ALBINAS BARANAUSKAS
Tu buvai, gyva, buvai langai su žvakėm, ant tavo
Šešėliuotu kaimišku skruostu bulviakasio naktis, iš
Pievos pempių atspindžiai, už žagarų tvoros nešnekūs
Panaktiniai saulėgrąžos, senai nuvytę Lauko gatvėj amžinybėn.
Tu prasidėjai, kaip gerokai pavėlavus popietė.
Nuotraukoje šalti nesėdimi suolai po dar
Atpažįstamu beržu, beržu iš nežinios į geltoną
Rudenio nežinią, kaip tvorų tylintis ir
Dar berniukiškai graudus pažadas, kaip
Dvivagiu žiemon įartas įkypas sklypos: šitaip
Užmigo mano gimtasai kraštas.
Prisikėlimas įvyks sienų baltavimo šventoriuje
Po derlių suvaliusiais medžiais prieš pašalant devintą
Dieną, kai jau nieks gerai neatsimins. Mes užžengsim
Į paveikslo rėmus švęsti niekad
Nepasibaigiančiojo sugrįžimo. Bet Lietuvai
Vėl prasidės laikas.