ŠYPSANTIS

Apie Kleopatrą, mano muzikos ir tapybos asistentę

Paaiškėjus, jog ši Jurgio Kasakaičio nufotografuota katė "su charakteriu" (žr. gretimą psl.) yra Antano Nako nuosavybė, kreipėmės į jos savininką, prašydami poros pastabų apie ją. Ant. Nakas, matyt, norėdamas laimėti pereitame "L. L." numeryje paskelbtą juokų konkursą ir tapti šio skyriaus redaktorium, atsiuntė šį išsamų aprašymą. Red.

     Mano Kleopatra, kaip ir visa jos giminė, priklauso tigrų giminei ir, kaipo tos rūšies garbinga atstovė, turi savo “9 gyvenimus” ir būdo bruožus: individualumą, švelnumą, prisirišimą, lankstumą, klastingumą, išdidumą, paslaptingumą, motiniškumą ir kitas geras ir blogesnes savybes (redaktoriaus pastaba: visaip skaičiavau, bet negalėjau suskaičiuoti, kaip čia gaunasi tie “devyni gyvenimai” ir būdo bruožai, bet skaitytojų prašau nenusiminti: jei ir jūs nesuskaičiuojat, prašau pasižiūrėti į Kleopatros fotografiją gretimame puslapyje — ten atsispindi visi išvardyti ir neišvardyti bruožai). Daug poetų ir rašytojų kačių garbei sukūrė puikių eilėraščių (Paul Verlaine, Colette ir kt.), o muzikai žaismingų kompozicijų (joms, tur būt, priskirtina ir vadinamoji “kačių muzika”; be to, ir visa p. Nako kūryba yra įkvėpta Kleopatros — Red.).

     Kleopatra gerai atpažįsta mano automobilį ir, jį pamačiusi, pribėga manęs pasitikti. Einant man pasivaikščioti, seka mane kartu. Bet mūsų neperskiriama draugystė labiausiai reiškiasi muzikoj ir tapyboj. Ji mėgsta muziką; mėgstu ir aš. Jai patinka tapyba; patinka ir man. Tik ji labai nemėgsta dainavimo: gal jis primena šuns staugimą.

     Tapybos metu ji dažnai sėdi mano studijoje ir stebi mano rankos judesius, kartais tuos judesius pakoreguodama savo kojytėmis. Dažnai pasikalbam su ja apie menininkų ir kačių sunkią dalią. Dažnai dar net ant neišdžiūvusios paveikslo drobės randu jos kojų antspaudus, bet, laimei, tokiose paveikslo vietose, kuriose tokie antspaudai labai tinka ir pakelia paveikslo meninę vertę (dabar aišku, kodėl p. Nakas tiek daug paveikslų pritapę, kad po 2 metų suruoš antrą tapybos parodą: mat, tapo ne vienas, bet dviese, su asistente — Red.)

     Kleopatra, atkakliai gindama savo motinystės teises, neapkenčia šunų (kaip matome, autorius kiek nukrypsta nuo temos; bet ko gi nejaudina motinystė? — Red.). Kada turi vaikų, puola šunis pirmutinė be jokios atodairos. Dėl šito savo agresyvumo policijos teismas nubaudė ją 10 parų arešto be teisės apeliuoti aukštesnei instancijai. Turėjau į daboklę kasdien vežioti maistą. Antrą kartą už panašų nusižengimą buvo vėl pakliuvusi į policijos rankas, bet, laimei, ją išgelbėjo dr. L. Kriaučeliūnas, patalpinęs vaikučių belaukiančią motiną į ligoninę.

     Kleopatra jau turėjo apie 67 įpėdinius. Jokio rūpesčio su jos gražiais vaikučiais neturiu, nes dar toli gražu ne visi Čikagos Lojolos Universiteto (kuriame, kaip instruktorė, dėsto mano žmona) profesoriai ir studentai jais aprūpinti (tie Kleopatriukai, matyt, tampa profesorių asistentais ir studentų mokslo draugais; toks jau visų kačių likimas — Red.).

Antanas Nakas