Mūsų tautiečiai nėra įpratę rašyti laiškus redakcijai. Net parašius kokį "skandalą" ar "paleidus bombą", raštu teatsiliepia vos keli. O tačiau paskučiausieji pasisako— ar tai pokalby, ar — kas daug rečiau pasitaiko — rašyta pastaba redakcijai, šiaip užsimenant ir nenorint savo pavardės skelbti. Trumpos pastabos apie praėjusius numerius kaip tik ir yra paimamos iš tokių nugirstų ar parašytų pastabų. Jas spausdinam, nes manom, kad jos įdomios skaitytojams, parodančios kaip įvairiai skaitytojai reaguoja į spausdinamas mintis. — Red.
TRUMPAI APIE BIRŽELIO NUMERĮ
Viršelis prakalba — tylus, susimąstęs mūsų tautos Kristus — birželio kančių palydovas...
Labai gera tiksliai dokumentuoti ir daugelio slepiamą nusistatymą “mirštančių mažumų” atžvilgiu. Visuomet būtų dar stipriau įdėjus bent vieną originalią citatą (žr. “Reikia tvirtų tiltų“, 223 psl.). Ir tas pasiryžimas, kuris “remtųsi ne neapykanta kitiems, bet noru išsaugoti, tai, kas sava ir brangu” (“Prieš negrų demonstracijas”, 222 psl.).
O jaunimas nori veikimo tikėjime iš gyvenimo (“Jaunimas ir religija”, 238 p.). Šį numerį perskaičius, ne vienas pamatys, kokia plati dirva veiksmui ir koks pribrendęs laikas visų darbui.
Gailiuos, kad per vėlai perskaičiau kun. Kubiliaus piktos knygos apžvalgą (“Kavanaugh — Bažnyčios kritikas”, 245 psl.). Jis tėvišku orumu sugeba įžvelgti į pykčiu apakinto žmogaus silpnumą.
BIRŽELIO NUMERIS
Naujas numeris pradedamas (beveik staigmena!) eilėraščiu. O Albinas Baranauskas moka išreikšti ir mums tokias įprastines temas taip, kad ir tos temos ima savotiškai ir atšviežėja. Tai liudija šį kartą ir pirmojo žurnalo puslapio eilėraštis “Penkiasdešimta Vasario Šešioliktos pavakarė”...
Dėmesio vertas blaiviai parašytas ir šaltiniais paremtas Prano Garšvos, MIC straipsnis “Lietuviškų parapijų ateitis Amerikoje”. Kondensuotai, bet labai tiksliai paliečiamos čia pačios aktualiosios šios temos problemos realiame dabarties kontekste... Stasys Yla bičiuliškai susirūpinęs skonio ir saiko trūkumu kasdieninėje ir šventinėje mūsų laikysenoje. Po ilgesnės tylos dviem naujų eilėraščių puslapiais prabyla į poezijos mėgėjus Gražina Tulauskaitė. Jos grįžimas ypač sveikintinas... Didelį skaitytojo smalsumą sužadina Jono Kubiliaus, S. J. puikiai suręstas straipsnis apie savotišką skandalą sukėlusį Bažnyčios kritiką Kavanaugh... Numeris iliustruotas meistriškomis Arūno Zailsko kalnų nuotraukomis. Leidinys gražus ir turiningas. Tačiau kaip žinome, tobulumui ribų nėra... Sakysim, ima kartais ir sušlubuoja tam tikro lygio išlaikymas, einant į kompromisą su vidutiniškumu, net prastumu. Kartais šitai gali sudaryti įspūdį, kad visos mūsų parašytos knygos vertos tik teigiamų recenzijų, o labai nelygių verčių meno darbus galima rodyti visai lygiagreta...
Draugas, liepos 6
APIE DISKUSIJAS SU GAILIŪNIENE
Susikalbėjimo pirmieji žingsniai, įpynę eilę asmenų ir minčių...
Diskusijos darosi nervingos. P. Gailiūnienė darosi nervinga... Bet įdomu. Būčiau parašiusi, bet nėra laiko minčiai apšlifuoti.
Puikiai atsakinėja — ir nepiktai, ir su galva... Kaip advokatas... Vyskupu paskirčiau.
Girdėjau susirinkime sakant, kad tokios p. Gailiūnienės iš viso nėra... Tik paskui kažkas pasakė, kad matė jos pavardę “Darbininke”.
... užkliuvau už tų diskusijų su p. Gailiūniene... Su daugeliu jos minčių nesutinku... Su juodukais tegul pati praktikoj išbando. “Good morning!” pasakyti juodukui, tai dar ne viskas... Daug kur žmonės ją teisingai užpuola. Pvz. toks celibato klausimas. Jis iš viso beveik neliečia eilinio tikinčiojo. Tai dvasiškuos reikalas. Tegul jie pasisako... Dėl manęs, tai tas nuostatas visai bereikalingai buvo įvestas iš viso. Bet Bažnyčia tai įvedė, tai tesižino... Tas klausimas pagaliau dar nėra ir išspręstas, jis atviras.
IŠIMTINĖ TEISĖ?
Jūs manote, kad diskusijas vedate teisingai, suteikdami p. Gailiūnienei išimtinę teisę — tai labai apsirinkate. Jei redakcija savo pastabose reikalauja iš kitų tolerancijos, tai ji pati turi būti teisinga. ,
J. J., Čikaga
Leisti straipsnio autoriui atsakyti į skaitytojų pastabas apie jo straipsnį yra ne išimtinė, bet įprastinė teisė demokratiškoj spaudoj. Be to, diskusijos nėra nutrauktos: skaitytojai galėjo ir tebegali pasisakyti. — Red.
Kaip matau, kas metai “Laiškai Lietuviams” labai liberalėja ir gaudo modernizmo vėjus. Tikyba nėra “mini skerts” (sic!), kad taip modernėtų, ir nustoja buvusios mistinės prasmės. Jeigu tūkstančius metų buvo laikomasi tradicinių apeigų nuostatų, o dabar viskas taip sumaišoma ir lieka pasityčiojimas iš visko... Sulig tuo šių dienų liberalėj imu atrodo, kad tikėjimas yra tik filosofų išpūsta fantastinė iliuzija, ir nereikia stebėtis, kad daug žmonių pradeda abejoti tikėjimo klausimais.
(Parašas neįskaitomas)
Mums gaila, kad permainos Bažnyčioje sukrečia jūsų tikėjimą. Jūs suminite tik tūkstantmečių apeigų pakeitimą. Apie tai II Vatikano suvažiavimo dokumentuose rašoma: "Trokšdama krikščionims užtikrinti gausiau Liturgijos malones, šventoji Motina Bažnyčia yra labai susirūpinusi bendru pačios Liturgijos atnaujinimu. Mat, dalis Liturgijos nekinta, nes yra Dievo įsteigta,o kitos dalys yra kintamos: jos gali ir turi kisti, jei į jas įsibrauna, kas mažiau derinasi su pačiu Liturgijos vidiniu pobūdžiu, arba kas pasidaro mažiau betinkama".
"Laiškuose Lietuviams" mes stengiamės skaitytojus informuoti, kokios permainos vyksta Bažnyčioje ir kodėl— toks juk ir yra katalikų spaudos uždavinys; to ir skaitytojai nori (žr. jų atsiliepimus į anketą sekančiame numeryje). Tokį informavimą nelabai tikslu vadinti "modernizmo vėjų gaudymu", nebent galvojate, kad ir visa Katalikų Bažnyčia tokius vėjus tegaudo. Bet ir tai nebūtų tikslu. Popiežius Povilas VI neseniai paskelbė tikėjimo išpažinimą, kuris vargiai gali būti laikomas vėjų gaudymu. Prašom paskaityti šiame "L. L." numeryje (345 psl.). — Red.