Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 1
ALFONSAS GRAUSLYS
Jau praėjo treji metai nuo II Vatikano susirinkimo pabaigos, tačiau plačioji krikščionių visuomenė, neturėjusi galimybės nei sugebėjimo sekti jį vis plačiau ir gausiau liečiančios literatūros, jį vertina labai paviršutiniškai, o dažniausiai ir visai klaidingai. Panašiai yra ir lietuvių visuomenėje, kuriai galimybės buvo dar menkesnės. Juk II Vatikano susirinkimo dokumentųantroji dalis iš spaudos išėjo vos prieš trejetą mėnesių. Vargiai ar yra bent vienas nuošimtis mūsų, lietuvių, tarpe, skaičiusių šiuos dokumentus. Tad ką bekalbėti jau apie pilnesnį įsigilinimą į juos.
Nenuostabu, kad didžioji mūsiškių dauguma jau vien dėl pažinimo ir rimto planingo informavimo stokos šiuo svarbiu klausimu yra visai pasimetusi: vieni yra už Bažnyčios skelbiamą reformą, kiti gi prieš ją, tačiau kaip vieni, taip ir kiti savo nuotaikoms ar net ir nusistatymams pagrįsti neturi rimtų pagrindų. Juk žmonių daugumai visa reforma — tai tik kunigo atsisukimas į žmones mišių metu ir tautinių kalbų įsileidimas į oficialias pamaldas, o prie viso to dar retkarčiais spaudoj aprašomi kai kurių kunigų ir vienuolių maištingi bei nedrausmingi pasireiškimai įvairiuose kraštuose. Pačių didžiųjų programinių reformos gairių ir faktų bei tų skaitlingų ir grėsmingų pavojų, kurie vertė Bažnyčią reformomis susirūpinti, jie nežino ir nenujaučia. Tuos pavojus pažinus, jiems paaiškėtų ir II Vatikano susirinkimo reikšmė bei to įvykio istorinė didybė. Gal tada jie galėtų pritarti ir tam Prancūzijoje paskelbtos anketos atsakytojui, pareiškusiam, kad šis visuotinis Bažnyčios susirinkimas mūsų laikais yra daug svarbesnis įvykis už pastangas pasiųsti žmogų į mėnulį.
Štai kodėl II Vatikano susirinkimo temomis reikia kalbėti ir jas svarstyti. Tų temų galėtų būti labai daug. Taip, pavyzdžiui, reikėtų atskirais straipsniais paaiškinii, kas yra naujo bei reikšmingo to susirinkimo dokumentų tekstuose, nurodant, kokių išdavų galima iš to tikėtis tolimesniam Bažnyčios gyvenimui. Nemažiau įdomu ir naudinga būtų žinoti ir apie tas naujas, kad ir į dokumentus neįjungtas idėjas, kurios nuskambėjo šv. Petro bazilikoje susirinkimo metu, o taip pat ir tą diskusijų eigą, kuri tuos dokumentus paruošė. Būtų naudinga panagrinėti visą eilę susirinkime nagrinėtų temų, kaip pvz. apie popiežiaus ir vyskupų santykius, Mariją Bažnyčios kulte, pasauliečius ir moteris, socialinius klausimus šiandieniam pasauly, karo ir taikos klausimą, krikščionių bažnyčių vienybės galimumus, neturtą Bažnyčioje ir Bažnyčios neturtą ir kt. Tikintieji galėtų susipažinti su žymiais susirinkimo kalbėtojais bei sveikos pažangos Bažnyčioje skatintojais, su didžiaisiais teologais, kurie savo raštais neoficialiai šį susirinkimą bei jo reformas ruošė, su protestantų teologų bei stebėtojų pasisakymais apie susirinkimą, su tais atsiliepimais ir pasisakymais, kurie nuskambėjo atskirų kraštų vyskupų ruošiamose spaudos konferencijose ir t. t.
Tas ir kitas panašias aktualias temas gali tekti svarstyti, nes II Vatikano susirinkimo metu įkurtos komisijos tęsia reformos darbą ir po jo, priimtų dokumentų dėsnius pritaikydami gyvenimui. Komisijos dirbs dar eilę metų; tad tolimesnes reformas teks toliau aiškinti, nurodant jų pagrindą ir prasmę.
Pagaliau tų ir panašių, II Vatikano susirinkimo reformas liečiančių, temų svarstymas yra reikalingas, nes Bažnyčia negali reformuotis be savo narių sąmoningo dalyvavimo tose reformose. Juk Bažnyčia — tai mes visi.
* * *
Reformą pasitikdami, tikintieji, kad ir neoficialiai, suskilo į pažangiuosius (geriau sakant, blaiviuosius ir realistus), kurie reformai pritaria ir ja džiaugiasi, ir į konservatyviuosius, kurie į reformą žiūri kaip į Bažnyčios nelaimę bei jos sužlugdymo veiksnį.
Tačiau reformos priešų nusistatymas prieš ją yra taip silpnai pagrįstas, kad tenka kalbėti apie jo nepagrįstumą.
Kaip kartais konservatyviųjų nusistatymas prieš reformą gali būti neišmintingas, tai pavaizduoja praeities faktai. Kai prieš tris šimtus metų Maskvos patriarchas Nikonas matydamas, kad stačiatikių liturginės knygos Rusijoje yra pilnos klaidų, griebėsi reformos, išleido jas apvalytas nuo klaidų, konservatyviųjų dalis tai laikė tikėjimo pakeitimu, ir todėl, pripažinę tik senąsias knygas, iš stačiatikių virto sentikiais.
Panašiai šiuo metu yra JAV Katalikų tarpe, kai po liturginės reformos paskelbimo čia atsirado vadinamoji tradicionalistų "pogrindžio bažnyčia", kurios nariai oficialiose pamaldose tepripažįsta lotynų kalbą, o vietinėm kalbom atliktą mišių konsekraciją laiko negaliojančia. Tai pavyzdys, kaip neesminis dalykas paverčiamas esminiu, sudogmatizuojamas, tartum Kristus ir pirmieji krikščionys liturgijoj tebūtų vartoję ir leidę vartoti vien lotynų kalbą. Jie pamiršta, kad, kaip Kristus, taip ir pirmieji krikščionys savo pamaldose vartojo žmonėms suprantamą kalbą: Kristus — aramajų, gi pirmieji krikščionys — graikų kalbą. Kitaip ir negalėjo tada būti, nes pamaldose svarbiausia yra tikintiesiems sąmoningai jose dalyvauti, kas, kalbos nesuprantant, būtų
Kad atstatytų darbingą solidarumą lietuviuose, Bendruomenė pirmiausia turi stengtis kuo greičiau pašalinti iš mūsų gyvenimo tas ekstremistines pilietinio karo nuotaikas, priešų ieškojimą savo tarpe ir trumparegišką apsivalymo įtūžimą.
Kęstutis Keblys PLB Seime.
sunkiai įmanoma. Tie, kuriems nesuprantama kalba yra svarbesnė už pamaldų turinį bei jo supratimą, garbina raidę, kevalą, skriausdami bei slopindami dvasią ir turinį. Vadovaujantis tokia nuotaika ir logika, galima atsidurti klaidatikybės akivaizdoje, būtent, paneigiant paties Kristaus pirmosios konsekracijos galiojimą, nes jis konsekracijos žodžius tikrai ištarė ne lotynų kalba.
Laikydami Bažnyčią jokiu atžvilgiu nekintamą, konservatyvieji pamiršta, kad pagal Kristaus mokymą, Bažnyčia yra gyvas organizmas ir todėl, nesikeisdama savo turiniu, ji turi keistis visais kitais atžvilgiais, kad galėtų sėkmingai prakalbėti į kiekvieno laikotarpio, kiekvienos tautos ir kultūros žmones ir taip juos laimėti Kristui. Štai kodėl jis palygino Bažnyčią sėklai, kuri išauga į medį, ant kurio šakų paukščiai susisuka lizdus. O juk sėkla ir medis visai skirtingai atrodo!
Savo nusistatymą prieš reformą konservatyvieji labai dažnai bando pagrįsti kuriuo nors, deja, kritikos neišlaikančiu sentimentu. Toks sentimentas pareiškiamas kad ir šiuo būdu: kol, girdi, visose bažnyčiose, visam pasaulyje buvo vartojama kad ir nesuprantama lotynų kalba, tol žmogus, bet kur atsiradęs, galėjai jaustis, tartum namuose pas save. To negana, nes tos kalbos nesuprantamumas darė pamaldas mįslingesnes, tuo būdu patenkindamos mistinius žmogaus ilgesius. Šitaip galvojantieji ir jaučiantieji prasilenkia su gyvenimo logika ir pačia krikščionybe, nes nėra pasaulyje nepatvaresnio vieningumo "ryšio", kaip visų bendras nesiorientavimas, o iš antros pusės krikščionybė nėra toji magija, kur mįslingumas yra viskas.
Konservatyvieji pasisako prieš reformą, nes pereinamoje iš reformos į nusistovėjimą stadijoje jie mato įvairiuose kraštuose naujų kelių ieškojimą, jie girdi apie įvairius nerimavimo ir netvarkos faktus. Jie pamiršta, kad visi didieji pasikeitimai istorijoje buvo lydimi nepasitenkinimo ir revoliucijų. Kaip karštos ir šaltos oro srovės susitikimas virsta audromis ir nuostolingais tornadais, kaip mišką kertant jis prisipildo skeveldromis, taip ir skirtingo mentaliteto žmonių susitikimai neapsieina be nuostolingų aukų. Tokiais visuomeniniu atžvilgiu audringais laikais ir paskirų žmonių temperamentai, ydos, paveiktos to audringumo, išsiveržia aikštėn. Čia vertėtų įsidėmėti reikšmingus nors ir mįslingus Kristaus žodžius: "Reikia, kad ateitų papiktinimų; tačiau vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina" (Mat. 18, 7). Reikėtų tik pridėti, kad ne visi maištingumo bei nedrausmingumo reiškiniai užsitarnauja papiktinimo vardo, nes ne kartą jie gali būti vien ilgų metų nepakenčiamo stovio prasiveržimai!
Reikia dar pabrėžti, kad daugumas nepasitenkinusiųjų II Vatikano susirinkimo paskelbtomis atmainomis yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie, kaip rodo patirtis, dažniausiai yra konservatyvūs, nevisada įstengia suprasti naujesnių laikų dvasios bei jaunesnės kartos kad ir kilnių, bet skirtingų idealų ir polėkių. Tokie į viską žiūri su tuo įstrigusiu juose įsitikinimu, kad praeityje viskas buvo geriau. Jie yra apimti pesimistinės nuotaikos, kuri ne tik nieko gero nesitiki ateityje, bet temato tik didėjančio blogio vaizdus. Nenuostabu, kad vyresnio amžiaus žmonės neįstengia dvasia pasisavinti taip gausiai ir gal per staigiai atsiradusių didelių atmainų. Tačiau jie neturi pamiršti, kad visa visose gyvenimo srityse pažanga tepasiekiama pasikeitimų keliu.
Tuo nenoriu tvirtinti, kad visi vyresni žmonės yra konservatyvūs, nes taip paneigčiau ir patį popiežių Joną XXIII, kuris laiko įvykių sūkury kaip tik senatvėje išgirdo Dievo balsą ir griebėsi nepaprastų priemonių, sušaukdamas visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Tad dažnas senatvės konservatyvumas nebūtinai rištinas su kūno senatve, bet labiau su dvasios senatve, kuria kartais serga ir jaunimas. Reikia dar žinoti ir tai, kad gyvenimą apsprendžia ne tiek fiziškai jauni, kiek fiziškai ir dvasiškai subrendę jaunos dvasios žmonės.
Dar reikia pridėti, kad konservatyvieji, nepasitikėdami reforma, iš tikro pareiškia nepasitikėjimą Bažnyčiai, jos natūraliai išminčiai, joje veikiančiai Šv. Dvasiai ir pasiliekančiam joje Kristui. Jie neturėtų pamiršti, kad reformos medžiagą per kelis metus svarstė 2500 rinktinių Bažnyčios vyrų, vyskupų, ir kad jų tarpe konservatyviai nusiteikusių tebuvo daugiausia vienas penktadalis. Reikia tačiau pažymėti, kad paskutiniuose balsavimuose, dokumentus priimant, tik vieną sykį l64 balsavo prieš, o visais kitais atvejais tebalsavo vos kelios dešimtys ar net tik keli. Tą reformą dešimtmečiais ruošė šimtai teologų. Tad ir silpniau tikį Dievo veikimu savoje Bažnyčioje turėtų pasitikėti bent natūralia II Vatikano susirinkimo dalyvių išmintim, jų noru Bažnyčiai pagelbėti. Tas, kuris tuo visu nepasitikėtų, tikrai per daug pasitikėtų vien sava išmintim ir galėtų būti apkaltintas nepagrįsta puikybe.
Dažnai reformas atmeta tie, kurie nesupranta daugelio II Vatikano susirinkimo paskelbtų idėjų, nes nežino tų pagrindų ir paskatinimų, kurie tas idėjas vertė paskelbti ir kurie jas įprasmino. Kaip iš kurio literatūros kūrinio išimtas vienas sakinys būna nesuprantamas ar klaidingai suprantamas, nes jam suprasti reikia suvokti to sakinio kontekstą, taip ir čia, nežinant kurios nors susirinkimo minties paskelbimo pagrindų, tos minties nesupratimas yra suprantamas, tačiau pačios minties atmetimas yra nepateisinamas ir neleistinas.
Turime juk žinoti, kad kiekviena nauja idėja ar parėdymas, įrašyti į susirinkimo raštus, yra pagrįsti, yra nukreipti arba prieš kurią esamą ar galimą blogybę, arba sukurti kuriai nors gėrybei ugdyti, nes toks yra išmintingų žmonių elgesys. Štai kodėl išmintingas žmogus turi būti labai atsargus, kai apie tuos dalykus visko nežino.
Suprasti II Vatikano susirinkimo idėjas bei reformas ir jas priimti dažnai kliudo žmonių ribotumas ir pažiūrų siaurumas. Juk tam tikro auklėjimo ir išsiauklėjimo dėka, veikiami tam tikrų aplinkybių, stiprių išgyvenimų bei prietarų, lenkiami pasąmonėj glūdinčių, ne kartą silpnai pagrįstų ar nepagrįstų simpatijų ir antipatijų, dvasiniu atžvilgiu dažnai glūdime tam tikroje uždaroje erdvėje, ir viskas, kas yra šalia jos, mums yra svetima; kas neatitinka mūsų išmatavimo, mums atrodo nenormalu, nesuprantama ir nepriimtina. Čia galėtume tą dvasios stovį palyginti su tais žmonėmis, kurie niekada žiemos metu neatidaro langų, bijodami šalčio, skersvėjų, taupydami šilumą, o drauge pamiršdami, kad sugedęs kambario oras, kurio sugedimo jie juk nejaučia, yra didesnė blogybė už tąsias, kurių jie nori išvengti. O tačiau mintis atidaryti langus ir įsileisti grynesnį orą jiems svetima. Taip jaučia savam dvasiniam narve užsidarę žmonės, kurie su skirtingo dvasios pasaulio žmonėmis nebedraugauja, ir todėl visame, kas jiems nepažįstama ir svetima, jie mato sau priešą.
Reformos priešai ne kartą nusikalsta puldami reformą, nes jie per daug pasiskubina apie ją spręsti, kai ji dar tebėra tartum kūdikis lopšyje. Kas yra reforma, pradės pamažu aiškėti, kai sukurtos tam tikslui komisijos iš II Vatikano susirinkimo dokumentų išgaus visas vykdytinas gyvenimiškas vertybes, kai bus išleisti nauji II Vatikano susirinkimo įkvėpti Bažnyčios įstatymai, kai maždaug šio šimtmečio gale šias idėjas pasisavinusi ji jau vadovaus gyvenimui — tik tada pradės aiškėti reformos vertė ir jos vaisiai gyvenime.
Visus dėl reformų nerimaujančius ir joms priešingai nusiteikusius tegali nuraminti ir padaryti šios naujos bažnytinės reformos draugais vien tik reformų pagrindų pažinimas ir įsitikinimas, kad reforma buvo neišvengiama ir būtina. Šis klausimas ir bus gvildenamas sekančiame šio ciklo straipsnyje.
Bet kaip tą sapną (didingą praeities Lietuvą —Red.) paversti realybe, kokių priemonių imtis, nieks negalvojo. Ir nebuvo kam galvoti. Tik pirmoj pobaudžiavinėj kartoj atsiradus iš kaimo išėjusiai patriotinei šviesuomenei, buvo suplanuotos priemonės kovai su pavergėju rusu ir pasiryžta daryti konkrečius žygius.