AKIRAČIAI
Tik labai retai tiesa randama iškalta akmenyje. Dažniausiai ji, klausimą apsvarsčius iš įvairių pusių, suformuluojama žmonių diskusijomis. Tam yra šis "Akiračių" skyrius. Vargiai vienas yra apie viską absoliučiai teisingas. Vargiaivienas yra apie viską absoliučiai klaidingas. — Red.
Ninos Gailiunienės atsakymas Juozui
Redakcijai paskatinus diskusijas tęsti, mano rašinį kritikuojantį laišką atsiuntė Juozas (žr. “L. L.” rugsėjo nr., 344 psl.). Laiško turinys nesiskiria nuo ankstyvesnių mano kritikų. Jo turinį pats teisingai sutraukė į vieną sakinį: “N. G. (yra) blogųjų paukščių rūšies, nes savo lizdą teršia”.
Į diskusijas su Juozu eiti atsisakau del šių priežasčių:
1) Prieš tokį tvirtinimą apsiginti negalima.
2) Juozas laiške daug kur prieštarauja pats sau. Štai keli pavyzdžiai: Vienoje vietoje jis tvirtina, kad dypukai Čikagoje negyveno rūsiuose ir lūšnose (mano pabraukta), o pas Marquette Parko lietuvius. Kitoje vietoje jau sako, kad aš pamačiau dypukus tiktai tada, kai išlindo iš rūsių ir lūšnų ir apsigyveno nuosavuose namuose ir rezidencijose.
Arba vėl: vienoje vietoje jis piktai atsikerta, kad dėl mano sprendimų Marquette Parko lietuvių rajone namų kainos nekris. (Aš buvau savo straipsnyje sugestijonavusi, kad Marquette Parko namų savininkai išsigando, kad kainos gali kristi, įsikėlus negrų šeimai į kaimynystę). Kitoje vietoje jau rašo, kad negrai veržiasi į baltųjų rajonus, kad “...nuvertintomis kainomis įsigytu mūsų baltųjų namus ir žemės sklypus...” (mano pabraukta). Tas aiškiai rodo, kad Juozas rašė savo laišką pagautas pykčio. Tokiais momentais žmogus dažnai pasako daugiau, negu iš tiesų norėjo pasakyti.
3) Šalia pykčio Juozo laiške jaučiama daug kartumo. Kodėl? — žino tik jis pats. Rašo, kad 12 metų nešiojo statines su šiukšlėmis ir kitus valymo darbus dirbo. Nežiūrint tokio sunkaus darbo, sakos neturįs namo nei jokio nekilnojamo turto nuosavybės.
Jeigu man būtų reikėję taip sunkiai kovoti už pragyvenimą šiame krašte, gal aš turėčiau savo širdyje daugiau kartumo, kaip Juozas. Kadangi mano gyvenimas už jo daug lengvesnis ir laimingesnis (ne dėl mano pačios nuopelnų!), todėl jaučiuosiu neturinti teisės mėtytis su juo akmenimis, nors ir žodžių pavidale.
4) Be to, kaip matysite iš vieno jaunuolio laiško, mūsų diskusijos nedaro garbės nei mums, nei mūsų spaudai.
* * *
Atėjo žinia, kad viename susirinkime net buvo viešai pasakyta, kad tokios Gailiūnienės nėra, o straipsni parašęs jėzuitas...
Vertikaliai ir horizontaliai imant, nedidelių išmieru; persona non grata kai kurių miestų lietuviškoje visuomenėje, bet — tikėsite ar ne?
— visai pilnai egzistuoju šiame nuostabiai gražiame pasaulyje.
Atsirado ir tokių gudriu, kurie su “L. L.” redakcijos pagalba ar savais keliais, pasiekė mane savo laiškais. Kas davė savo adresus, atsakiau asmeniškai. Kas dėl paaiškintos ar nuslėptos priežasties nedavė nei pavardės, nei adreso, jų laiškus paminėsiu čia.
Vieną gavau senatoriaus Kennedy nužudymo išvakarėse. Laiškas 4 puslapiu rašytas gražia rašysena, taisyklinga kalba, primargintas nespausdintinais žodžiais ir pasirašytas Čikagiečio vardu.
Čikagietis pačioje laiško pradžioje pasisakė “L. L.” neprenumeruojąs ir mano straipsnio neskaitęs. Išplūdęs paskutiniais žodžiais dr. M. L. King, jo pasekėjus pavadinęs “Velnio išperomis juodžiais”, iškoneveikęs Čikagos miesto valdžią, kuri maitinanti motinas (autorius jas pavadino anglišku žodžiu, kuris lietuviškai verčiamas “lenktomis linijomis”) ir jų vaikus, išpylęs pagiežą ant “prakeiktų politikierių” su
Kenedžiais priešakyje, užbaigia laišką linkėjimu, kad atsirastų “Hitleris, kuris panaikintų supuvusią Amerikos demokratiją, sutvarkytų juodžius kaip žydus ir įvestų tvarką”.
Jokio įžeidžiančio žodžio man; jokio priekaišto. Kodėl tas laiškas buvo siųstas man, lieka mįslė. Gal buvo tik vienas iš tų, kurie norėjo įsitikinti mano egzistencija. Jei buvo tokia intencija, žinos, kad laišką gavau, perskaičiau ir išmečiau į sąšlavas.
Antras laiškas gautas iš jaunimo atstovo. Jis kalba pats už save. Nina Gailiūnienė