• Popiežiaus tikėjimo išpažinimas
Baigiantis tikėjimo metams, birželio 30 popiežius paskelbė Dievo žmonių tikėjimo išpažinimą. Pateikiame ištraukas:
“Skelbdami šį išpažinimą, mes žinome, jog tikėjimo reikaluose šiais laikais tam tikrose srityse vyksta neramumų. Jos neišvengia įtakos giliai besikeičiančio pasaulio, kuriame tiek daug tvirtinimų yra disputuojama ir diskutuojama. Mes pastebim, kad net katalikai pasiduoda permainos ir naujenybių aistrai. Savaime suprantama, kad Bažnyčia turi nuolatinę pareigą vis giliau studijuoti nesuvokiamas Dievo paslaptis ir vis tinkamiau jas skelbti viena kitą sekančiom kartom. Bet vykdant tyrinėjimo neatidėliojamą pareigą, tuo pačiu metu reikia rūpintis nepakenkti krikščionių doktrinos mokslui. Juk tai suneramintų ir pritrenktų daug tikinčiųjų sielų, kaip kad nelaimei matom atsitinkant šiomis dienomis.
Mes tikim vieną Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, Kūrėją..., mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra Dievo Sūnus... Jis mirė už mus ant kryžiaus..., išganydamas mus savo atperkamuoju krauju. Mes tikim, kad Marija... yra įsikūnijusio Žodžio Motina. Mes tikim, kad Adome visi nusikalto... kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus kryžiaus auka mus atpirko nuo gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių... Mes tikim, kad Bažnyčia yra reikalinga išganymui, nes Kristus, kuris yra vienintelis Tarpininkas ir išganymo Kelias, prisistato mums savo Kūne, kuri yra Bažnyčia...”
Šis popiežiaus visų “Dievo žmonių” vardu tartas tikėjimo išpažinimas nuskambėjo aiškiom tradicinėm katalikų sąvokom. Daugelio katalikų jis buvo priimtas dėkingai. Visa eilė vyskupų iš įvairių (ypač sovietų satelitų) kraštų — iš Brazilijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Meksikos ir Portugalijos — pasiuntė padėkos ir lojalumo laiškus.
Vis dėlto olandų spauda pastebėjo, kad kai kurie popiežiaus tvirtinimai teologų yra per-svarstomi, pvz. kad gimtoji nuodėmė “yra perduodama su žmogaus prigimtim”, kad Bažnyčia yra “matoma bendruomenė, įsteigta su hierarchiniais organais” ir kt.
Nežiūrint to, anot senojo prancūzų filosofo Jacques Maritaino, šis popiežiaus išpažinimas tikėjimo krizės laikais “suteiks paguodos daugeliui nerimo prislėgtų sielų.
• Žurnalistai nuo “ne” iki “taip”
VIII Pasauliniame Katalikų Tarptautiniame Spaudos Sąjungos kongrese, įvykusiame Berlyne liepos 2-6, Vienos kardinolas König pareiškė, kad katalikas žurnalistas privalo galėti Bažnyčiai pasakyti ne tik “taip”, bet ir “ne”, kad galėtų įvykdyti savo profesijos atsakingą užduotį:
“Pats Dievas, prieš duodamas žmogui malonę pasakyti “taip”, davė jam galią pasakyti “ne”. Šiandien gi visam pasauly mes pergyvename milžinišką neigimų bangą. Tik nerimstantis su atkakliaisiais, tik apkartęs su apkartusiais, tik pasakęs “ne” su sakančiais “ne” bus Dievo išvestas iš maišaties į aiškumą, iš nerimo į ramybę ir iš “ne” į “taip”. Jei katalikas žurnalistas savo darbą laikys tarnavimu (t. y. Bažnyčiai, panašiai kaip vyskupai ir kunigai — Red.), tai jis turi teisę pasakyti atvirą, o kartais net aštrų žodį, jei tik jis yra nuoširdžiai įsitikinęs, jog Bažnyčioj pastebėjo trūkumų. Ir tai kartais yra ne tik jo teisė, bet ir pareiga. Kaip tik iš jo pasišventimo, iš jo užuojautos ir artumo Bažnyčiai kyla žurnalisto teisė su Bažnyčia galvoti, jausti, kentėti ir — ne mažiau — drąsiai pasisakyti. Jei šią apsisprendimų reikalingą valandą Bažnyčia jo krašte neatliktų savo pareigų pasauliui, tai tada nemaža dalimi už tai kalti būtų katalikų žurnalistai, likę nebyliais šunimis, užuot tapę pastabiais sargais”.
K. T.
• Kodėl Vietname karas?
Kylant balsams JAV ir kitur pasauly sustabdyti karą Vietname, Europos ir JAV spaudoj pasirodė Saigono vietnamiečių arkivyskupo patvirtintas raštas, kuris, pasak jo, teisingai aptaria to krašto padėtį. Spausdiname to rašto pagrindines ištraukas.
“Popiežius turi omeny ypač Vietnamą, kur 1,500,000 mūsų brolių katalikų kartu su milijonais nekatalikų tautiečių jau 20 m. didvyriškai kovoja prieš invaziją, kuri baigtųsi elementarinių žmogaus teisių, o ypač religinės laisvės atėmimu. 900,000 jų kurį laiką gyveno šiaurinėj daly po komunizmo režimu, bet jie pabėgo, daugumas 1954-1955 m., palikdami beveik visa, ką turėjo, kad tik išvengtų vergovės...
Niekas taip gerai nežino, kaip jie, kaip baisus yra karas; niekas taip labai nenori taikos, kaip jie..., bet jie yra labai susirūpinę, pritrenkti ir baisiai nustebę matydami, kaip pasauly daug metodiškos galingos propagandos apgautų žmonių kaltina juos pačius už jų laisvės kovą, tarsi jie ir jiems atėję padėti draugai būtų atsakingi už tą karą. Tas karas buvo jiems primestas diktatūrinio režimo, netolerantiško ir agresyvaus, remiamo didžią kiniečių tautą negailestingai pavergusios valdžios. Toks pat likimas laukia ir jų pačių, jei visam pasauly marksistų - leninistų ir jų simpatikų išvystytu baisiu spaudimu būtų jiems primesta besąlyginė taika be veiksmingų garantijų, visiškai atiduodanti juos komunizmui.
Juos ypač jaudina, skaudina ir liūdina tai, kad jie mato, jog tas spaudimas daugeliu atvejų ateina iš blogai informuotų tikinčiųjų brolių, net iš kunigų, netgi iš kai kurių vyskupų, kurie, niekad negyvenę po komunistų režimu, mano, kad jie dirba Šv. Tėvo skelbiamos taikos labui.
Ne, tai ne ta taika, kurios nori popiežius. Pasiklausykim, ką pats popiežius sako: “Taika negali remtis netikrų žodžių retorika... Negalima kalbėti apie taiką, kai nėra pripažįstami ir gerbiami jos tvirti pagrindai: ...individų ir tautų laisvė; kitaip, tai nebus taika..., bet riaušių ir karų nuolatinis plėtimasis”..
K. T.