ŠEIMA
Ištraukos iš spaudai ruošiamo Alės Rūtos romano "Vieniši pasauliai”
Ak, tada buvo kitas laiko matavimas! Vaikystėje plūduriavo šiltoj motinos ir savųjų aplinkoj, tik bundanti, tik pramerkianti akį į pasaulį. Tada buvo ilgos ir mielos valandos, — nesibaigiantis žaidimas. Mokėsi, vėliau mokytoja pasidarė. Laikas išritino iš grynų malonumų rato. Pareigos lankstė ir vyniojo laiką. Darbai mezgė ir veržė, lyg ryšuli tamprios virvutės. Į gimtą miesteli atsikėlė Raivedžiai. Jų sūnus Vytautas parvažiavo iš Kauno atostogų uniformuotas, baltomis pirštinėmis, — visas jaunuoles sužavėjo. Damulė, jauna mokytoja, įkrito į jo takus. Kariūnas atsilankydavo dažniau. Drauge būnant laikas tirpdavo lyg vaškas, atsiskyrus dienos ištįsdavo nepakenčiamomis miglomis. Tai buvo svajonių ir išsipildymo laukimas.
* * *
Ji įsiklausė. Tikrai. Raktas brakštelėjo duryse. Palengvėjimo banga nuslinko jos kūnu.
Reiškia, niekas neatsitiko. Katastrofa, pagrobimas, nei kitokie baisūs dalykai. Duktė sugrįžo. Laimingai.
Ar niekas neatsitiko? — Damulės galva kilo iš po antklodės, ir įtemptos akys nusekė pro praviras duris prapilkuojantį mergaitės šešėlį.
— Ar niekas? Su kuo ji buvo išėjusi? Kur? Kas tie žmonės? Kokios mintys sunkiasi į mergaitės galvą, į jauną sielą? Ar visur skubančios kojelės neparsinešė miesto purvo? Miesto, kurio Damulė bijojo, kaip žvėries. Kas ją palydėjo, parvežė? Kas tai per žmogus?
* * *
Ar čia jos, Damulės, duktė miegojo, tokia pažįstama iš veido bruožų ir jau taip nutolusi vidumi? Tokia paslaptinga ir uždara? Raivedienės veidas trūkčiojo. Virpančia ranka pajudino jį mergaitę už peties:
— Griežele, kelkis ir skubėk! Jau laikas!
— No! I don’t want to... — Ši sumurmėjo, nustumdama motinos ranką.
— Šok iš lovos! O tai nesuspėsi į pamoką.
— Aš girdėjau! Boy! Atsikelsiu, nesirūpink.
— Atžėrė piktai. Pravėrė akis, nusižiovavo. Už durų šlepsėjo žingsniai. Damulė aptilo.
* * *
— Pradėsi dabar skųstis! Vis prieš, a? Vis su priekaištais! Tiek metų globojau, sunkiai dirbau, kad jums būtų lengviau. Nieko jūs nesuprantat. Neverta dėl jūsų tiek aukotis. Tiktai, kad sūnaus dukterys...
— Tai nesiaukokit! Nedirbkit! Užteks, kiek aš savo mergaitėms uždirbsiu. Turtų aš nenoriu...
— Išmanai tu! Ir eisit į gatvę! Mergos ims parsidavinėti...
— Uošvi, prašau! Nutilkit! Tokie baisūs žodžiai...
— Jau prie to einat! Sakysi, ne? O kur Griežė naktimis valkiojasi? O kam Verutė prieš berniokus šaiposi? Kaip motina... Vyrų akims pritraukti jūs tinkat! Tik prie darbų, tik prie biznio neišmanot...
— Tikrai! Uošvi, kaip tamsta gali taip neteisingai... Koks tamsta žiaurus...
* * *
— Juk turi kam gyventi! Tavo dukterys... Jų likimas uždengia tavo tamsų likimą. Taip visada sakydavai. Rūpestis jų ateitim ir žvilgsnis į jų džiaugsmus padeda tau užmiršti savo nedalią.
— Dėl jų labiausiai ir bijau! — Damulė pasakė beveik pašnibždomis ir pravirko.
— Na, dabar! Tuoj ir ašaros. Savęs gailiesi?
— Taip dukterims nepadėsi...
— Savęs gailiuosi? — Damulė išplėtė akis. Paskui ji atsirėmė sienos ir užsimerkė.
Savęs gailiesi. Mažas maisto davinys stovyklose; geresni kąsniai — vaikams. Šalta miegoti; šiltesni užklotai — mergaitėms...
* * *
— Senovinės narsos dabar nebėra, — sakė su liūdesiu Damulė. — Daugumoje žmonės virsta bailiais ir egoistais. Vieni ritasi amžinoje ašarų pakalnėje (čia ji pagalvojo apie save), kiti vejasi aukso demoną...
— Tavo Vytautas buvo tikras didvyris! — Pakėlė galvą Jurgūnas.
— O, taip! Tai — Lietuvoj. Partizanai. Bet aš sakau apie tuos, kurie čia tik narsiai kovoja dėl skanesnio kąsnio, dėl erdvios rezidencijos, dėl “junitų” skaičiaus...
— Visais laikais yra didelių žmonių, drąsių ir pasiaukojančių.
— Ne, profesoriau, niekas kirviais nebesikauna, kaip Pilėnuose. — Jovita šyptelėjo, kreipdama į žaisminį pokalbį. — Ir žudosi tik bepročiai.
Griežės žingsniai retėjo. Tak tak, tak tak. Bateliai kaukšėjo vienodai ir jaukiai. Minutė po minutės lašėjo į nebūtį.
“O gal dar pabandyti? — Mąstė Griežė. — Namie sužinos, triukšmą pakels...”
Aną savaitę buvo tas svarbusis “testas”. Nepavyko. Ji išsiteisino, kad baisiai skaudėjo galvą. Kitą praleido, pristatė raštelį. “Testas” buvo pakartotas tiems, kurie dėl svarbios priežasties neatliko; Griežė pasivėlino, atsakė tik į dalį klausimų, per mažai taškų gavo. Šiandien dar viena, jau paskutinė, proga pasitaisyti. Profesorius jai sakė:
— Esate gabi, galėtumėt visada laikytis su B, jei ne su A pažymiais.
Griežė tai žino pati.
— “So what! Asmenybė — ne pažymiuose!
Tak tak, tak tak. Į žingsnių taktą, ji garsiai pasakė:
— I hate professors, all of them!
Pakėlė galvą. Ji buvo priėjusi skersgatvį, už kurio dunksojo universiteto rūmai. Tuos rūmus juokais ji vadino kalėjimu. Giliai kažkas kalbėjo:
— “Eik ir padaryk. Atlik. Gal praeisi, bus užskaityta, mama džiaugsis...”
Bet skersgatvy pasikeitė šviesos. Prieš ją buvo raudona. Ji sustojo. Ir taip apsunko Griežės kojos, rodės, nė iš vietos. Raudona šviesa dabar jai paryškino kitas gilumoje besislepiančias mintis:
“Prievarta! Ar tai nėra asmenybės laužymas? Kodėl aš turiu daryti tai, ko nenoriu? Šalin profesoriai! Scholastika neduoda pažinimo. Pažiūrėk, aplink tave gyvenimas verda. O kas universitete? Nuobodžios knygos, nuobodūs žmonės. Tik minios žmogus nuolankiai klauso ir vykdo. Miniažmogis nevertas gyvenimo. A, kaip greit keliasi dangumi saulė!”
Griežė apsisuko, nors prieš ją buvo jau žalios šviesos. Ji dabar sparčiai žengė į kavinę, nieko nebegalvodama, tik trokšdama gyventi, susitikti žmones, kurie tą gyvenimą atviromis akimis ir širdimis priima.
* * *
Griežė nenorėjo dabar susitikti motinos, pažiūrėti jai į akis. Ji visada išblyškusi, pavargusi. Kam ta mama jai vis ant kelio? Ji puikiai praleido dieną, buvo patenkinta; bet vis reikia grįžti namo. Ji piktai galvojo:
“Kada galėsiu būti laisva? Be namų baimės ir jų malonės?”