Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - IV
ALFONSAS GRAUSLY S
Dėl to nesusipratimo ir nemokėjimo į šią meilę giliau įžvelgti jie nežino, kad, mylėdami artimą, jie tuo pačiu, kad ir nesąmoningai, atsiveria bent pradinei Dievo meilei; antra vertus, mylėdami Dievą, t. y. to paveikslo, į kurio panašumą sutvertas žmogus, Originalą, jie, šios meilės pilnumo bei tikrumo siekdami, negali nepamilti ir jo kopijų — žmonių. Tad nenuostabu, kad, vadovaujantis pirmųjų krikščionybės šimtmečių Bažnyčios Tėvų mokslu, yra viena krikščioniškoji meilė, nes "ne kita meile mylime artimą, kaip tik ta pačia, kuria mylime Dievą" (šv. Augustinas), ir "neįmanoma tikrai mylėti Dievo, nemylint artimo, kaip lygiai — mylėti artimą, nemylint Dievo" (šv. Maksimas).
Ši viena krikščioniškoji meilė vadinama dviem vardais, ir Dievo meilei, kaip garbingesnei, skiriama pirmoji vieta dėl to, kad Dievo meilėje yra labiau įvystyta meilė žmogui, negu žmogaus meilėje — meilė Dievui. Užtat ir šventieji, tie didieji Dievo mylėtojai, per Dievą ėjo į žmogų, kai tuo tarpu paprasti krikščionys ar net tikrai ar tariamai netikintys žmonės per meilę žmogui neretai prieina ir prie Dievo meilės. Todėl ir pačių didžiausių bei herojiškiausių artimo meilės darbų pradininkai yra buvę šventieji. Tai reiškia, kad tikra Dievo meilė labiau garantuoja meilę žmonėms, kaip meilė žmonėms — Dievo meilę.
Kai kurie, norėdami aptarti Dievo bei artimo meilės abipusį santykį, gretina jas su kontempliatyviu ir aktyviu gyvenimu, nes, kaip iš religinės kontempliacijos gimsta vaisingas aktyvumas, taip Dievo meilė gimdo artimo meilę.
Ne vien tik Dievo bei artimo meilė, tos giminingos dorybės, šaukiasi viena kitos, persisunkia viena kita, bet toji krikščioniškoji meilė taip pat šaukiasi tikėjimo ir jį ugdo.
MEILĖS IR TIKĖJIMO GIMININGUMAS
Norėdami šį giminingumą pagrįsti, pirmiausia turime išsiaiškinti, kur tos meilės esmė, be kurios ji jau nebebūtų krikščioniška, ir kaip toji meilė Dievo ir artimo atžvilgiu pasireiškia mumyse. Tam išsiaiškinti ir suprasti užtenka vien įsigilinti į šv. Jono evangelijos reikšmingą apie Dievo Žodį — Kristų posakį, būtent: "jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa" (Jon, 1, 4). Čia paminėta "gyvybė" — tai Dievo meilės dėka mums Kristaus atnešta ir sakramentais teikiama bei palaikoma dieviškoji gyvybė, vadinama "Dievo malonės" vardu. Ši malonė mus suartina su Dievu aukščiausia žemėje galima artimybe. Suartėjimas gi — tai besimylinčiųjų savybė. Tad ir Dievo malonė, Dievo meilės mums atnešta ir suteikta, yra ne kas kita, kaip, tiesa, pradinė, bet esminė mūsų meilės Dievui išraiška. Turėdami Dievo malonę, jau tuo pačiu Dievą mylime. Tad mūsų meilės Dievui esmė bei pagrindas nėra kuris nors mūsų jaučiamas sentimentas Dievui, bet toji, kad ir jausmu nejaučiama malonė, kuri drauge yra mūsų meilės Dievui, kaip ir Dievo meilės mums, stovis.
Šita minėta šv. Jono evangelijos "gyvybė", kuri, kaip išsiaiškinome, yra "malonė ir meilė", pagal tą patį evangelisto posakį, yra drauge ir "žmonių šviesa", nes ji yra ne tik meilės, bet ir tikėjimo pradžia. Reiškia, ji žmogų įgalina giliau nujausti Dievą bei jo paslaptis. Žmogaus meilė Dievui virsta tikėjimo pagilinimo šaltiniu. Kad taip tikrai yra, įrodo skaitlingi gyvenimo patyrimai, kai ne vienas, atgavęs Dievo malonę, be ypatingų studijų bei aiškinimosi, atgavo ir tikėjimą. Reikšminga yra ir tai, kad šv. Povilas, kreipdamasis į tikinčiuosius, esančius Dievo malonėje, sako: "Kitados jūs buvote tamsybė, dabar esate šviesa Viešpatyje" (Efez. 5, 8).
Šis apaštalas ne sykį savo laiškuose pabrėžia, kad krikščioniškoji meilė yra gimininga krikščionybės pažinimui, ir todėl jis tuos dalykus dažnai gretina, pavyzdžiui: pilypiečiams — "kad jūsų meilė labiau ir labiau gausėtų žinojimu ir visokiu išmanymu" (Pilyp. 1, 9); efeziečiams — "kad jūs būtumėt įsišakniję ir sutvirtėję meilėje, kad galėtumėte suprasti... visokį žinojimą, viršijančią Kristaus meilę" (Efez. 3, 17-19); kolosiečiams — "kad, sujungti meile, jie pasiektų visokius pilniausio išmanymo turtus pažinti paslapčiai Dievo Tėvo ir Kristaus Jėzaus" (Kolos. 2, 2) — iš visų šių posakių galima suprasti, kad krikščioniškoji meilė gilina ir stiprina Dievo bei jo paslapčių pažinimą. Žinodamas, kad Dievas save apreiškė iš meilės žmonėms, apaštalas žino ir tai, kad tik per meilę galima pažinti atsiskleidžiančią Meilę.
Todėl ir Tomas Akvinietis sako, kad "meilės ugnis yra šviesos šaltinis, nes per meilės karštį pasiekiame dieviškos tiesos pažinimą". Reiškia, tikėjimo tiesoms pažinti reikia meilės akių, nes meilė yra tartum saulės šviesa, be kurios akys tinkamai nemato. Meilė — tai tartum akiniai, kurie proto akis stiprina, kad jos galėtų nujausti ir priimti antgamtinę tiesą.
Kai kurie, keldami meilės vaidmenį tikėjime, tai meilei skiria pirmaujantį vaidmenį galvodami, kad tikėjimas yra meilė, kuri su pasitikėjimu atsiduoda Meilei. Jų supratimu, meilė yra aukštesnės rūšies tikėjimas, nes meilėje sąmoningai ar nesąmoningai glūdi paslėptas tikėjimas, kuris į tą meilę lenkia, kai tuo tarpu vien tikėjime (jei jis nėra giliai įsitikinęs) neretai nerandame meilės pasireiškimų.
Tvirtindami, kad krikščioniškoji meilė, būdama gimininga tikėjimui, veda į jį, mes galvojame apie įvairius tos meilės pasireiškimus. Tai paaiškinsime keliais teigimais. Taip, pavyzdžiui, meilė Dievui arba, konkrečiau kalbant, Dievažmogiui Jėzui Kristui, paties Kristaus pažadėjimu, atlyginama tikėjimo dovana. "Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę" (Jon. 14, 21). Šiais žodžiais Kristus kalba apie sąmoningą, darbais pasireiškiančią bei įrodomą meilę, tvirtindamas, kad tokia meilė atlyginama Dievo apsigyvenimu sieloje. Tasai apsigyvenimas, pagal Šv. Raštą, reiškia tikėjimo įsiviešpatavimą žmogaus dvasioje ir jo gyvenime.
Žvelgdami iš kito, pagilinto, požiūrio į žmogaus meilę Dievui, turime pridėti, kad toji meilė tegali atsirasti, atsiminus Apreiškimo skelbiamą Dievo meilę žmogui, nes "jis pirmas mus mylėjo ir siuntė savo Sūnų"... (1 Jon. 4, 10). Kitais žodžiais tariant, Dievo meilė mus įtikina, jai tikima, nes ir šiaip gyvenime tikrai besimylintieji vienas kito neapgaudinėja, vienas kitam nemeluoja ir vienas kitu tiki. Tad ir apaštalas Jonas visai pagrįstai po to sako: "Mes pažinome ir įtikėjome meilei, kuria Dievas mus myli" (1 Jon. 4, 16).
Kaip jau esame minėję, taip pat ir artimo meilė yra gimininga tikėjimui, todėl tas, kuris dažnai daro gera artimui, nors ir būtų netikintis, jau pačia artimo meile įžengia į tą kelią, kuris ilgainiui veda į Dievą. Per gailestingumą artimui širdis sukrikščionėjusi pamažu sukrikščionina ir visą to žmogaus dvasios pasaulį. Būti atviram žmogui — tai tuo pačiu atsiverti ir Dievui, nes "žmonių meilė yra Dievo meilė, tik iš kitos pusės paimta" (K. Adam). Dar daugiau: meilė žmogui yra sąlyga, paruošianti žmogų Dievo meilei. Todėl ir apaštalas sako: "Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip jis gali mylėti Dievą, kurio nemato?" (1 Jon. 4, 20). Net krikščionis atpažįstamas tokiu iš jo meilės artimui. Dėl to ir Jonas džiaugsmingai pastebi: "Mes žinome, kad perėjome iš mirties į gyvenimą, nes mes mylime brolius" (I Jon. 3, 14).
Antra vertus, tikėjimas be artimo meilės nėra pilnas, nėra atbaigtas, net nėra krikščioniškas. Todėl "jei turėčiau visą tikėjimą, o neturėčiau meilės, aš esu niekas" (1 Kor. 13, 2). Net ir patys labdaringi darbai, neįkvėpti ir nelydimi krikščioniškos meilės, antgamtiniu atžvilgiu nėra vertingi: "Jei išdalinčiau visą savo lobį beturčiams valgydinti,... bet neturėčiau meilės, nieko man nepadeda" (I Kor. 13, 3). Tačiau, čia turėtume pridėti: toki darbai turi savo gamtinę vertę, todėl yra darytini, nes daugiau ar mažiau juose gali būti tos geros valios, kuri žmogų paruošia tikėjimo malonei, o kartais, jie net gali būti nesąmoningai sieloje slypinčio tikėjimo vaisius.
Tą glaudų tikėjimo ir ypač artimo meilės giminingumą ir ryšį yra gerai supratę tikėjimo priešai, kurie komunistų valdomuose kraštuose ne tik persekioja tikėjimą, bet ir draudžia tikybinėms bendruomenėms užsiimti labdarybe. Todėl visur, kur jie įsiviešpatauja, atima iš Bažnyčios rankų net ir tokios rūšies labdarybę, kuria jie nesuinteresuoti, kaip, pavyzdžiui, nepagydomų ligonių globą. Jie suprato du dalykus: viena, kad kuo beviltiškesniame stovyje esantieji globojami, tuo labiau jiems parodoma nesuinteresuota ir gryna krikščioniškoji meilė; antra, kad ši meilė savaime be žodžių skelbia ir ugdo tikėjimą. Juk ir pirmais krikščionybės šimtmečiais pagonys, matydami krikščionių gyvenimą ir stebėdamies: "žiūrėkite, kaip jie mylisi!", tuo pačiu pajusdavo pagarbos jiems patiems ir jų atstovaujamai krikščionybei.
Nenuostabu, kad ir misijonieriai savo buvimą laiko prasmingu net atsivertimais negausiuose kraštuose, kaip pvz. mahometonų ar japonų, ten liudydami krikščioniškąją meilę savo darbais. Jų teisingu supratimu, nekrikščionys, pamatę nesuinteresuotą, gryną meilę, gal kada nors susidomės ir krikščionybės tiesa, nors tos tiesos jiems tiesioginiai neskelbiant. Taip elgėsi žinomasis atsiskyrėlis Saharoje Karolis de Foucauld, kuris, kaip "visų brolis", tenai savo artimo meilės darbais parodė, kad krikščioniškoji meilė ir tiesa yra dvynukės seserys. Juk ir Šv. Dvasia, Kristaus skelbiama kaipo tiesos ir meilės Dvasia, tuo pagrindė tiesos ir meilės gyvą artimybę krikščionybėje.
MEILĖ GIMDO TIKĖJIMĄ
Šią tiesą jau galima buvo nujausti pirmoje šio straipsnio dalyje, nagrinėjant meilės ir tikėjimo giminingumą. Tasai giminingumas yra toksai gilus, kad krikščioniškąją Dievo ir artimo meilę galima pavadinti tikėjimo motina.
"Tikėjimas, jei jis neturėtų darbų, yra pats savyje miręs" — taip sako apaštalas Jokūbas, galvodamas apie gerus, o ypač artimo meilės darbus (Jok. 2, 17). Jei taip — jei šiai veikliai meilei užgesus, tikėjimas miršta — jei meilė jį palaikė, tai turime teisę visai logiškai tvirtinti, kad toji meilė tikėjimą ir gimdo (suprantama, kad čia galvojame apie meilę gamtine ir antgamtine prasme). Jei artimo meilės darbai prisideda prie tikėjimo gimimo sieloje, tai žmonių, kurie užsiima labdarybe, negalima vadinti netikinčiais, nors jie išoriniai tokie mums ir atrodytų. Jei jau galima būtų įtarti kurį nors žmogų ateizmu, tai tik kietaširdį, kurs nesujaudinamas jokio artimo vargo.
Krikščioniškoji artimo meilė gimdo tikėjimą ir artina žmogų prie Dievo jau tuo pačiu, kad ji yra išėjimas iš savęs į kitą, iš savo rūpesčių ir kančių į kito rūpesčius bei kančias. Išėjimas gi iš savęs į artimą jau yra susitikimas su Dievu ir jo tiesa (tik prisiminkime Kristaus žodžius: "Kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte!" — Mat. 25, 40). Tuo tarpu savimeilė, atskirdama žmogų nuo kitų, panardina jį savam uždarume, tai yra tamsybėse, todėl neleidžia pažinti nei kito žmogaus, nei Dievo. Tad savimeilės persunkti darbai aptamsina žmogaus dvasios pasaulį. Tad suprantama, kodėl šv. Jonas nuo Kryžiaus, reikalavo kiekvienam mūsų veiksmui Dievo meilės tyrumo, kad kiekvienas toksai veiksmas, kupinas šviesos, mus jungtų su Dievu. Visi mūsų veiksmai, anot jo, turi kilti iš dieviškos meilės, jei norime, kad juose nebūtų nei sutepties, nei tamsybių. Šias gilias tiesas čia minimas mistikas yra trumpai išreiškęs žodžiais: "Išmintis įžengia į mus per meilę".
Norėdami kurį nors asmenį pažinti, turime suartėti su juo, dvasiniai susigiminiuoti, susidraugauti, nes tik tada jis atsivers visas su savo gyvenimo paslaptimis. Todėl ir Kristus, atsiverdamas tiems, kurie buvo pasidarę jam artimi, sakė: "Jus aš pavadinau prieteliais, nes pasakiau jums viską, ką tik esu girdėjęs iš savo Tėvo" (Jon. 15, 15). Kitu atveju jis sakė: "Aš gerasis ganytojas, aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane...jūs netikite, nes nesate iš mano avių tarpo (Jon. 10, 14. 26 mano pabraukta — A. G.). Tad reikia per Dievo malonę-meilę tapti Dievo vaiku, kad galėtume giliau pažinti ir įtikėti. Juk abipusė meilė — tai raktai į vienas kito širdies paslaptis.
Šį meilės reikalingumą pažinimui ypač daug kartų įvairiais būdais yra skelbęs šv. Augustinas. Vėliau, viduramžiais, šv. Tomas Akvinietis atstovavo minti, kad negalima mylėti, ko nepažįsti. Tų abiejų didžiųjų krikščionių mąstytojų tvirtinimus sutaikant, galima pasakyti, kad pradžioje reikia truputį pažinti, bent simpatiją pajusti, kad galėtume prie to asmens sustoti ir juo susidomėti, bet vėliau jau pati meilė, viena kitai atsiskleisdama, duoda gilesnį pažinimą.
Šv. Augustinas savo žinomoje knygoje Soliloquia(Pasikalbėjimai su savimi) šitaip maldauja Dievą: "Duok man širdį, kuri tave mąstytų". Tai reiškia: duok širdį, kuri mylėdama mąstytų apie tave, nes tik tuo būdu mano mąstymas giliau įsiskverbs į tavo paslaptis. Tad jei pažinimas ir didina meilę, tai meilė gilina pažinimą, nes per meilę mylėdamas asmuo pasidaro tiek įdomus, kad vis daugiau ir daugiau jį norima pažinti. Kitu atveju šv. Augustinas yra sakęs: "Kas myli, tas visada turi akis pakeltas į Dievą, kurį myli" — jis tuo norėjo pasakyti, kad per meilę, įsižiūrėdami į mylimą objektą, turime galimybės jį giliau pažinti. Iš čia ir jo išvada: "Kas gali pažinti, koks didelis gėris, jei jis jo neragauja? O jis jo neragauja, jei jo nemyli... Jei norite Dievą pažinti, mylėkite jį".
Ne kartą ir šv. Tomas skelbė, kad meilė gimdo pagilintą Dievo pažinimą, t. y. tikėjimą. Turime visą eilę jo posakių, kurie teigia, kad meilė su savim neša tikėjimo šviesą. Juk, anot jo, "viskas, kas mylima, (tam tikra prasme— A. G.) yra mylinčiame". Tą tiesą apčiuopiamiau paaiškindamas, jis prideda Šv. Rašto tvirtinimą, kad "kas pasilieka meilėje, pasilieka Dievuje ir Dievas jame" (1 Jon. 4, 16). Reiškia, žmogaus siela, persisunkdama Dievu, gali geriausiai pažinti, nes meilė, gimdydama Dievą sieloje, joje nutiesia stipriausią tikėjimo pagrindą. Kitu atveju tas didysis teologas sako, kad "per meilę auga dvasinio tvarinio imlumo jėga"; tai reiškia, kad meilė padidina protinį pajėgumą. Todėl truputį vėliau jis tą mintį papildo tardamas, kad "per meilę tikėjimo aktas atbaigiamas, t. y, tampa pilnas ir tobulas. Dar kitu atveju šventasis tvirtina, kad tas tobuliau Dievą regės amžinybėje, kas daugiau jį mylės, nes, anot jo, kas labiau myli, tas daugiau ilgisi, o ilgesys besiilgintį tobuliau paruošia išsiilgtąjį priimti.
Darydami iš tų didžiųjų mąstytojų pareikštų minčių išvadą, galime saugiai tvirtinti, kad per meilę žmogus labiau prisiartina prie Dievo ir giliau įžvelgia į jo paslaptį. Juk meilė yra toji telkianti ir dėmesį sukaupianti jėga, kuri žmogų pakreipia nuo daugelio į vieną... Meilė, sukoncentruodama dvasios galias į vieną, įgalina tą vieną giliau pažinti.
Meilės pirmavimą tikėjime įrodo mistika ir mistikų raštai. Religinė mistika yra Dievo pažinimas per meilę, kuri išgyvenama aukštesnių laipsnių maldoje. Tos meilės našumą bei vaisingumą tikėjimo klausimais įrodo mistikų raštai. Skaitydamas juos, pajunti, kad dieviškos tiesos jiems nėra abstrakčios nei negyvenimiškos, bet jų pačių išgyventa tikrovė. Todėl kai kurie jų, net be teologinio išsilavinimo, galėjo tikėjimo klausimais pamokyti ir didžiuosius teologus. Vertindami meilės vaidmenį tikėjime, mistikai galėjo sakyti: "Meilė Dievui — tai mūsų Dievo pažinimas" (Vilhelmas Saint-Thierry) arba "Dievą pažinti, jo nemylint, tai tas pat, kaip visai Dievo nepažinti", nes "niekas nepažįsta pilnai, jei nemyli tobulai" (šv. Bernardas). Jų daugelio įsitikinimu, Dievas gali būti ne tiek galvojamas, kiek mylimas, ir jei kuris žmogus Dievo nemyli ir jo nesiilgi, tai, praktiškai imant, Dievas tokiam neegzistuoja. Gyva Tikrove jis virsta tik per meilę.
Dar reikia pridėti, kad meilė ne tik gimdo tikėjimą tame, kurs myli, bet didelė meilė, giliai įsitikinusi religine tiesa ir tą tiesą kitiems skelbdama, prisideda prie tos meilės lydimos tiesos gimimo ir kitų sielose. Juk patirtis rodo, kad nėra tas pats kurią nors tiesą pažinti ir skelbti, arba, antra vertus, tą pažintą tiesą mylėti ir skleisti. Šiuo antruoju atveju meilė pažinimo įsitikinimą pagilindama, jam suteikia tos smingamosios galios, kuri kitus įtikina ir palenkia juos tą tiesą priimti. Todėl ir dr. J. Girnius, teisingai nurodęs, kad atsiskleidimas Dievo — "Nebaigiamos Meilės" ir žmogaus "angažavimasis mylėti Dievą" eina lygiagrečiai, drauge tvirtina, kad "niekuo žmogus giliau neliudija Dievo, kaip meile"(Idealas ir laikas).