MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Lietuvos socialdemokratų partija buvo marksistinė. Jos lyderis Kairys ne be reikalo buvo vadinamas jų frakcijos narių Čepinsko ir Poviliaus marksizmo rabinu. Jis budriai saugojo, kad partija neiškryptų iš marksizmo ribų. Tokiu būdu ji turėjo būti internacionalinė, tarptautinė. Tačiau iš esmės ji buvo tautinė, lietuviška, patriotinė. Kaipo tokią, ją pažino ir vertino pats Antrasis internacionalas. 1895 m. Damaševičius, įgaliotas partijos, Vokietijoj darė pastangų, kad sekančiame Internacionalo kongrese galėtų dalyvauti ir Lietuvos socialdemokratai. Vokietė Rožė Liuksemburgaitė ir rusas Plechanovas pasipriešino tam prašymui. Jie atestavo Lietuvos socialdemokratų partiją kaip nacionalistinę, su nacionaliniu atspalviu ir separatistinę. Ją jie laikė siekiančią atsiskirti nuo Rusijos ir bendrai nereikalingą, nes internacionalo programą Lietuvoje vykdanti jo įgaliota Socialdemokracja krolewstwa Polskiego i Litwy — Lenkų karalystės ir Lietuvos socialdemokratija. Lietuvos socialdemokratams pavyko įstoti į Antrąjį internacionalą pilnateisiais nariais tik 1923 m. (Lietuva budo, 294 psl. ir Lietuvos Enciklopedija IX, 24 psl.).
Prof. Mykolas Biržiška savo straipsnyje "Kas įgaliojo", išspausdintame Vienybėje, tarp kita taip rašo apie savo partijos išgyvenimus: "Buvo ir maištaujančių prieš bendrąją dominuojančią liniją, būdavo taip pat daug ginčų bei konfliktų... Kartais kai kuriems tekdavo net nuo savo grupės atsiskirti. Taip ir jis pats turėjęs įteikti pareiškimą socialdemokratų partijos sukairėjusiai ano meto vadovybei, kai ji pareikalavo išstoti iš Valstybės Tarybos, o Steponas Kairys paprasčiausiai į partijos įspėjimą nekreipęs dėmesio" (Tėviškės Žiburiai, 1958. III. 6). Kairys už tokį nesiskaitymą su partijos centro komiteto (kuris tuo metu buvo, anot Biržiškos, labai sukairėjęs) reikalavimais Prano Eidukevičiaus buvo pašalintas iš partijos. Eidukevičius, jau tada bolševikuojantis, vėliau persimetė į bolševikų partiją. Vėliau Kairys buvo į partiją sugrąžintas.
Kas mano buvo kalbėta apie socialdemokratų nusistatymą Lietuvos laisvės atžvilgiu, lietė tik tuos socialdemokratus, kurie I Didžiojo karo metu buvo atsidūrę Rusijoj ir kurie juos atstovavo Petrapilio Seime. Likę gi Lietuvoj socialdemokratai nuo nepriklausomybės linijos nenukrypo. Įėję į Valstybės Tarybą, pasirašė Vasario 16 nepriklausomybės aktą, kovojo su okupantais vokiečiais ir kentėjo lygiai, kaip ir kitų politinių partijų atstovai. Tad petrapilinis šešėlis negali kristi ant visos socialdemokratų partijos.
Buvusius Rusijoj ir dalyvavusius Petrapilio Seime socialdemokratus apsvaigino revoliucinis svaigalas, kurio priežastis teisingai nupasakojo anksčiau minėtas prof. Mykolas Römeris. Ir revoliucija, ir revoliucine demokratija jie nusivylė. Iš jos nesusilaukė jokio pažado Lietuvos ateičiai, nes ir jos idealas, kaip ir carų, buvo "viena nedalomoji Rusija motutė". Kas iš jų neįsijunge į bolševikų eiles, grįžo Lietuvon ir stojo į Lietuvos respublikos kūrimo darbą.
4. BAIGIAMASIS ŽODIS
Carų juodasis dvigalvis aras okupuotą Lietuvą savo sparnais suspaudė kietai. Jam pavyko ją palikti be žodžio ir be rašto ir padaryti ją ir tamsią, ir juodą. Tačiau, nepaisant jo padėtų didelių pastangų, ir vartotų žiauriausių priemonių, jam nepavyko išplėšti lietuviui gilaus tikėjimo Dievu, su kuriuo neatjungiamai rišosi savo krašto, savo rašto, žodžio ir net savo raidės meilė, dėl kurių kovojo su okupantu drąsiai ir neatlaidžiai, nebijodami kalėjimų, tremčių, sibirų, kraujo praliejimo ir net mirties. Lietuvis Dovydas stojo į aršią kovą su rusišku milžinu Galiotu. Tas kovos periodas buvo gal heroiškiausias visoj Lietuvos istorijoj. Tuo metu Lietuvos liaudyje nedaug pasiliko žinių apie anų laikų laisvąją Lietuvą. Tačiau kiekviena bobutė žinojo, kad Lietuva buvo didelė ir turėjo savo karalius. Mano motina gimė baudžiavoje. Ji mokyklą išėjo prie motinos ratelio. Ir ji mums ne kartą pasakojo apie Lietuvos turėtus karalius. Bet kas ir kokie buvo tie karaliai, nedaug kas žinojo. Vieną kartą, kai buvau 8-9 metų vyras, motina mane pasiuntė pas palių eigulį totorių Jablonskį karvei šieno nupirkti žiemai. Jablonskis man pradėjo pasakoti apie Vytautą, koks jis buvo geras totoriams, koks jis buvo galingas ir kokia didelė jo laikais buvo Lietuva, ir nukabinęs nuo sienos parodė man Vytauto Didžiojo paveikslą su apačioje lenkišku užrašu: Witold - wielki ksiąžę litewski (Vytautas Didysis, Lietuvos kunigaikštis). Pamatęs Lietuvos karalių, kaip įgeltas, net neatsisveikinęs su Jablonskiu, šokau bėgti. Parbėgęs be kvapo namo, papasakojau, kad mačiau Lietuvos karalių — ir visa tai, ką buvau apie jį išgirdęs iš Jablonskio. Ant rytojaus apie tai žinojo visi mano mokyklos draugai. Jie tą žinią tuoj perdavė savo namiškiams. Jablonskio pasakojimu, tų mokinių tėvai ėjo pas jį to karaliaus pažiūrėti. Ir tai tamsiai ir juodai Lietuvai jos praeitis buvo lyg saldus sapnas.
(Pabaiga sekančiame numeryje.)