirodęs T. F. Magnerio straipsnis jau vien antrašte "Sudieu daugialytiškumui" (Farewell to Pluralism)atsiduoda "tautų katilo" viralu. Jame be pasigailėjimo ir be atjautimo dėstoma kieta mažumų nutautimo realybė.
Kartelio labiausiai priduoda faktas, kad straipsnio autorius, slavų kalbų profesorius Pennsylvanijos Valstybiniame Universitete, prisipažįsta neseniai padėjęs paruošti lietuvių kalbos vadovėlį anglų kalba (tikriausiai Introduction to Modern Lithuanian;nors tai paradoksiškai skamba, tačiau, jo nuomone, tokio vadovėlio išleidimas paprastai tėra "mirties ženklas" tai kalbai JAV). Jo teigimu, mažumos lieka užsidariusios, o jų kultūros — bereikšmės vietiniam kraštui.
Tai pavaizduoja vieną faktą: vietiniai nesupranta ir nevertina mažumų. Dėl to dalinai kaltintini vietiniai, dalinai — mažumų žmonės, kurie pernelyg atsiriboja nuo aplinkos ir dėl to praranda galimybę perteikti apie save teisingesnį vaizdą. Pasižiūrėjus į mūsų išeivius, pastebėsime, dvi kraštutines grupes: vieni veikia vien tarp savęs ir nebendrauja su vietiniais, kiti ima tiek maišytis tarp vietinių, kad net nebeprisipažįsta lietuviais. Nei vieni, nei kiti teigiamos įtakos vietiniams nedaro. Pozityviems ryšiams palaikyti reikia tvirtų tiltų,tokių lietuvių, kurie turėtų teigiamus ir įtakingus ryšius tiek su tautiečiais, tiek su vietiniais.