LEONARDAS ANDRIEKUS
NAUJOJ ŠVIESOJ
Iš spaudai rengiamo Leonardo Andriekaus, O.F.M., eilių rinkinio "Po Dievo antspaudais". Iliustracijos Pauliaus Jurkaus.
Vytauto Didžiojo godos
POPIEŽIUI
I
Jie aiškino Marienburge,
Kaip meiliai laimini minias,
Kurios į Kryžių karą traukia
Kovoti prieš mane.
Galvojau, kad nelaimintum,
Jei sužinotum,
Ką jie mums daro
Šventkario pamišime—
Tada iškeiktum juos,
O Lietuvą žegnotum,
Ir spaustum prie širdies
Jų nusiaubtas žemes.
Šaukiau:
Nelaimintum, nelaimintum
Ugny apgruzdusių sodybų
Nei girioj apkraujuotų samanų -
Iš mano tieskalbos
Jie šaipėsi Marienburge—
Aš nebuvau dar tavo,
Viešpatie, sūnus...
II
Ilgai nelaukus,
Vilgė mano galvą
Dievo šaltiniai
Ir šventa Chrizma.
Sveikino karaliai tavo naują sūnų,
Paukštė, į Šiaurės žemę skrisdama...
Tenai dar niekas,
Niekas nežinojo,
Jog tokį sūnų Glėbyje turi—
Tu gal iš tolo Lietuvą žegnojai,
Lyg baltą gulbę vėjų sūkury.
Paskui jau aiškiai
Ženklą kryžiaus dėjai
Ant Vorkslos upės
Prakeiktų krantų—
Deja, ten stepės kraujumi žydėjo—
Gėdai išreikšti žodžio nerandu...
Žalgirio dienai
Negavau žegnonės—
Į gyvą ugnį
Išėjau aklai...
Mane ten stūmė atkeršos vilionė—
Matomi saulėj pergalės ženklai.
III
Prieš tavo valią, Tėve, nesišiaušiau,
Nors kartais ji skaudi atrodė.
Nekilo čia erezijų,
Nebuvo riaušių—
Iš mano lūpų neišslydo
Piktas žodis...
Stebėjausi,
Kai tavo numylėti sūnūs šiaušėsi,
Kuriem vainiką ant galvos
Buvai uždėjęs—
Tu nežinai, ką maldnamiuos,
Tu nežinai, ką vaišėse
Jie prieš tave kuždėjo!
Ir prieš mane tave jie kurstė:
Dėl vainikavimo karaliumi
Jie šnypštė, kaip gyvatės.
Per juos štai be karališkos garbės
Žengiu į karstą -—•
Žemes apkrikštijęs,
Maldoves statęs...
VYSKUPUI MOTIEJUI
I
Dievo tarne,
Kurio gyslose šventupės ošia,
Dvasioj šventmarės ūžia—
Skleisk Viešpaties paguodą
Raudų ir liaupsių genčiai!
Tavo rankos
Nesuteptos krauju,
Dvasia neperlaužta
Veidmainiškos bangos.
Iškelk rankas, atsklęsk širdies duris:
Ten, piliakalniuos, dūsta jie
Be tavo trigubos žegnonės.
Šventųjų vandenų balsai,
Pakimę šimtmetinėje raudoj,
Nepereina per storą laiko sieną—
Dabar jau tau eilė
Paguodą skleist
Gyviem ir mirusiem.
II
Dievo tarne,
Jei paregėsi blyksinčią ugnelę
Senutės Šatrijos delne,
Neužsidek, neišsigąsk—
Žinok, kad jie dar ieško suraminimų
Senoj liepsnoj.
Nauja šviesa
Dar per stipri akim,
Lig dugno panertom
Į amžių glūdumas,
Nauja tiesa
Dar per sunki jausmam,
Iš vieno susiliejusiem
Su nemarių pavasarių daina.
Švelniau, švelniau
Kelk savo sunkų balsą,
Plačiau, plačiau
Atverk širdies duris,
Ir jie klusniai suklups aplink tave,
Kaip gubos rudeni suklumpa
Aplink atlaidžią saulę.
Jie čia visi,
Lyg prinokintas kūlei grūdas,
Negali žiemavot po atviru dangum—
Surink, sunešk tuos aukso pėdelius
Į Dievo kluoną!
III
Dievo tarne,
Po auksu žėrinčia mitra
Dabar jau tu aukštesnis už visus;
Dabar tave regės
Ir Galvės ežero banga,
Ir panerių pušynai,
Ir vargšų minios.
Jau nereikės
Bepasistiebti nė vienam,
Kad pamatytų pastoralinę krivulę
Ganyk didžiūnus pilyse,
Vargšus lūšnelėse,
Kaip mėnuo gano klystžvakes
Lydos paliūnėj.
Tu kriviu krivis
Melsvų konvalijų drabužiuose;
Tu dainių dainius
Su dieviškomis sutartinėmis—
Ženk Viešpaties takais
Pro amžių kauburius
Į mūsų širdis!