Kaip lietuvių tarpe kalbama apie Pauliaus VI encikliką
Šiuo rašiniu neargumentuojama prieš Pauliaus VI encikliką, draudžiančią gimimus kontroliuoti dirbtinomis priemonėmis, bet informuojama, kokios nuomonės vyrauja daugelio lietuvių tarpe. Papildant rašinį, galima suminėti, jog tenka nugirsti ir pasisakymų, vertinančių popiežių už jo drąsą. paskelbiant šį ''nepopuliarų' sprendimą.
— Red.
Nėra ko slėpti: paskutinioji popiežiaus enciklika gimimų kontrolės klausimu katalikų tarpan įnešė gana daug nerimo, netikrumo ir savotiško kartelio, nepasitenkinimo. Ypač šiais laikais, kai išvis nenorimi pripažinti jokie auto-ritetai, kai šaukiama ir norima daugiau laisvių, kartu nenorint prisiimti jokios su tuo ateinančios atsakomybės, aišku, negalima buvo tikėtis, kad tiesūs ir aštrūs enciklikos žodžiai susilauktų plataus pripažinimo. Gal niekad modernių laikų gyvenime popiežiaus enciklika nesusilaukė tiek daug kritikos, puolimų, kiek paskutinioji, liečianti tokius jautrius, labai jau intymius vedusiųjų gyvenimo klausimus. Ką jau bekalbėti apie pasauliečius, jei pačių teologų tarpe kyla visa eilė rimtų balsų, nenorinčių sutikti su enciklikos kai kuriomis mintimis ar reikalaujančių kiek kitokio kai kurių vietų interpretavimo.
Neatsilieka ir lietuviškoji visuomenė. Šios vasaros pabaigoje šio rašinio autoriui teko lankytis eilėje vietovių ir, susitinkant su savaisiais tautiečiais, bediskutuojant vienus ar kitus grynai lietuviškus klausimus, beveik kaip taisyklė, visada buvo kalbama ir tuo “gimimų kontrolės” reikalu. Kad ir nenorint daryti visą lietuviškąją visuomenę liečiančių išvadų, vis dėlto reikėtų pripažinti, kad, visumoje žvelgiant, bendroji girdėtoji nuomonė ne visai norėtų sutikti su enciklikos mintimis, liečiančiomis sutuoktinių tarpusavės meilės reiškimo būdus. Nebuvo, pavyzdžiui, kelių nuomonų dėl negimusios gyvybės žudymo — abortų: visi smerkia, piktinasi ir visiškai pritaria Bažnyčios mokymui, kuri draudžia bet kuriuos veiksmus, kurie galėtų prisidėti prie prasidėjusios gyvybės sunaikinimo. Bet jau visai kitos nuomonės, liečiančios gimimų kontrolę. Net ir encikliką išleidus (jei girdėti pasisakymai buvo nuoširdūs), atrodo, bus bandoma ją interpretuoti savo sąžinės balso įtakoje, tikint, kad vėliau ar anksčiau dabartinė Bažnyčios pozicija bus sušvelninta, atsižvelgiant į naujuosius atradimus medicinoje. Atrodo, daugelį gerokai nustebino tikrai netikėtas popiežiaus, Vatikano leidžiamų laikraščių ir kitų oficialių Romos pareigūnų nuolatinis ir pakartotinas enciklikos gynimas, lyg ir ne visai pasitikint ar esant tikriems... Juk nei viena enciklika iki šiol nesulaukė iš pačių leidėjų pusės tiek papildomų aiškinimų, lyg ir gynimosi. Nenuostabu, kad tai kaip tik iššaukia Įvairių dvejojimų ar net ir savotiškų enciklikos vietų aiškinimų, kurie, rasi, nebūtinai turi atitekti pačią teksto esmę. Taigi, svyravimai, netikrumas ir toliau nesibaigia.
Kyla ir naujų priekaištų Katalikų Bažnyčiai. Pavyzdžiui, vienas toks, jau ne kartą girdėtas priekaištas liestų naujos gyvybės pradėjimo problemą. Girdi, šių dienų mokslo šviesoje jau yra aiškiai nustatyta, kad abu tėvai turi būti ir fiziniai, ir dvasiniai pasiruošę kūdikio atėjimui. Naujos gyvybės pradėjimas yra itin atsakingas ir svarbus aktas, kuris jokiu būdu neturėtų būti paliktas vien tik atsitiktinumui. Todėl Bažnyčiai ir priekaištaujama, kad ji nepakankamai plačiai ir ryškiai pabrėžia tą faktą, kad ne visi ir ne visada yra pajėgūs ir pakankamai subrendę kurti naują gyvybę. Pavyzdžių, konkrečių pavyzdžių, atrodo, kiekvienas galėtume rasti savo netolimoje aplinkoje. Tikra nelaimė ir tautai, ir visuomenei, ir aplinkai, kai dvasia ir kūnu nesubrendę tėvai pašaukia pasaulin naują gyvybę, kurios auginti ir auklėti jie nėra nei pasiruošę, nei pajėgūs. Tas, žinoma, gali pasikeisti, bet, toli gražu, ne kiekvienu atveju. Vis vien bus atsitikimų, kada vienai ar kitai porai išvis būtų geriau neturėti prieauglio. Tokie atsitikimai, tegu ir nelabai gausūs, bet lieka neginčijamu faktu.
Girdima ir pasisakant prieš, nuolat kartojamą Bažnyčios reikalavimą, priminimą, kad neleistinos jokios priemonės, jei jos einančios prieš gamtą. Tai, žinoma, svarbus argumentas. Bet, taip pat netoli tiesos būtų tvirtinimas, kad žmogaus protas jau ne kartą yra atlikęs darbų, kurie galėtų būti irgi laikomi ėjimu, kėsinimusi prieš gamtą. Juk pakreipiamos upių vagos, tūkstančiais metų tekėjusios viena ar kita linkme, statomos didžiulės užtvankos, kuriami dirbtini ežerai, vandens saugyklos, sprogdinami kalnai, tiesiami per juos keliai, kasami ilgiausi tuneliai, pasiekiama tolimiausios erdvės, žmogaus kojos iškėlimas mėnulyje jau labai arti realybės, taipgi kelionės, tyrinėjimai kitų kosmoso kūnu irgi jau beveik rytdienos reikalas. O, kur atomo suskaldymas, tos milžiniškos energijos atpalaidavimas, tūnojusios nepajudintos nuo pat pasaulio sutvėrimo? Jau pasiekta tam tikrų rezultatų, bandant kontroliuoti žemės klimatą ir t. t. Tie visi dalykai, mažiau ar daugiau, irgi galimi būtų suprasti, kaip pasikėsinimai prieš gamtą, prieš kai kuriuos jos dėsnius. Bet, tai yra žmogaus proto ribose, proto, kurį jis gavo iš paties Kūrėjo.
Žinoma, pati tema būtų ir per plati, ir per gili, kad eilinio straipsnelio ribose būtų galima ją bent kiek konkrečiau panagrinėti. Visa tai gal tik galėtų sudaryti šiokį tokį pagrindą tolimesniems pokalbiams, nuomonių pasikeitimui. Šios dienos tiesa yra toji, kad Pauliaus VI enciklika daugeli nustebino. Reakcija atėjo toli gražu ne vien tik iš kitų krikščioniškųjų grupių, bet ir iš daugelio katalikų. Tas tik rodo, kad jau yra praėję laikai, kad popiežius vienas Bažnyčios vardu kalbėtų: su juo turi būti ir pati Bažnyčia. Taigi, žodis yra tartas, bet. . .
Al. Gimantas