Londono "The Times" korespondentas Peter Nichols Romoje 1962-65 m. rašė reportažus apie Vatikano II susirinkimą. 1967 m. rudenį jis aplankė penkis Europos kraštus, kuriuose katalikai sudaro gyventojų daugumą. Savo įspūdžiais pasidalino su "The Times" skaitytojais 1967 m. gruodžio 29-30. Čia pateikiame tų įspūdžių santrauką.
Prieš dvejus metus baigėsi Vatikano II susirinkimas. 1965 metų gruodžio mėnesį vyskupai grižo namo, patenkinti savo įtemptu darbu. Jie žadėjo paaiškinti savo kunigams ir tikintiesiems, kurie neturėjo progos dalyvauti susirinkime, kokia nauja era išaušo, kokios naujos durys buvo atidarytos, nauji horizontai atsivėrę. Aplankęs Portugaliją, Olandiją, Vokietiją, Austriją ir Lenkiją, Nichols atranda, kad vyskupai vėl žygiuoja už savo kaimenių, o ne jų priekyje.
• Vokietija
Po įspūdingo pasirodymo Vatikano II susirinkime. Centrinės problemos: trintis tarp vyskupų ir teologų; mišrios vedybos.
Vyskupų entuziazmo stoką vadovauti negalima aiškinti mieguistumu ar noru ilsėtis ant susirinkimo laurų. Kiekviename iš tų penkių kraštų tam yra skirtingos priežastys. Stipriausi murmėjimai prieš vyskupų neveiklumą girdimi Vokietijoje. Susirinkimo metu vokiečiai vyskupai sudarė gal pačią įspūdingiausią susirinkimo dalyvių grupę: drąsios minties ir savimi pasitikį, nes šalia savęs turėjo rimtus teologus - patarėjus, aštriai nusiteikę Romos kurijos atžvilgiu ir bendrai ekumeniški, nes pats gyvenimas išmokė gyventi su protestantais, sudarančiais antrą pusę Vokietijos gyventojų. Susirinkimui pasibaigus, Vokietijos vyskupų konferencijos vadovybę iš Koelno kardinolo Frings perėmė jaunas, pilnas energijos ir geros nuovokos Muencheno arkivyskupas kardinolas Doepfner.
Scena buvo paruošta veiksmui, tačiau to veiksmo Vokietijoj pasigendama. Mišios įvestos pilna kasdienine kalba, altoriai atsukti į žmones ir parapijos laikosi susirinkimo liturginių reformų. Ekumeniniai susitikimai palengvėjo ir padažnėjo. Pavyzdžiui, šįmet Tuebingene katalikų ir liuteronų fakultetų studentai pirmą kartą drauge suplanavo savo bendrą veiklos programą.
Kiekvienas kraštas turi savo dominuojančią problemą, kurios šviesoje įvertinamas vyskupų darbas. Vokietijoj tokia centrinė problema yra konfesiniai mišrios vedybos. Nuo Liuterio laikų beveik iki Antrojo pasaulinio karo Vokietijoj veikė principas “cuius regio, eius religio” (kieno valdžia, to ir religija), ir krašto dalys paprastai buvo beveik ištisai liuteroniškos arba katalikiškos. Paskutinis karas visa tai pakeitė. Todėl vedybos tarp katalikų ir protestantų yra natūrali gyventojų susimaišymo pasėka. Krašto katalikai jaučia, kad dabartinis priėjimas prie mišrių vedybų yra perdaug juridiškas ir agresyvus. Pavyzdžiui, reikalavimas išgauti formalius pažadus dėl vaikų katalikiško auklėjimo esąs ne vietoje šiame amžiuje, kada taip pabrėžiama asmens atsakomybė. Teologai kalba, kad jie mišrių vedybų klausimą buvo gerai paruošę susirinkimui, tik vyskupai neįstengė užtenkamai įtikinančiai argumentuoti posėdžių salėje.
Vokietijoje Nichols jaučia trintį tarp vyskupų ir teologų. Jei susirinkimas iš tikrųjų buvo teologų susirinkimas, nes jie kalbėjo per savo vyskupų burnas, tai namie dalykai kiek kitaip klostosi. Teologai grįžo į savo universitetus įsitikinę, kad be jų pagalbos vyskupai nieko padoriai negali padaryti. Vyskupai, savaime suprantama, jaučiasi pažeisti tokiais savo patarėjų įsitikinimais. Štai praėjusį rudenį pastoraciniame laiške, kurį išleido kardinolas Doepfner visos vokiečių hierarchijos vardu, į teologus kreipiamasi taip: “Mūsų konfratrai, kurie studijuoja teologiją, sutiks su mumis, kad Bažnyčia buvo pagrįsta apaštalais, o ne mokslo žinovais...” Teologai atkerta, kad neužtenka šiandien kalbėti apie buvimą apaštalų palikuoniais: šių dienų vyskupais turi būti parenkami skirtingo tipo žmonės, jei norima vyskupus matyti šios dienos apaštalais.
• Lenkija
Bažnyčia nuolatiniame gynimosi stovyje. Primatas ir jo sekėjai: konservatyvūs. Centrinė problema: puoselėti atsinaujinimą, nepakertant istorinės tapatybės tarp tautiškumo ir katalikybės.
Lenkijos katalikams Bažnyčios atnaujinimas pilnas pavojų, tačiau jis kartu neša ir viltį pasikeitimams Lenkijos Bažnyčioje, kuri dar nepakitus nuo viduramžių. Lenkijos primatas kardinolas Wyszynsky iš įsitikinimo yra labai konservatyvus: į pasikeitimus jis žiūri kaip į silpnybės ženklus katalikų gretose. Čia padėtį painioja nuolatinis valstybės ir Bažnyčios konfliktas — Bažnyčia yra priversta būti nuolatinio gynimosi stovyje. Gal dėl to ir atsinaujinimo žymės mažos: įvestos blogai paruoštos liturginės reformos lenkų kalba, duotas didesnis vaidmuo pasauliečiams Bažnyčioje. Daugumas vyskupų galvoja panašiai kaip ir primatas arba yra įsitikinę, kad turi jį palaikyti. Bet yra ir įsitikinusių, kad ateitis vis dėlto atneš pasikeitimus. Vatikano pareigūnai tokius įsitikinimus puoselėja.
Lenkijos jaunimo tarpe pažiūra į Bažnyčią skirtinga nuo jų tėvų. Skirtumas tarp kartų ryškus šiame jaunuolio pasisakyme: “Aš žiūriu į Bažnyčią, kad ji išganytų mano sielą, o mano tėvas žiūrėjo į Bažnyčią, kad ji išgelbėtų tautą”. Lenkijoj pagrindinė problema yra puoselėti atsinaujinimą, besikeičiant tautiniams ir intelektualiniams reikalavimams, tačiau nepakertant istorinės tapatybės tarp tautiškumo ir katalikybės.
• Portugalija
Bėdos su valdžia: tremtis vyskupui už kritiką; cenzūra popiežiaus kelionių aprašymams. Atsinaujindama Bažnyčia nori atsiskirti nuo diktatūrinės valdžios varžtų.
Portugalijos katalikai inteligentai mėgsta savo padėtį lyginti su Lenkijos katalikų padėtimi. Tiesa, kad abu yra akistatoj su diktatoriaus režimais, tačiau aplinkybės giliai skiriasi. Jauni katalikai Lenkijoj nerimsta, kad tiek daug energijos išleidžiama konfliktui su valstybe. Tuo tarpu pažangieji Portugalijos inteligentai vertina Bažnyčios atsinaujinimą kaip tik šiuo mastu: kiek jis padeda Bažnyčiai nebesitapatinti su diktatoriaus Salazaro režimu. Pavojai labai ryškūs. Štai Oporto vyskupas tebėra egzilyje, nes jis prieš devynis metus parašė ilgą kritikos laišką dr. Salazarui ir drąsiai — ar neišmintingai — jį paskleidė.
Priežastys, kodėl atsipalaiduoti nuo režimo, yra aiškios: pavyzdžiui, yra nesutaikoma su Bažnyčios socialiniu mokymu neleisti darbininkams turėti laisvų draugijų. Darbininkams uždrausta streikuoti, o unijos yra valstybės kontrolėje, taip kaip ir Sovietų Sąjungoje. Cenzūra trukdo paskleisti žinias net apie popiežių. Portugalijos vyriausybė pasipiktino, kad popiežius važiuoja į Indiją, kuri taip neseniai buvo užėmusi portugalų koloniją Goa, tad savotiško protesto vardan uždraudė spausdinti ištisus popiežiaus kelionės reportažus. Režimo oponentai teigė, jog vyriausybė net grasino, kad, jei bus drįsta nepaklausyti, bus atšauktas konkordatas, atimta valstybės finansinė parama ir bus atspausdinta baltoji knyga apie kunigų nusikaltimus valstybei.
Prie grasinimų prisidėjo dvi baimės: praeities ir ateities. Portugalijoj prieš Salazaro režimą siautė gana stiprios antiklerikalinės nuotaikos: incidentai, kuriuose kunigai buvo apmėtyti akmenimis, dar ne taip toli praeityje. Yra ir ateities baimė: daugelis įsitikinę, kad, jei režimo autoritetinė struktūra staiga pasikeistų, iš to labiausiai pasipelnytų komunistai. Todėl atsinaujinimas ta prasme, kad Bažnyčia atsiskirtų nuo valstybės ir gyventų savo nepriklausomą gyvenimą, gali pareikalauti daug kančios.
Savarankiškam gyvenimui ruošiamasi, ypač Lisabonoj, kuri yra kur kas mažiau konservatyvi negu krašto šiaurė ir mažiau nukrikšcionėjusi negu pietų Algarve krašto dalis. Liturginės reformos prigijo, ypač Mišios sava kalba. Lisabonos katedra švari, paprasta, su paprastu stalu-altorium veidu į žmones. Jei kas katedroj ieškotų plasterinių šventųjų statulų — nusiviltų. Lisabonos seminarija, kuri aptarnauja keturias vyskupijas yra laikoma modeliu kitiems kraštams. Seminaristai prieš kunigystės šventimus raginami (nors į tai vyriausybė žvelgia labai įtariamai) dirbti vienerius metus už seminarijos sienų. Pasauliečiai gyviau dalyvauja Bažnyčios gyvenime. Ekumenizmas sutinka maža kliūčių ir Lisabonoje veikia net kelios įvairių tikybų diskusijų grupės. Krašte tačiau nekatalikų labai maža — pavyzdžiui, yra tik 40,000 protestantų.
• Olandija
Pirma klauso sąžinės balso, bet lojalūs Bažnyčiai ir popiežiui. Diskusijos ir eksperimentai. Centrinė problema: kaip autoritetą sutaikyti su praktika.
Katalikai Olandijoje dideli pragmatikai. Jie linkę pirma klausyti savo sąžinės balso, tačiau taip pat ir tikėti, kad tai bus ir Romos patvirtinta, nes lojalumo sentimentas popiežiui Olandijoje yra didelis, nežiūrint, kad nevienas korespondentas bando olanduose įžvelgti revoliucionierių tautą. Lojalumas Romai suprantamas jau vien atsimenant, kad Olandijoj katalikai ilgą laiką tesudarė mažumą, ir katalikybė jiems reiškė jų mažumos tapatybę. Tik šiom dienom, kai katalikai krašte jau nebe mažuma, yra jaučiamas ir tautinis momentas Bažnyčioje.
Olandijoj pastoracinis gyvenimas labai judrus. Diskusijos ir eksperimentai yra dalis religinio pergyvenimo — štai krašte 15,000 diskusinių grupių nagrinėjo II Vatikano susirinkimo darbą. Atsinaujinimo centrinė problema olandams yra, kaip autoritetą galima sutaikyti su praktika (o ne priešingai). I Vatikano II susirinkimą žiūrima kaip į patvirtinimą to, kas
Olandijoj jau anksčiau buvo daroma — į jį nežiūrima kaip į programą ateičiai.
Daugelis į olandų katalikus žiūri kaip i “pirmtakų Bažnyčią”, kuri bando kelius, kuriais kiti turi keliauti. Vyksta bandymai, tačiau Nichols neranda juose nieko, kas jam keltų išgąstį. Jam teko dalyvauti vienose eksperimentinėse Mišiose, skirtose studentams Amsterdame: jam padarė įspūdį tikra religinio jausmo šiluma ir paprasta liturgija, kurią pravedė kunigas, vietoj tradicinių liturginių rūbų dėvėjęs pilkos vilnos apsiaustą.
Olandijoje jaučiama, kad Bažnyčios autoritetai turėtų paskubėti ir pasivyti tai, kas jau priimta. Štai pavyzdys: mišrių vedybų metu, kurios vyko katalikų bažnyčioje, sutuoktuvės buvo pravestos be jokių formalių pažadų apie vaikų auklėjimą. Dalyvavusių buvo pusė katalikų ir pusė protestantų ir, pagal kunigą, apie 90% priėmė komuniją.
Olandijoj jaučiama, kad Roma yra netekusi ryšio su Bažnyčia. Kaip pavyzdys, dažnai minimas neseniai išleistas parėdymas apie kunigų celibatą (nevedimą). Olandijoj tai laikoma klaida ne dėl to, kad ateityje nebeliktų savanoriškai celibatą pasirenkančių kunigų, bet del to, kad nematoma šio nuostato naudos. Olandai popiežiaus apsisprendimui mato dvi priežastis: pirmoji — viduramžių mintis, kad celibatas pagelbsti didesniam intymumui su Dievu; antroji — kad viengungis kunigas yra labiau palinkęs klausyti Bažnyčios autoriteto, nes jis nieko kito neturi. Abu argumentai olandų atmetami.
• Demitologizacija
Madnus žodis Europoje, reiškiąs reikalą atskirti, kas mitas ir kas ne. Kas tą uždavinj turėtų atlikti?
Nichols savo kelionėse pastebėjo, kad pokalbiuose dažnai buvo vartojamas žodis “demitologizacija”. Šis žodis yra sukurtas protestanto teologo Bultmanno ryšium su Šventojo Rašto aiškinimu. Pokalbiuose žodis buvo taikomas Bažnyčiai: reikalas atskirti, kas mitas ir kas ne. Vienas kunigas ėjęs dar toliau: tai reikalas atskirti, kas Bažnyčioje dieviška ir kas ne. Paskutinėje analizėje kasdieniniame Bažnyčios gyvenime dieviškasis elementas yra gana mažas šio gyvenimo viešose apraiškose. Tačiau reformų vykdytojai yra atsargūs nenuvertinti Bažnyčios žmogiškojo elemento, nes Bažnyčia ir šiandien saistoma istorinių privilegijų, naudojasi politinės įtakos liuksusu, kontroliuoja visuomeninę lygsvarą. Reformatoriai nenori nuversti visos šieno kupetos, kad atrastų joje tikėjimo adatą.
Savo analizę Peter Nichols baigia šia išvada, kad, kadangi autoriteto struktūra šiuo metu yra tokia silpna, tai kiekvienam katalikui belieka tą demitologizaciją atlikti pačiam.
A. L.
Redakcijos pastaba: Peter Nichols pastebėti faktai ir jų analizė yra įdomūs, bet jo išvada abejotinos vertės. Norisi toliau paklausti, kiek iš tikro autoritetinė struktūra yra silpna ir ar ji silpnesnė, mažiau kompetentinga, net už "kiekvieną kataliką". Ar ne tikslesnis galimas kelias yra visų Bažnyčioje esančiųjų bendradarbiavimas: bažnytinės vadovybės, teologų ir pačios tikinčiųjų bendruomenės?
• Pasaulio Bažnyčių Taryba
Ruošiamasi visuotiniam suvažiavimui. Pasirinktos temos panašios į Vatikano II susirinkime svarstytąsias.
Liepos mėnesį Uppsaloje, Švedijoje, įvyks ketvirtasis Pasaulio Bažnyčių Tarybos (WCC) plenumo suvažiavimas. Šiam suvažiavimui jau dabar ruošiamasi. Delegatams išsiuntinėti programinio darbo sąsiuviniai, pavadinti “Viskas nauja” (pagal šv. Jono Apreiškimo knygą, 21, 5, kur Kristus sako: “Aš darau viską nauja”).
Neretas pastebi panašumą tarp šio suvažiavimo ir Vatikano II susirinkimo. Dalyvių skaičius panašus: Uppsaloj rinksis 2300 deiegatų iš 234 protestantų, ortodoksų ir kitų krikščionių bažnyčių. Delegatai, pasidalinę į šešias sekcijas svarstys šiuos šešis klausimus: 1) Bažnyčios vienybė pasaulyje, kuriame ji skirta likti mažuma; 2) Bažnyčia misijose; 3) Bažnyčios uždavinys socialiniame ir ekonominiame išsivystyme; 4) Bažnyčios uždavinys tarptautiniuose santykiuose; 5) viešoji malda supasaulintame amžiuje; 6) pakeliui į naują gyvenimo stilių.
Įdomu, kad visos šešios temos yra sąskambyje su Vatikano II svarstytomis temomis. Jei abiejų suvažiavimų ir išvados bus panašios, tas daug palengvins visų krikščionių bendradarbiavimą viešajame gyvenime.
Aišku, tik naivus tiki, kad vien rezoliucijos priartins krikščionių šeimos vienybę. Todėl Bažnyčių Taryba ragina savo narius ruoštis ir malda, apmąstant Šv. Rašto vietas, kuriose kalbama apie naujumą, naują žmogų, naują gyvenimą (Jer. 31, 31-34; Luk. 5, 18-26; Luk. 7, 18-23; Luk. 23, 35-49; Rom. 5, 12-21; Rom. 6, 3-14; Mato 5, 3-16; Rom. 8, 18-27; Ps. 96; Jono Apr. 21, 5). A.L.