KRIKŠČIONIJA
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Popiežiaus Pauliaus VI encikliką "Humanae vitae", draudžiančią dirbtinomis priemonėmis gimimų kontroliavimą, vieni katalikai priėmė, kiti — kaipo ne neklaidingą — nepriėmė (žr. pirmosios reakcijos apžvalgą "L. L.", rugsėjo nr., 314 psl.).
Šią nesantaiką Bažnyčioje skaudžiai pergyvena nemaža tikinčiųjų, kunigų, vyskupų ir pats popiežius. Pradžioj Paulius VI suteikė savąjį palaiminimą ne tik encikliką priėmusiems, bet ir su juo nesutinkantiems. Vėliau savo kalbose jis ėmė smerkti jo enciklikai prieštaraujančiųjų Bažnyčią "ardančią kritiką". Ne kartą jis stipriai pareiškė, jog tai ne jo, bet Dievo įstatymas.
Deja, visa problema pagrindinai yra ta, kad Katalikų Bažnyčioj yra daug nuoširdžiai galvojančių, kad enciklikoj skelbtas draudimas yra ne Dievo įstatymas, bet Pauliaus VI nuosprendis, įtaigotas tiek praeities popiežių nutarimų, tiek jo konservatyvių patarėjų negausaus būrelio. Taip galvojantieji remiasi štai kuo: 1) ši enciklika, paties popiežiaus pranešimu, nėra neklaidinga; 2) joje visai nesiremiama Šv. Raštu nei kokiuo kitu Dievo apreiškimo šaltiniu; 3) draudimas joje remiasi tik abstrakčiu protavimu pateiktais argumentais, kurie kai kurių vyskupų ir daugelio svarių teologų nepripažįstami kaip įtikinantys.
Dėl to ir vyksta visa krizė ir visa kontroversija.
Daugelis vyskupų — ar iš įsitikinimo, ar iš gryno solidarumo popiežiui — skatina tikinčiuosius, tiek kunigus, tiek pasauliečius, paklusti. Vis dėlto tik labai retais atvejais baudžiami viešai paprieštaravusieji. Tūkstančiai tikinčiųjų, teologų ir kunigų yra raštu ar žodžiu viešai pareiškę savo nesutikimą: įvairiuose kraštuose buvo nubausta gal tik pora tuzinų kunigų ir teologų.
Visai suprantama, kad vyskupai dėl savo užimamų pareigų popiežiaus encikliką skelbia ir remia. Tačiau dėmesin itin įstringa trijų kraštų — olandų, belgų ir vokiečių — vyskupų pranešimai, bendrais žodžiais remiantys popiežiaus encikliką, tačiau taip pat nedviprasmiškai nuraminantys sąžines tųjų, kurie su popiežiaus sprendimu nesutinka. Jie nepasako popiežiaus neklausyti, bet pripažįsta teisę, svariai apsvarsčius, kitaip galvoti ir kai kuriais atvejais, nenusikalstant, kitaip elgtis. Šie Belgijos, Vakarų Vokietijos ir Olandijos vyskupų paskelbti nutarimai turės toli siekiančių išdavų.
Rimtą įspūdį kelia 645 JAV katalikų teologų, filosofų ir kanonistų parašai po teigimu, kad "galutinė apsisprendimo teisė priklauso pačiai (vedusiųjų) porai, atsižvelgiant ir į Bažnyčios oficialų mokymą". Vienu ar kitu būdu savo nesutikimą su popiežiaus nutarimu yra pareiškę daug kitų kraštų teologų. Nors kai kas juos pavadino "netikrais pranašais", tačiau jiems — dėl jų kompetentingumo — teisę kalbėti yra suteikęs II Vatikano suvažiavimas; tai tvirtina ir belgų bei vokiečių vyskupų konferencijos, o gilesnį teologinį pagrindą šiai teisei nurodo žymus teologas Karl Rahner Stimmen der Zeit žurnale (rugpiūčio 30).
Kaip negalima abejoti daugelio popiežiui paklusniųjų gera valia, taip negalima — šiuo atveju — abejoti ir gera valia daugelio tų, kurie su juo nesutinka. Vienas profesorius - teologas (A. Padavano) nuoširdžiai skatina kunigus būti ištikimais popiežiui, jo klausant, kitas (B. Haering) taip pat nuoširdžiai ragina tuos, kurie sąžiningai kitaip galvoja, būti ištikimais visai Bažnyčiai, su popiežium nesutinkant. Jųjų nuoširdumu netenka abejoti. Ir tik ateitis parodys, kas jųjų buvo objektyviai teisus.
Įdomūs yra kai kuriuos kraštuos surinkti žmonių apklausinėjimo daviniai. Daugumas popiežiaus nutarimui nepritaria. Vatikano oficialus laikraštis "Osservatcre Romano" teigia, kad visai nesvarbu, ką ir kaip žmonės galvoja: moralė juk nenubalsuojama.
Tas teigimas dalinai teisingas, dalinai — ne. Teisingas jis yra tiek, kad iš tikro moralės negalima savivaliai nubalsuoti. Tačiau neteisinga yra teigti, kad nesvarbu, ką daugumas žmonių galvoja. Juk žmonės nėra moralės atžvilgiu robotai: Kūrėjas kiekvienam sutaikė nuovoką spręsti, kas gera ir kas ne, kuri toliau ugdoma auklėjimu bei sava patirtim. Nors gali pasitaikyti išimčių, tačiau kuo daugiau vienaip galvojančių, tuo mažesnė galimybė suklysti. Galutinai, žinoma, nusprendžia ne tai, kad daug taip mano, bet kodėl daug taip mano.
Tuo remiantis, atsižvelgtina yra Pax Romano, Tarptautinio Katalikų Sąjūdžio, suvažiavimo rezoliucija, prašanti atsiklausti ypač vedusiųjų; išmintingas yra olandų vyskupų nutarimas atsiklausti žmonių, o taip pat vokiečių vyskupų kvietimas visus prisidėti prie diskusijų apie encikliką bei vedusiųjų moralę.
Nors ši krizė atnešė nemaža maišaties, tačiau pasigirsta išmintingų balsų (pvz. Olandijos, Vokietijos vyskupų), teigiančių, jog, šioj krizėj besiaiškinant, daug kas paaiškės, kas iki šiol buvo neaišku. Reikia tik būti kantriems ir pakankamai atviriems. Šis tvirtinimas suteikia daug vilties.
O kaip tuo tarpu praktiškai elgtis? Popiežiaus enciklika savo paskirtim yra pirmoji Katalikų Bažnyčios autoritetinga norma. Pagal ją yra formuojama sąžinė. Tačiau, iškilus nesutarimui, kai kurių kraštų vyskupai išleido savo tą encikliką aiškinančius nurodymus. Tikintysis ramia sąžine gali jomis vadovautis.
(Žr. Balsai po "Humanae vitae", 377 psl.)