FILMAI
Walter J. Burghardt, S. J.
Daug girdime neigiamos kritikos apie filmus: kad jie paviršutiniški, kad jie nepadorūs. Toj kritikoj daug tiesos apie tam tikrą lengvam pasipelnijimui gaminamų filmų rūšį. Tačiau būtų neteisinga tą filmų rūšį laikyti vienintele. Yra ir gilesnių, daugiau ar mažiau bandančių tikrovę pavaizduoti filmų.
Krikščioniškos spaudos užduotis yra ne tik parodyti, kas filmuose neigiamo ir vengtino, bet dar labiau— kas juose gero. Juk tik tokiu būdu bus ugdomi sąmoningi filmų žiūrovai. Ugdant sąmoningus žiūrovus, augs geresnių filmų pareikalavimas.
Turėdami tą spaudos tikslą prieš akis, spausdiname Walter J. Burghardt, S.J., kalbą, pasakytą filmų premijų įteikimo iškilmėse, surengtose JAV Krašto Bažnyčių Tarybos Transliacijos bei Filmų Komisijos ir JAV Krašto Filmų Katalikų įstaigos (NCOMP) Niujorke kovo 3d. — Red.
Aš dėviu teologo togą. Esu čia, kaip gyvenąs simboliais (žodžiais, sakramentais, Bažnyčia) ir žaidžiąs būties paslaptimis (dvasia ir medžiaga, dieviška ir žmogiška, Dievu ir žmogum). Kaip teologas, šiandien noriu jums padėkoti, kad jūs kur kas stipriau ir giliau negu aš, įvykdote mūsų bendrą užduotį — atskleisti žmogiškąją patirtį ir jo prasmę: “Ką visa tai reiškia?”
Noriu pabrėžti: amerikiečių filmo menas jau užaugo. Ir tai sakau ne nusileisdamas iš aukšto, nes dar nėra taip visai aišku, ar amerikiečių teologija jau irgi tapo suaugusi. Bet jūs jau tapot. Trumpu laiku nuo paviršiaus atsisukot į būties paslaptis, į žmogaus gyvenimo gelmės niuansus, į iš gyvastingumo kylančias kančias ir ekstazes. Jūs neriate į meilės, neapykantos, kraujo ir mirties gelmes. “The Pawnbroker” filme lombardininko lūpomis išreiškiate, kas yra nusivylimas: “Iš manęs buvo atimta visa, ką tik mylėjau — ir aš nemiriau”. “Two for the Road” filme davėt naują dimensiją dviem biauriems žodžiams: “bitch (kalė) ir “bastard” (povainikis) — jais su neįtikėtinu jautrumu jūs apreiškėte ir viltį, ir pragarą.
Tačiau jūs užaugot ne tik žodžių išraiškoj. Jūsų menas tapo neprilygstamas išgyvenimo išreiškimas, į vieną sujungiąs visus menus: skulptūrą ir architektūrą, tapybą ir poeziją, muziką, šokį ir dramą. Kaip tik dėl to jūsų šventovėje aš nelieku šaltas ir abejingas žiūrovas. Ar tai suvokiu, ar ne; ar tai man patinka, ar ne — aš esu pavergiamas jūsų išgyvenimų. Jūsų sukurtos spalvos veikla į mano nuotaiką. “In the Heat of the Night” filme aš iš susijaudinimo prakaituoju ir dūstu. Žiūrėdamas “The Batle of Algiers” jaučiu lyg ir savo kraują liejantis dėl laisvės. Jūs pagaunat ne tik mano protą, bet stačiai veikiate į mane iki pat kaulo smegenų. Aš esu jūsų belaisvis.
Bet kas svarbiausia, ekrane matomus įvykius aš pergyvenu ne kaip nuogus faktus, bet priimu juos taip, kaip jūs juos interpretuojat. Jūsų gi vyzdys į žmogų žiūri vienaip iš apačios, kitaip iš viršaus. “Evangelijoj pagal Matą” jūs pateikėt savo komentarus apie Dievą, o “Bonnie and Clyde” — savo viziją apie žmogų. Tas jūsų žvilgsnis yra pasibaisėtinai žmogiškas: kartais šaltas ir beširdis, kartais šiltas ir jaukus. Tas žvilgsnis kartais nuostabiai tiesus: jis gali plėšte praplėšęs atverti melą širdy ar veidmainystę visuomenėj be meilės. Be abejo, tas vyzdys gali būti ir beviltiškai neteisingas. Jis gali būti seklus ir aklas, lygiai kaip ir ta akis, kuri tą vyzdį kreipia.
Matomai, iš to, ką pasakiau, darosi aišku, kad užaugti reiškia tapti atsakingam. O vis dėlto joks teologas negali jums išdėstyti jūsų atsakomybės: jei išdrįstų, būtų katastrofa — ir mene, ir moralėj. Teologas būtų pataręs netikinčiam nekišti pirštų prie “A Man For AII Seasons”. Vieno tegaliu reikalauti iš jūsų: kad jūs gillntumėt ir plėstumėt tas naujagimes pastangas, kad nertumėt į Dievo ir žmogaus būties paslaptis, kad suvoktumėte su baime ir drebėjimu, kad kaip tik dėl jūsų aš esu skirtingas.
Šį vakarą esu laimingas, nes neoficialiai galiu jus sveikinti įstojusius į teologų broliją, t. y. tų, kurie gyvena simboliais ir žaidžia būties paslaptimis. Šį vakarą aš jums pavydžiu, nes jūsų patirtis ir paslapties išreiškimas dažnai yra turtingesni ir galingesni už mano. Šį vakarą esu jums dėkingas, nes per jūsų viziją aš ir daugelis mano kolegų “ant devintojo debesies” yra žmogiškesni — na, gal ir truputėlį dieviš-kesni. Vertė Aldona Jankauskaitė