Atsakymai į anketą
Praėjusių metų gruodžio men. "L. L." numeryje buvome įdėję anketą apie bendravimą su tautiečiais okupuotoje Lietuvoje. Iki nustatyto termino esame gavę 23 atsakymus į anketą. Nors parašas nebuvo būtinas, bet kai kurie po atsakymais į anketą pasirašė. Po kai kuriais atsakymais buvo net du parašai — vyro ir žmonos. Atrodo, kad atsakiusieji atstovauja įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmones.
Čia pakartosime anketos klausimus ir po kiekvienu klausimu nurodysime, kiek ir kaip į tą klausimą atsakė ir kokius pateikė vienokio ar kitokio atsakymo motyvus. Redakcija šiuo kartu savo nuomonės nepareikš, laukdama, kad pirmiausia savo nuomonę pareikštų šiuo klausimu susidomėjusieji skaitytojai.
1. Ar su lietuviais, gyvenančiais Lietuvoje, mes galime ir turime bendrauti, palaikyti kokius nors ryšius?
Į šį klausimą visi vienbalsiai atsakė: taip. Vienas psichologijos daktaras ir jo žmona pastebėjo, kad reikia skirti bendravimo (santykiavimo) ir bendradarbiavimo sąvokas. Bendravimas yra tik tam tikrų ryšių bei kontakto palaikymas, nesaistomas ilgalaikio įsipareigojimo ir iš to išplaukiančio abipusio įtaigojimo. Toks bendravimas su kraštu yra dabar gana plačiai išsivystęs, rašant laiškus, siunčiant siuntinius, vieni pas kitus apsilankant. Bendradarbiavimas reiškia tam tikrą sutarimą, siekiant bendrų tikslų. Būtinos bendradarbiavimo sąlygos yra lygybė, atvirumas ir nuoširdus sutarimas. Nepaisant kai kurių skirtumų, bendradarbiai turi turėti bendrų darbų, planų bei siekimų. Bendravimas yra pirmas žingsnis į bendradarbiavimą, apie kurį dabar dar per anksti galvoti, nes dabartinė atmosfera dar per daug užteršta nepasitikėjimu ir įtarinėjimais.
Mes šioje anketoje ir tekalbame apie bendravimą, bet ne apie bendradarbiavimą. Kai kurie primena, kad į šį pirmąjį klausimą ir veiksnių konferencija Clevelande yra teigiamai atsakiusi: "Laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendrauti su tauta". Tai vienintelis Clevelando rezoliucijos punktas, nesusilaukęs opozicijos.
Dauguma atsakiusiųjų galvoja, kad tas bendravimas yra būtinas. Čia negali būti jokių ginčų ar nuomonių skirtumo. Jeigu nepalaikysime ryšių su savo pavergtais tautiečiais, tai po kiek laiko tarp mūsų ir jų išaugs tokia siena, kurios niekas neperlips. Tada jau mes jiems nieko negalėsime padėti.
Vienas jaunuolis priduria, kad Lietuvoje gyvenantieji lietuviai yra tikresni lietuviai už mus. Jeigu mes su jais jokių ryšių nepalaikysime, tai greičiau prarasime savo lietuviškumą.
O štai ką rašo jauna, Amerikoje universitetą baigusi ponia: "Aplink mus gyvenimas verda, viskas peržiūrima, persvarstoma, visur atsikratoma sukalkėjusių formų vardan esmės, o lietuviu būti vis reiškia tik "išlaikyti lietuvybę", t. y. manyti, kad nuo 1944 m. lietuvybė nebesikeičia ir viskas, kas lietuviška, nuo tada persikėlė į užsienį, o kas dabar Lietuvoje vyksta, tai ne tik visai nesvarbu, bet net smerktina. Kas tuo domisi, yra "parsidavėlis" ir "išdavikas".
Bet mes, jaunoji karta, norime pajusti savo bendraamžių, gyvenančių Lietuvoje, pulsą. Mes norime lietuvybę kurti, o ne tik kitų sukurtą išlaikyti. Mes nenuvertiname Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo, mes semiamės stiprybės iš praeities, bet žiūrime į ateitį, nenorime gyventi tik praeitimi. Mes nenorime vieni į kitus svaidytis užgauliais epitetais, kaip matome darant kai kuriuos "kovotojus", mes norime atsikratyti okupanto savanaudiškais tikslais ir atkakliai siekiame mums priklausančios teisės — savo gabumus skirti Lietuvai".
2. Kaip bendrauti (bendravimo ribos ir plotmė; du kraštutinumai)?
Į šį klausimą du asmenys atsakė, kad savo bendravimą turime riboti tik laiškais ir siuntiniais. Kiti du dar sutinka, kad galima nuvažiuoti į Lietuvą, kad galėtume supažindinti ten gyvenančius savo brolius su mūsų veikla ir darbais. Taip pat palaikyti atsargius ryšius su atvažiavusiais iš Lietuvos ir ypač būti apdairiems su okupuotos Lietuvos pareigūnais.
Visi kiti atsakiusieji į bendravimą žiūri daug laisviau, mano, kad turime bendrauti su visais ir visokiais būdais, išskiriant oficialias įstaigas. Kiti priduria, kad bendraudami turime saugotis nepakenkti Lietuvos laisvinimui. Bendrai, atsakymai į šį klausimą nėra labai aiškūs, nes čia yra pats sunkiausias ir pagrindinis klausimas. Nustatyti bendravimo ribas yra labai sunku, o gal ir visai neįmanoma. Kai kurie pamini, kad ir Clevelando nutarimas šiuo klausimu yra labai neaiškus. Vienas kitas galvoja, kad čia jokių ribų niekas negali ir neturi teisės nustatyti, reikia tai palikti kiekvieno žmogaus sąžinei ir įsitikinimams. Vienas asmuo atsako: "Bendrauti išmintingai. Štai vienintelė riba, kurios reikėtų laikytis".
Kitas sako: "Kaip bendrauti, negali būti bendrų direktyvų. Bet koks susitikimas pavienių asmenų ar grupių išeina mūsų naudai, jeigu į tai neįjungiami jausmai ir kitaip galvojančių kritika. Ne susitikimai mums žalą daro, bet mūsų pačių susmulkėjimas, kai prieš susitikimus nusistatę asmenys pradeda smerkti susitinkančius ir viską perdėtai išpučia. Bendravimo ribos negali būti bendrai apibūdintos, nes kiekvienas atvejis yra kitoks. Pasikeitimas spauda ir kultūriniais reikalais visada yra naudingas, kiek tai įmanoma, žinant aplinkybes".
Kitas asmuo dar plačiau šią mintį dėsto, manydamas, kad kiekvienam būtų naudinga užsiprenumeruoti Lietuvoje išeinančią spaudą, nes juk taip daro ir mūsų spauda bei veiksniai informacijos tikslams. Nereikėtų drausti mūsų dailininkams Lietuvoje suruošti savo parodas, o dainininkams pakoncertuoti.
Jau minėta, čia mokslus baigusi ponia rašo: "Mes esame gyvos tautos gyva dalis. Mes turime vieni kitus jausti. Iš savo spaudos tikro vaizdo susidaryti negalime, nes joje nuolat skaitome tik apie Lietuvos negeroves, lyg kad mums būtų džiugu, jei ten mūsų broliams nesiseka. Baiminamasi, kad kalbėdamiesi su atvykusiais iš Lietuvos mes tuoj patikėsim jų žodžiams ir propagandai; išgirdę, kad Lietuvoje dabar geresnė ekonominė padėtis, kad daugiau pramonės, tuo susižavėsime ir liausimės kovoję už Lietuvos laisvę. Bet reikia atsiminti, kad mes esame pripratę girdėti visokių nuomonių ir kad sugebame jas kritiškai priimti. Mes žinome, kad pramonės augimas Lietuvoje yra neginčijamas faktas, bet taip pat žinome, kad toji pramonė dažnai yra tik rusinimo priemonė ir jos gaminamos prekės eina "plačiajai tėvynei", o ne Lietuvai. Žinome apie visokius profesijų suvaržymus. Taip pat tikim, kad dabartiniai Lietuvos laimėjimai būtų dar didesni, jeigu ji būtų buvusi laisva. Manau, kad turime džiaugtis tenykščiais lietuvių laimėjimais ir trokšti, kad jie atstovautų Lietuvą, o ne "plačiąją tėvynę".
Kun. J. S. sako, kad bendrauti galima ir pavieniai ir grupėmis, bet tik tokios grupės ir su tokiomis grupėmis, kurios jokios ideologijos neatstovauja, pvz. sporto klubai, tautinių šokių grupės, chorai. Jokiu būdu negalime bendrauti tiesioginiai su komunistine valdžia. Taip pat negali tiesioginiai su Lietuva bendrauti VLIKAS, Liet. Bendruomenė, Skautai, Ateitininkai ir kt.
Kitas asmuo priduria, kad bendravimo ribos priklauso nuo žmogaus pasitikėjimo savimi ir nuo pasitikėjimo kitu. Reikia manyti, kad ir anoje pusėje gyvenančiam lietuviui laisvė yra brangesnė už visokius "izmus", kiekvienam žmogui laisvė yra brangesnė už vergiją.
3. Kokia iš to nauda, koki gali būti pavojai?
Daug atsakymų į šį klausimą buvo panašūs. Čia paminėsime vieną kitą charakteringesnį.
"Be artimesnių ryšių su kraštu lietuvybės ateitis išeivijoje bus labai trumpalaikė.
O tada ir nepripažinimo statusas tuoj pat pasikeis. Bendravimas su kraštu, ekskursijos į Lietuvą yra vienintelė viltis išlaikyti jaunimą nuo nutautimo. Pavojų yra, bet kitos išeities nėra. Mirštąs kartais turi apsispręsti už pavojingą operaciją".
"Kai plačiau bendrausime su Lietuvos žmonėmis, tai geriau vieni kitus suprasime ir mažiau vieni nuo kitų nutolsime. Pasidžiaugsime vieni kitų laimėjimais, pasiguosime nesėkmėmis. Laisvojo pasaulio bendravimas su pavergtaisiais yra lyg gryno oro įleidimas pro suaižėjusią uždangą. Tai lyg injekcija nuo aziatiško gripo. Mūsų jaunimas, lankydamasis Lietuvoje, gaus progos pabendrauti su tenykščiu jaunimu ir tautiniai sustiprės. Jiems Lietuva jau nebebus tik miglotas miražas kažkur dykumoje, bet realus ir pažįstamas kraštas su mielais, savais žmonėmis. Nemanau, kad iš tokio bendravimo kiltų kokios nors kliūtys Lietuvos laisvinimo byloje. Taip pat neatrodo, kad kas nors tuoj susižavėtų skurdžiais komunizmo laimėjimais".
"Nauda bus tokia, kaip ir iš kiekvieno bendravimo — žmogus susitinka su žmogumi. Šiuo atveju dar daugiau: vis rečiau bepagalvojąs apie lietuvybę čia atgaivins savo tautinius jausmus. Lietuviai okupuotoje Lietuvoje pamatys, kad kovą veda ne tik jie, bet ir užsienyje gyvenantieji jiems padeda. Čia gyvenantiems nematau jokių pavojų, nebent kieno nors jausmai būtų stipresni už protą. Tokių, deja, pasitaiko".
"Net ir labai artimi žmonės, ilgam laikui išsiskyrę ir nepalaikydami jokio ryšio, paprastai pasidaro vienas kitam svetimi, nesuprantami, neįdomūs ar visai nereikalingi. Ryšiai su Lietuvos žmonėmis ir mums ir jiems yra reikalingi. Vieni su kitais bendraudami, tapsime stipresni. Skaitymas Lietuvoje spausdinamų knygų, laikraščių bei žurnalų, kiek žinau, nepakenkė tų žmonių lietuviškumui. Priešingai, padarė juos sąmoningesniais, geriau informuotais lietuviais, paskatino imtis priemonių kovoti prieš mūsų tautos pavergimą, dar daugiau domėtis Lietuva ir labiau suprasti bei atjausti savo brolius.
Koki pavojai? Pirmiausia atmetu ir laikau visiškai nepagrįstu dažnai vartojamą argumentą, kad bendravimas prives J.A.V. prie Lietuvos inkorporacijos pripažinimo. Visiškai nerealu galvoti, kad galingiausia pasaulio valstybė savo principiniuose nusistatymuose ar užsienio politikoje vadovautųsi vienokia ar kitokia nežymios tautinės mažumos laikysena. Tačiau yra pavojų, kad, Lietuvos padėties nesuprasdami, savo neatsargumu galime pakenkti atskiriems asmenims ir visai padėčiai Lietuvoje. Pavyzdžiui, mūsų spauda, neišskiriant Eltos informacijų, komentuodama Lietuvos gyvenimo įvykius, labai dažnai visiškai neatsakingai iškelia ir pabrėžia to ar kito įvykio, institucijos ar asmens kūrybos tautinius ar antirežiminius nusistatymus bei atspalvius. Tas tik apsunkina panašaus įvykio pasikartojimą Lietuvoje ir pastato žmones į labai keblią padėtį. Panašiai yra ir su "įdomių" iš Lietuvos gautų laiškų citavimu mūsų spaudoje. Mes turime būti labai protingi ir atsargūs, kad dėl mūsų neapdairumo ar trumpalaikio paviršutiniško patriotiško efekto čia, išeivijoje, nenukentėtų žmonės ir lietuviški reikalai mūsų tėvynėje. Čia yra pats didžiausias pavojus".
"Bendradarbiavimas su tauta, ypač jaunimui, yra gyvybinis lietuvybės išlaikymo reikalas. Komunizmu persiėmimo pavojai, kurie galėtų grėsti, bendraujant su Lietuva, yra mažesni negu čia, Amerikoje, kur yra varoma komunistinė propaganda. Tautinė kultūra, kurią iš ten semtume, mums būtų naudinga. Pastebėjau, kad jaunimas pradeda domėtis Lietuvos etniniu menu, o juk visi jo šaltiniai yra Lietuvoje. Savo vaikų vien sentimentu mes nesužavėsim. Jie nori konkrečių įrodymų, kad verta Lietuvą ir jos praeitį mylėti, kad verta dirbti jos išlaisvinimui".
"Geros valios lietuvių tarpusavio bendravimas visada yra naudingas. Laisvųjų lietuvių bendravimas su pavergtaisiais stiprins pavergtųjų dvasią. Dėl to šia prasme ir bendravimas su komunistais lietuviais, kurie nėra lietuvybės ir Lietuvos laisvės priešai, yra naudingas. Pavojai prasideda tada, kai bendraujama tokiu būdu, kuris yra pritarimas aneksijai. Noriu pažymėti, kad kreipimasis į okupantų pareigūnus, prašant įvažiavimo vizos, naudojantis Inturisto paslauga ir pan., jokiu būdu nereiškia aneksijos pripažinimo".
"Siūlyčiau daugiau bendrauti, pasinaudojant Lietuvoje išleistomis knygomis. Norint vaikus auginti lietuviais, labai daug padeda knygelės iš Lietuvos. Visi mes gerai žinome, kad čia mums labai trūksta vaikiškos literatūros, o iš ten galima gauti tiek daug ir labai gerų knygelių vaikams. Daugumas tų knygelių yra be jokios propagandos. O jei kartais ir pasitaikytų, tai skaitant nesunku ką nors pakeisti ar išleisti.
Ir paaugliams skirta skaityba būtų naudinga. Nors ten jau yra daug daugiau propagandos, bet būtų galima kaip tik pasinaudoti ta proga ir parodyti mūsų jaunimui, kokius metodus komunistai vartoja, mus vadindami "buržuaziniais banditais" ir kitokiais panašiais vardais, kaip jų yra suklastojami faktai ir kaip formuojama žmonių nuomonė. Jaunimui tai padėtų geriau pažinti komunistus iš jų pačių darbų bei metodų".
4. Kaip vertinatešiuos taktus: kalbėjimasis su atvykusiais iš Lietuvos profesoriais, menininkais, žurnalistais, sportininkais; dalyvavimas lietuvių menininkų koncertuose, parodose; krepšininkų išvyka?
Į ši klausimą teigiamai atsakė 21, o neigiamai tik 2. Kalbant specifiniu krepšininkų klausimu, neigiamai atsakė 5. Pirmiausia paminėsime vieną kitą teigiančiųjų motyvą, o paskui duosime neigiančiųjų nuomones.
"Visokie susitikinėjimai vertintini teigiamai. Aplamai, susitikinėjimas, kalbėjimasis (dialogas) yra drąsiųjų ir savimi bei savo pranašesne idėja pasiūlančiųjų kelias. Tai mūsų laikų ekumenizmo kelias. Jis yra priešingas defetizmo, izoliacijos, defenzyvos ir, aplamai, bailiųjų keliui, kurių defetizmas jau iš anksto reiškia pralaimėjimą. Priešo baimė ir nepasitikėjimas savimi negali vesti į laimėjimą. Mūsų planetoje jau per maža vietos izoliacijai, ir joje pavojinga ugdyti karingas nuotaikas. Dėl to ekumenizmas yra dabarties ir ateities filosofija, o praktiškas kelias į jos įgyvendinimą yra dialogas. Dėl to kuo labiau vieni kitus pažinsime, visokiomis progomis bendraudami, tuo geriau bus abiem pusėm, o drauge ir lietuvybei".
"Suradus bendrą kalbą, manau, mums visi pokalbiai su lietuviais iš Lietuvos gali vienokiu ar kitokiu būdu būti naudingi. Dėl sportininkų išvykos nėra ko jaudintis. Jie nieko blogo nepadarė nei lietuviškai bylai, nei sau. Jie gal tik praturtino savo akiratį, o mūsų bendruomenėje iškėlė klausimą, apie kurį daug kas galvojo, bet nedrįso pasisakyti. Jie buvo savotiški partizanai, tapusieji aklo užsispyrimo, šovinizmo ir trumparegių asmenų aukomis".
"Mes privalome kalbėtis su visais, atvykusiais iš Lietuvos, dalyvauti jų koncertuose ir parodose, jeigu tik tai vyksta, norint išlaikyti lietuvybę. Rusų komunistai yra viso civilizuoto pasaulio didžiausi priešai, bet su jais kalbasi didžiosios vakarų valstybės ir net Vatikanas. Yra krikščioniška kalbėtis net su savo priešu, tuo labiau yra pareiga, malonumas ir privilegija kalbėtis su savo broliu".
"Mes neturime bijotis pasikalbėjimų su atvykusiais iš Lietuvos, kaip geras kunigas neturėtų bijoti susitikimų su ateistu ar šiaip nusidėjėliu. Krepšininkų išvyka į Lietuvą būtų buvusi tvarkoje, jeigu ji būtų įvykusi ne pernai ir jei būtų važiavę tik lietuviškai mokantieji krepšininkai".
"Reikia su jais kalbėtis, bet tokiuose pokalbiuose turėtų aktyviai reikštis tik kvalifikuoti asmenys. Yra žinoma, kad atvykstantieji į šį kraštą yra pamokyti, ką ir su kuo kalbėti. Lietuvių, nors ir komunistų, čia atvežtas menas mūsų nusistatymo komunizmo atžvilgiu nepakeis. O mūsų sportininkų ar kitokių profesionalų išvykos į Lietuvą tik įrodytų, kad mes nesame ta nudžiūvusi šaka, kaip komunistai dažnai skelbia".
"Visus paminėtus faktus vertinu labai pozityviai. Dėl krepšininkų nereikėjo visais ragais triūbyti. Reikėjo žiūrėti, kaip į privačią išvyką aplankyti savo tėvynės ir ta proga pažaisti".
O štai neigiamai pasisakiusiųjų motyvai.
"Kad atvykusiųjų iš Lietuvos koncertuose kai kas iš smalsumo dalyvavo, tai dar nieko, bet kad kai kurie mūsų dvasiškiai ėjo pasikalbėti su lietuviškais politrukais, tai man jau neaišku. O dėl krepšininkų išvykos tai geriausias atsakymas buvo "Drauge" St. Semėnienės straipsnis "Baisiau už mirtį".
"Krepšininkų išvyką smerkiu, nes jie važiavo oficialiai ir faktiškai pripažino režimą teisėtu".
"Organizuotos išvykos į Lietuvą yra nepateisinamos ir nenaudingos. Jos ten prižiūrimos Maskvos agentų ir nieku negali pasitarnauti pavergtiesiems".
"Krepšininkų išvyka, nebodama sveiko visuomenės nusistatymo, prašovė pro šalį. Jie tik suskaldė lietuvių bendruomenę".
5. Ar peiktini tie lietuviai, kurie atvykusius iš Lietuvos sovietų paviljono pareigūnus lietuvius stengėsi supažindinti su mūsų kultūrine veikla, parodė mūsų jaunimo stovyklas ir kt.?
Į šį klausimą visi vienbalsiai atsakė, kad tie lietuviai yra ne peiktini, bet labai girtini. Visų motyvai yra labai trumpi ir panašūs: jie turėjo gerą progą pamatyti, kad mes dirbame, kad mūsų jaunimas yra lietuviškas, kad komunistų propaganda apie mūsų nutautimą yra melas. Grįžę į Lietuvą, jie ir kitiems papasakos, kad mes esame gyvi ir daug ko pasiekę. Gal tada ir jie pasijus stipresni.
6. Ar galimi (leistini) tik pavieniai ar ir grupiniai susitikimai su lietuviais?
Aštuonolika atsakė nematą jokio skirtumo tarp pavienio ir grupinio bendravimo, tad leistinas ir vienas ir kitas. Kai kurie net mano, kad grupinis bendravimas yra naudingesnis. Juk jeigu mes sakome, kad bendravimas yra naudingas, tai juo daugiau žmonių bendraus, juo geriau. Tik kai kurie pastebi, kad tos grupės neturi būti ideologinės ar politinės. Reikia stengtis, kad nebūtų įveltas VLIKAS, ALT'as ar diplomatinė tarnyba. Vienas dar priduria, kad jeigu kai kurie bijo komunistų įtakos, tai tas pavojus grupiniame bendravime yra mažesnis.
7. Ar mūsų kova pirmoje vietoje turi būti nukreipta prieš rusus okupantus, ar prieš komunistus? Pavyzdžiui, ar yra didesnis mūsų priešas nekomunistas rusas, ar komunistas lietuvis? Kaip žiūrėti į tuos lietuvius, kurie priklauso komunistų partijai?
Kas norėta šiuo klausimu sužinoti, tur būt, visiems aišku, bet klausimo forma gal nėra tobula, todėl ir į jį atsakyti nebuvo lengva. Kun. J. S. mėgino paryškinti šį klausimą tokiu atsakymu: "Pirmiausia reikia skirti ateistą nuo komunisto: ateistas netiki į Dievą, o komunistas netiki ir kovoja prieš tikinčiuosius. Tai žinodami, mes turime kovoti prieš lietuvius komunistus (religine prasme) ir prieš rusus nekomunistus (tautine prasme). Priklausymas komunistų partijai neturėtų daug keisti mūsų pažiūrų į lietuvius. Partijai dabar priklauso nemaža ir tikinčiųjų ir netikinčiųjų, ir komunizmui savo širdyje pritariančių ir nepritariančių".
Tad žinant klausimo neaiškumą, ir pora atsakymų buvo neaiškūs, bet gana aiškiai 4 pasisakė, kad pirmoje vietoje mes turime kovoti prieš komunizmą, o 17 teigia, kad pirmoje vietoje turime kovoti prieš rusą okupantą.
Pirmiausia duosime argumentus sakančiųjų, kad pirmoje vietoje turime kovoti prieš komunistus, nesvarbu ar jie rusai, ar lietuviai.
"Komunistas lietuvis mums yra pavojingesnis negu rusas okupantas. Lietuviai, kurie bendrauja su komunistais, labai klysta, nesuprasdami, kad materialinis komunizmas yra blogis".
"Mūsų didžiausia kova — tik prieš komunistus ir komunizmą. Rusai, kaip žmonės, yra religingi ir nuoširdūs, bet komunistas, nors ir lietuvis, yra "baisiau už mirtį". Tie visi partiečiai — tai tik šnipai ir žmogžudžiai".
O štai motyvai teigiančiųjų, kad didesni mūsų priešai yra rusai okupantai, negu lietuviai komunistai.
"Internacionalinis komunizmas egzistuoja tik teorijoje. Mūsų kraštas yra rusiškojo komunizmo priespaudoje. Lietuvių tautai grėsmė kyla iš rusiškojo imperializmo, prisidengusio visuotinio komunizmo vardu. Lietuviai, komunistų partijos nariai, jeigu jie nėra karjeristai — pataikūnai, yra vienas iš didžiausių ramsčių prieš rusiškąją grėsmę".
"Mūsų kova yra prieš okupantus rusus komunistus. Prieš lietuvius jokiu būdu mes negalime kovoti, nes jie nekalti, jie daugiau kentėjo ir kenčia negu mes. Jeigu jie ir priklauso komunistų partijai, tai dažnai tik iš reikalo".
"Lietuvių tautai ne tiek yra pavojingas komunizmas, kiek rusiškasis nacionalizmas. Komunizmas nesunaikins nei lenkų, nei vengrų, nei rumunų tautų, bet rusiškasis nacionalizmas jau baigia sutirpdyti ne vieną tautą Sovietų Sąjungoje. Man asmeniškai yra svarbiau tauta negu ideologija ar partija. Todėl man lietuvis komunistas yra mielesnis uz nacionalistą baltąjį rusą, kuris vis dar neįsivaizduoja laisvosios Rusijos be Lietuvos. Yra juk Lietuvoje nemaža įtakingų partiečių, kurie yra šių dienų Konradai Valenrodai. Žinoma, savo galvosena surusėjęs lietuvis komunistas nėra man geresnis už rusą enkavedistą".
Mes turime kovoti prieš tuos mūsų priešus, kurie nori lietuvių tautą pavergti ar likviduoti. Pirmoje eilėje mes turime išsaugoti lietuvių kalbą, papročius ir išsikovoti laisvę patiems tvarkyti savo krašto reikalus. Valdymosi formą pasirinks pats kraštas. Mes išeivijoje esame maža saujelė, daugiausia savo kailį gelbėjusių ir lengvesnio gyvenimo svetur ieškojusių, išeivių. Pirmaisiais pokariniais metais Lietuvos išeivija, atsidūrusi svetimuose kraštuose, be pinigo ir pastogės, buvo pasimetusi ir blaškėsi nežinioje. Tais laikais buvo reikalinga kovoti už senų partijų, organizacijų ir įstaigų atstatymą, už turtų, sodybų, tarnybų bei profesijų atgavimą. Tačiau dabar, kai gyvenimas krašte ir pasaulyje stabilizavosi, kai mūsų priauganti karta senosios Lietuvos nebepažįsta, kai lietuviai mūsų tėvynėje, komunistai ir nekomunistai, matydami surusėjimo ir pavergimo pavojus, vieningai kovoja už tautinės vienybės išlaikymą, kultūrinį kūrybingumą, ūkinę pažangą ir ekonominį bei politinį savarankiškumą, toje kovoje mūsų pagalba yra reikalinga. Išeivijoje mes turime telkti visą sąmoningą visuomenę tai pagalbai teikti, bet neturime jokios teisės mokyti Lietuvoje esančius tautiečius, kaip jie turi savo gyvenimą tvarkyti, juo labiau, kad, Lietuvai laisvę atgavus, mes jau greičiausiai nerastume ten vietos, lygiai kaip jos nerado Lietuvos nepriklausomybės laikais sugrįžę Amerikos lietuviai, dar trumpesnį laiką išbuvę išeivijoje. Tik labai mažas jų skaičius sugebėjo krašte aklimatizuotis''.
''Šiame klausime būtų daug geriau pasekti Lietuvoje gyvenančiųjų pavyzdžiu ir žiūrėti, ar žmogus dirba Lietuvos naudai, ar ne. Visai nesvarbu, ar jis tai daro priklausydamas ar nepriklausydamas komunistų partijai. Bendrai, mums reikia daugiau kuklumo. Kalbame labai garsiai ir autoritetingai, neturėdami tam jokio pagrindo. Didžiausiu bet kokios kovos priešu skaitau tuos lietuvius, kurie, čia gyvendami, kovoja prieš kitus lietuvius. Tai yra didžiausias laisvės nesupratimas, jeigu jie smerkia kitaip galvojančius. Jeigu jie valdytų Lietuvą, tai daugeliui mūsų ir toliau tektų kovoti už laisvę tik iš užsienio".
8. Ar iš Lietuvos atvykusiųjų lietuvių koncertuose bei kituose viešuose pasirodymuose geriau stengtis išvengti politinių kalbų bei išsireiškimų, ar geriau visuomet priminti Lietuvos pavergimą? Kodėl?
Trys aiškiai atsakė, kad reikia būtinai priminti, du neturėjo aiškios nuomonės, keturių atsakymas buvo sąlyginis, o 14 aiškiai atsakė, kad nereikia priminti.
Motyvai, dėl kurių reikia priminti:
Visuomet ir visur priminti pavergimą. Jei neturės vilties visą pasaulį užvaldyti, tai tada gal bus lengviau ir Lietuvą išvaduoti".
Visur ir visuomet priminkime Lietuvos pavergimą, tuo įrodydami savo tautiečiams iš anapus uždangos mūsų pasipriešinimą okupantui. To tikslo siekdami, turime būti atkaklūs ir net agresyvūs. Priešas nesiskaito su priemonėmis".
Sąlyginai atsakiusieji duoda tokius motyvus:
Kodėl nepriminti? Nebent jeigu atvykusius tai statytų į pavojų, kai grįš namo".
"Iš Lietuvos atvykusių lietuvių koncertuose ar viešuose pasirodymuose neapgalvoti išsišokimai nieko gero neduotų. Tačiau mūsų kultūringas ir kietas politinis nusistatymas turi būti kiekviena proga primenamas. Tuo turime parodyti, kad jie yra mūsų tautiečiai, bet ne Maskvos įrankiai Lietuvos pavergimui įprasminti".
Neigiamai pasisakiusiųjų motyvai:
"Jei tokiuose koncertuose dalyvautų koki nors rusų pareigūnai, tai reikėtų priminti Lietuvos okupaciją, taip pat reikėtų tai padaryti, jei dalyvautų ir koki nors svarbūs mūsų gyvenamo krašto pareigūnai, bet jei dalyvauja tik lietuviai, tai nėra jokio reikalo minėti tokius dalykus, kurie gali būti kam nors iš lietuvių nemalonūs ir kuriuos mes visi puikiai žinome''.
"Viešuose pasirodymuose reikėtų vengti politikos. Žinoma, jei atvykusieji pradeda varyti nenuosaikią sovietinę propagandą, tada turime ir teisę ir pareigą melagingus teigimus faktais atitaisyti. Meninėse programose, jei nei programose nei iš atlikėjų pusės nėra jokios politinės provokacijos, yra netikslu kelti politinius dalykus, nes tada mes patys pasidarome panašūs j sovietus ir galime pastatyti menininką į keblią padėtį bei apsunkinti tolimesnį bendravimą".
"Geriausia vengti bet kokių politinių kalbų, nes jos nė vienai pusei nepadeda. Dažnai tik pats kalbėtojas nori pasireklamuoti".
"Labai neišmintinga, nekenčiant rusų ir komunistų, kaip tik mokytis iš jų tų pačių juokingiausių, jiems būdingų išraiškų -— viską maišyti su politika. Ir ko tuo norima pasiekti? Apie Lietuvos okupaciją žinome mes ir dar geriau žino jie. Tad gali būti tik du motyvai: arba pasirodyti prieš kitus esant ryžtingu patriotu, arba sukompromituoti kitą. Nei vienas, nei kitas motyvas nepateisinamas".
9. Kaip vertinate Clevelando 1966. I. 22-23 veiksnių nutarimą "ribotis privačiu bendravimu"?
Septyni įvertino teigiamai, vienuolika neigiamai, o kiti nepareiškė aiškios nuomonės, nes, matyt, nebuvo pakankamai susipažinę su tuo nutarimu. Kai kurie galvoja, kad tas nutarimas turėtų būti dar persvarstytas ir praplėstas, nes ten per daug kalbėta bendrybėmis. Kai kurie ir teigiamai atsakiusieji prideda kai kuriuos pageidavimus ir sąlygas.
Teigiamai pasisakiusiųjų motyvai:
"Privertus bendravimas yra nuoširdžiausias ir suartinantis žmones".
"Dalinai vertinu teigiamai. Gerai, kad yra griežtos laikysenos šalininkų. Tačiau tai nėra jokiu būdu vienintelis kelias. Būtų veiksnių klaida, jeigu jie bandytų monopolizuoti taktikos ir metodų klausimus".
Neigiamai pasisakiusiųjų motyvai:
"Clevelando veiksnių nutarimas ribotis privačiu bendravimu prieštarauja kitam tų pačių veiksnių nutarimui, kad "laisvieji lietuviai turi kuo glaudžiau bendrauti su tauta"; Privatus bendravimas nėra "glaudus bendravimas su tauta".
"Nutarimas ribotis privačiu bendravimu yra suprantamas ir pagrįstas, bet jis yra daugiau teoretiškas, kabinetinis, o ne praktiškas, Sąmoningi lietuviai patys gali nuspręsti, kaip elgtis ir kaip derinti savo elgseną su laiko reikalavimais".
"Pervertinam savo įtaką pasaulyje! Mūsų privatus ar grupinis bendravimas, deja, mažiau turi reikšmės, negu mums atrodo. Berods, ir iš Valstybės Departamento (State Department) buvo gautas pareiškimas, kad sportininkų išvyka į Lietuvą nereiškia okupanto pripažinimo tikruoju Lietuvos šeimininku".
10. Pasigirsta nuomonių, kadpirmiausia turėtų būti siekiama Lietuvai atgauti satelitines komunistinio krašto teises. Kaip tai atsilieptų į mūsų kovą už Lietuvos laisvę?
Dvylika atsakė teigiamai, šeši neigiamai, o kiti nepareiškė savo nuomonės. Teigiamai atsakiusieji duoda tokius motyvus:
"Mano nuomone, tas padėtų. Realiai galvojant, išlaisvinimas dar toli. Mums svarbu didesnė krašte laisvė tol, kol kraštas taps visai laisvas. Geriau yra to momento laukti, laisviau kvėpuojant".
"Atrodytų, kad tokia padėtis iš kovos persimestų į evoliucijos laisvėn vėžes. Satelitinės valstybės padėtis dabar būtų pozityvus žingsnis į tautos kultūros išlaikymą. Tebeliktų kovoti už ideologiją".
"Pastangas gauti Lietuvai satelitinio krašto teises reikėtų remti. Neatrodo, kad tada būtų sunkiau kovoti už pilną nepriklausomybę, bet būtų daug lengviau atsispirti prieš nutautinimą".
Neigiamai atsakiusieji taip motyvuoja:
"Siekti satelitinio krašto teisių turi lietuviai, gyveną pavergtoje tėvynėje, o mes išeivijoje jokiu būdu už tokią teisę kovoti negalime. Mes visi būtinai turime kovoti už visišką Lietuvos nepriklausomybę. Jei mūsų laikysena būtų kitokia, eitume į kompromisą, kuris būtų naudingas tik rusams komunistams".
"Gavę satelitinio krašto teisę (kurios niekas nesiūlo), prarastume teisę į pilną nepriklausomybę, dėl kurios dabar kovojame. Satelitinė teisė tai būtų tik meškerė, ant kurios gali kabintis tik valstybiniai nesubrendę žmonės".
11. Kai kurie asmenys siūlo sudaryti komisiją ryšiams su tautiečiais Lietuvoje svarstyti. Ar, Jūsų nuomone, tokia komisija būtų naudinga? Jei taip, kokiais pagrindais ta komisija turėtų būti sudaryta?
Septyni pasisakė už tokios komisijos sudarymą, o dvylika prieš. Pasisakiusieji teigiamai galvoja, kad tokia komisija būtų naudinga. Vieni mano, kad ją turėtų suorganizuoti Lietuvių Bendruomenė, o kiti nori, kad ji būtų sudaryta iš įvairių organizacijų ir partijų atstovų, turinčių savo atstovaujamos grupės įgaliojimą ir pilną pasitikėjimą.
Neigiamai pasisakiusieji mano, kad tokia komisija būtų visai nenaudinga ir jokių problemų neišspręstų, nes, kaip jau įrodė krepšininkų atvejis, vis tiek kiti jos neklausys. Taip pat ir komisijos nutarimai galį būti šališki.
Kai kas siūlo įsteigti tam tikrus informacinius kursus, kuriuose ypač mūsų jaunimas, norįs aplankyti Lietuvą ar kaip nors kitaip bendrauti su užjūrio lietuviais, galėtų gauti kai kurių reikalingų žinių, kad jų diskusijos Lietuvoje būtų sėkmingesnės ir kad jie ten nepasirodytų kai kuriais klausimais visiški ignorantai.
Kai kurie atsakiusieji į anketą labai dėkoja redakcijai, davusiai progą pasisakyti tokiu svarbiu ir aktualiu klausimu. Išsikalbėti labai naudinga, bet mūsų spaudoje, nors ir save laikančioje demokratiška, kartais neįmanoma pareikšti savo nuomonę. Manome, kad savo nuomonę pareikš ir naudingų patarimų duos ir kiti skaitytojai. Už tai jau iš anksto visiems dėkojame.