Gegužės pirmoji
“P r a n e š i m a s dėl karinio parado ir darbo žmonių demonstracijos 1968 m. gegužės 1 d. Vilniuje.
Karinis paradas ir demonstracija įvyks 10 val. ryto Lenino prospekte, Lenino aikštės rajone. Demonstracijos dalyviai renkasi savo susirinkimo vietose pagal įmones ir įstaigas ir rajoninėmis kolonomis nustatytais maršrutais žygiuoja į Lenino aikštę.
Visų transporto rūšių ir pėsčiųjų judėjimas Lenino prospekte, Lenino aikštės ir prie jos esančių gatvių rajone bus sustabdytas nuo 8 val. 45 min. iki demonstracijos pabaigos.
Įeiti į šiuos rajonus bus galima tik su specialiais leidimais iki 9 val. 55 min.” (“Tiesa”, gegužės 1).
Neturim pamiršti Ragausko
“Joną Ragauską pirmą kartą pamačiau Priekulėje 1948 metais. Jis neseniai buvo nusimetęs kunigo sutaną... Tą vakarą gausiai susirinkusiems... prabilo apie katalikų tikėjimo, bažnyčios ir kunigų veidmainiškumą... Seniems ir jauniems jis padėjo nusikratyti religinių prietarų... Už tai mes, ateistai, niekada jo neturime pamiršti” (Vl. Petkus, sodininkas, “Literatūra ir Menas”, balandžio 30).
Amerikos gaisrai
“...Jau mėnesį liepsnoja Jungtinių Amerikos Valstijų miestai.
Įvykiai, sekę po negrų lyderio, Nobelio taikos premijos laureato, pastoriaus Martino Liuterio Kingo nužudymo, visiems gerai žinomi. Žudynės ir gaisrai pasiekė nematytą maštabą, kurį galima palyginti tik su Vietnamu paskutiniosios ofenzyvos laikotarpy. O turtingose, taukais aptekusiose Valstijose yra ką griauti. Riaušės apėmė 125 stambiausius šalies miestus...
Čikaga. Iki pamatų sugriauta ir sudeginta 16 kvartalų. Sužalotas ir priverstas nutūpti vyriausybinis lėktuvas.
Vašingtonas. Liepsnos ir dūmai apėmė tris dviejų kvadratinių kilometrų rajonus, 600 gaisrų. Prezidentas Džansons, pakilęs malūnsparniu apžiūrėti sostinės, buvo priverstas nutūpti ir pavadino padėtį “siaubinga”.
Niujorkas. Manhatene sudaužytos visos vitrinos. Brukline 71 gaisras” (“Literatūra ir Menas”, balandžio 30).
Tokia bus Palanga
Jau dveji-treji metai, kai Palanga nebepajėgia ritmingai kontroliuoti savo gyvenimo; vis gausėjantys poilsiautojų būriai kartais pasipila tiesiog gaivališku antplūdžiu, ir tada nebeįmanoma ramiai ilsėtis. Dažnai sutrinka buities tarnyba, vasarotojų maitinimas...
... Palanga — 20 km ilgio ir 3 km pločio. Toks planas nėra fantastinis... Tokia bus Palanga, pasipildžiusi naujais savo “palydovais” — Nemirsėta, Birute, Vanagupe, Kunigunda, Monte ir Šventąja. ... rekonstravus ištisą Palangos poilsio rajoną, vienu metu priimsime daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių. Šį Palangos išplanavimo projektą paruošė Statybos-architektūros instituto architektas Vladas Stauskas” (iš interviu su Albinu Čepiu, “Literatūra ir Menas”, balandžio 20).
Lietuvaitė prieš vėžį
“Prieš vėžį kovojama visur ir įvairiai, vis ieškoma naujų būdų nugalėti šią žmonijos nelaimę. Kartu su visais pasaulio mokslininkais šioje srityje dirba ir Vilniaus Onkologijos instituto mokslininkai. Vilniaus mokslininkai užsiiminėja kompleksiniu vėžio gydymu chemijos terapijos pagalba...
Institutas palaiko ryšius su mūsų šalies ir užsienio šio profilio įstaigomis. Pavyzdžiui, 1966 metais IX Tarptautiniame priešvėžiniame kongrese Tokijuje medicinos mokslų daktarė L. Griciūtė skaitė pranešimą apie eksperimentinius plaučių navikus, apie turimų tyrimų Vilniaus Onkologijos institute rezultatus. Tai pačiai mokslininkei priklauso ir plaučių vėžio modelio autorystė. Dabar ji išvyko į Paryžių ir kurį laiką darbuosis ten su Prancūzijos mokslininkais” (“Komjaunimo Tiesa”, 1968. IV. 20).
Paminėti Vilniaus įkūrimą
"Komjaunimo Tiesa" (1968. V. 8) išspausdino vieno skaitytojo laišką, remiantį sumanymą pastatyti Vilniaus miesto įkūrimui paminėti paminklą:
“Praėjusių metų “Švyturio” 23 numeryje perskaičiau gan įdomų J. Jakšto straipsneli, išreiškiantį mintį apie Vilnių simbolizuojančios skulptūros ar skulptūrinės grupės sukūrimo būtinumą. Mano nuomone, ryšium su artėjančiu Vilniaus miesto įkūrimo jubiliejumi, tai labai aktuali tema, reikalaujanti sprendimo. Vilnius, palyginus jį su kitais miestais, reikia pripažinti, tikrai šiuo atžvilgiu nuskriaustas.
Pilnai sutinku su J. Jakšto nuomone, jog tai turėtų būti skulptūra ar skulptūrinė grupė, susieta su Vilniaus įkūrimo legenda. Be minėtų jau Geležinio vilko, Alkio — žmogaus milžino (legendarinė figūra, vietoj šv. Kristupo — M. B.), glaudžiai susijusio su Vilniumi, neturėtų būti užmirštas ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vaidmuo, įkuriant sostinę”.
Skausmas, nežinant praeities
Lietuvoje pradžios ir vidurinėse mokyklose Lietuvos istorijos kursas panaikintas. Rusijos carai norėjo lietuvių tautą iš tirpdyti, neduodami jai savos spaudos. Šiandieniniai Maskvos valdovai nedrįsta paneigti lietuviams rašto, nors vienu metu buvo rimtai planavę įvesti "graždanką", kaip carų laikais. Pabūgę per aiškaus ir akiplėšiško metodo, sugalvojo kitą, duoti priaugančioms kartoms kuo mažiau savo krašto praeities žinių ir kuo daugiau rusų kultūrinės ir politinės istorijos. Žemiau spausdiname vieno jauno lietuvio jausmus, pergyvenimus, pajutus gėdą prieš kitos tautos jauną žmogų, kad tiek mažai apie savo kraštą težino.
“Tai atsitiko vienos turistinės kelionės metu čekų žemėje. Mūsų gidas buvo labai simpatiškas vaikinas. Ir jis su didžiausiu užsidegimu pasakojo apie savo šalies karalius ir kunigaikščius, apie žmones, sudegintus ant laužo, ir apie stačias neįveikiamas pilis. Jis meistriškai sugebėjo surasti kažkokius lietuvių ir jų šalies senovinius ryšius, kad mes, susižavėję vaikino žiniomis, klausėmės jo kalbų. Ir tada jis mūsų paklausė. Paklausė apie vieną lietuvių kunigaikštį. O mes tylėjome. Buvome jauni, bet buvome mokyti, turėjome iš istorijos penketukus, o tylėjome. Buvo didelė ir baisi gėda. Ir parsivežiau ją iš tos šalies namo. Ir negaliu dabar ramiai kalbėti. Ir su pasibaisėjimu žiūriu į patį didžiausią pažymį diplome — atseit, istoriją išmanau! Bet man pinasi kunigaikščių vardai, aš nežinau, kokias senovėje dainuodavo dainas, aš tik girdėjau iš šalies (o mokė mane užuominom), aš nežinau, ar turėjo bent lašeli žmoniškumo, ar vien tik garbėtroškos, anot to, buvo tie barzdoti lietuvių kunigaikščiai. Bet pagaliau šalin tuos kunigaikščius ir stabukus! Man jų per daug ir nereikia. Šiaip rodos, nebuvęs iš blogųjų moksleivių ir studentų, aš ieškau savo atminty senosios lietuvių kultūros pėdsakų. To pamatinio akmens, nuo kurio atsispirčiau ir galėčiau pasakyti: “Štai aš sugebu savitai jausti ir priimti viską, ką man pateikia gyvenimas”. Negaliu taip pasakyti. Gal ir gerai, kad neturiu to mano kraštui būdingo reiškinių ir daiktų pajutimo. O gal ir negerai. Bet aš jaučiu tikrą gėdą, jog nežinau, kas guli šimtmečiais mindytoje ir sumindytoje žemėje po mano kojomis. Juk aš čia gimiau. Ir laukai, ir daubos, ir Nemunas, ir Marios mane augino. O kas prie tų Marių buvo seniau? Aš noriu žinoti. Ir nenoriu vėl rausti prieš žmogų, kuris to manęs paklaus. Juk viską po truputi, po grūdelį surinkdami, kas išbarstyta prieš mus buvusių kartų — mes audžiame savo kultūros audinį. Iš tikrųjų, ant pliko akmens nieko neauga. Reikia jau mokyti jaunus (senovės Lietuvos istorija pristatoma ištisai kaip neigiamas išnaudotojų epizodas — M.B.), bet ir ieškoti gero kultūroje, kuri truko ilgus šimtmečius ir lokenom apsigaubusį barzdočių išmokė stebuklingai dailininko teptuku nupiešti “Ramybę”, pagaminti bene tiksliausias pasaulyje stakles ir visiems žemės mokslininkams paskelbti naujas tiesas tikimybių teorijoje” (“Jaunimo Gretos”, 1968, Nr. 3).
Paruošė Mindaugas Banėnas