ANTANAS PAŠKUS
Kun. dr. Antanas Paškus, Miunchene studijavęs filosofiją ir psichologiją, profesoriauja Šv. Jono Universitete Niujorke.
I
Būti radikaliam reiškia eiti prie pat klausimo šaknų. Na, žmonijos šaknis yra žmogus. — Karlas Marksas
Amžių bėgyje žmogus ne sykį buvo priėjęs lemtingų kryžkelių, apsisprendęs už vieną posūkį, palikdamas kitus nesugrąžinamų galimybių pasauliui. Šiandien vėl žmonijos smaigalys evoliucijos vyksme pasiekė kelių išsišakojimą. Vėl avangardinis žmogus verčiamas pasisakyti už Kristų, Marksą, Einšteiną ar Freudą; t. y. pasirinkti Dievą, socialistinį rojų, mokslą ar, pagaliau, savo paties išgyvenimuose ieškoti išganymo. Pažįstami dabarties žmogui vadinamieji objektyvinės tikrovės takai. Kovojo jis už Dievą, religijas, tėvynę, politinę laisvę ir materialinę gerovę. Bet visos šios ideologijos kažkodėl jo širdies nenuramino. Užtat jį vilioja naujas iki šiol nebandytas subjektyvinis kelias, nauja iliuzija. Atsipalaidavęs nuo visuomenės varžtų ir ideologijų naštos, užsidaręs savo vidaus tvirtovėje, žmogus tikisi surasiąs taip seniai ieškomą laimę. Ten, tarp subjektyvinės tikrovės sienų, nebūsią nei gąsdinančio Dievo, nei bauginančios praeities, nei rūpestį keliančios ateities. Užuot aukojusis išorinėm vertybėm, būsią galima džiaugtis savais išgyvenimais. Nusisukęs nuo Dievo ir visokių ideologijų, žmogus pradėsiąs gyventi sau, savyje atrasiąs laimę.
Paprastai istorijos posūkiuose visad randame didelį žmogų: pranašą, genijų ar šventąjį. Dabarties žmogaus kryžkelėj, taip pat, iškyla pranašiška figūra. Tai ne senųjų Atėnų visiems pažįstamo filosofo veidas, bet linksmosios Vienos psichologo siluetas. Ne Aristotelis, bet Freudas tiesia ranką subjektyvinio, psichologinio žmogaus kelio kryptimi. Graikų genijus žadėjo žmogui džiaugsmą tik pasiekus absoliutinį gėrį, Izraelio pranašas užtikrino pasitenkinimą tik sugrįžus į savo vidaus pilį. Taigi Freudas, ne Aristotelis tampa subjektyvinio kelio vadovu. Mūsų uždavinys šiuo metu ir būtų žvilgterėti į dar miglose paskendusio Freudinio kelio kontūrus ir jų reikšmę dabarties krikščioniui.
DIEVO MIRAŽAS
Sykį Freudas taip rašė Marijai Bonaparte: "Kai tik žmogus pradeda abejoti gyvenimo prasme bei verte, jis jau yra ligonis, nes objektyviai nei vienas (iš šių dalykų) neegzistuoja" (žr. I. L. Freud, Letters of Sigmund Freud, New York, 1960, 436 psl.). Žmogaus, kaip ir kiekvieno gyvio, egzistencija, Freudo supratimu, baigiasi mirtimi, bejausme nirvana. Dievas, pomirtinis gyvenimas, dangus ir pragaras esą tik vaikiškos, primityvios vaizduotės padariniai, o ne objektyvi tikrovė. Kiekvienas civilizuotas žmogus, Freudo įsitikinimu, pereina šitokią religinės iliuzijos stadiją, bandydamas žmogaus ir visatos mįslę išrišti infantiliškom sąvokom: Kūrėju, angelais danguje ir velniais pragare. Subrendęs ir išsimokslinęs asmuo tokiom pasakom jau nebegyvena. Jis jaučiasi pakankamai saugus pasaulyje ir be dangiško Tėvo globos. Tik vaikas puola į paniką, paliktas vienas namuose. Užtat tik vaikui, ne suaugusiam, reikalinga religija, garantuojanti visagalio Tėvo apsaugą ir Jį pavaduojančių auklių (dvasininkų) priežiūrą žemėje. Dėl to, Freudo manymu, kiekvienas tikintysis ir esąs savitiškas neūžauga, neurotikas, nes jis neįstengiąs nusikratyti Dievo iliuzija ir pažvelgti į pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra — pasaulis be Dievo. Kankina tikintįjį ir kaltės jausmai bei visokie dievybės įtarinėjimai, nes jis nepajėgiąs gyventi be baudžiančioj o Tėvo pakaitalo. Tuo tarpu subrendusiam darbo žmogui terūpi tik dienos reikalai. Nekvaršina jis sau galvos nei Dievu, nei vadinamaisiais galutiniais žmogiškos egzistencijos rūpesčiais. Todėl Philip Rieff, vienas garsiųjų psichologinio kelio šauklių, ir pataria, sekdamas Freudą, išmesti didžiųjų gyvenimo mįslių visus senus raktus ir tapti realistais, apsiribojant kukliom viltim ir galinčiais patenkinti troškimais (žr. jo The Triumph of the Therapeutic, New York; Harper, 1965, 40 psl.). Nesą juk aukštesnių pasaulyje tikslų už ilgai trunkantį pasitenkinimą. Jau pats laikas protingajam žemės gyvūnui atsistoti ant savų kojų, neieškant Dangaus paspirties.
Vienok Freudas nujautė, kad tik mažuma išdrįs tapti realistais, atsižadėti religijos. Tarp išmetusiųjų žmogaus mįslių raktus ne visi pasitenkins kukliais troškimais. Freudo spėjimą patvirtina Nietzschės tipo žmogus, protu paskelbęs Dievui mirtį, o širdimi Jo karštai besiilgįs. Sartre patarimas žvelgti nebūčiai stačiai į akis tokio žmogaus nesuramina. Priešingai, priėmus beprasmybę žmogiškos būties neišvengiama dalimi, protingo gyvūno sielą apgaubia klaiki vienatvė. Tokius Freudo vaistais neišgydomus "ligonius" visad galima pasiųsti pas kitą, mažiau pažįstamą sielų gydytoją, šveicarą psichiatrą C. G. Jungą. Egzistencinio žmogaus religinei neurozei nuraminti Jungo stalčiuje guli jo paties jaunystėje išbandytas receptas.
Dvyliktus metus eidamas, Jungas turėjęs regėjimą. Jis matęs, kaip Dievas nuo savo sosto paleidęs milžinišką mėšlo gabalą ant auksu žėrinčio Bazelio katedros stogo. Šis regėjimas ir buvęs atsakymas į paauglio keliamus religinius klausimus. Objektyvios krikščionybės statinys dogmų formoje Jungo akyse virto bereikšmiu, t. y. tapo moderniam žmogui nieko nebesakančia institucine seniena. Vis dėl to Dievo idėja, ne pats Dievas, pasiliko ir toliau svarbiu faktorium žmogaus gyvenime. Kad individo "aš" (ego) nesijaustų perdaug vienišas kolektyvinės pasąmonės, beribėj erdvėj, Jungas tą erdvę apgyvendino simpatiškais dievukais, vadinamais arkitipais. Tie dievukai, lyg žvaigždės dangaus skliaute, privalėjo nuskaidrinti niūrias pasąmonės gelmes. Tačiau neprivalome užmiršti, kad tai ne tikros žvaigždės, bet tik jų atspindys sielos vandenyse. Tai ne antgamtinė realybė, bet žmogaus psichės pagimdytas dispozicijos. Pasiliko Jungas savo terapeutiniam krepšy ir religinius simbolius, išmesdamas tik už jų esančią tikrovę. Pavyzdžiui, jis kalba apie Kristų, Išganytoją, Dievą, madoną ne kaip apie šalia žmogaus esančią realybę, bet kaip apie psichinės energijos junginius žmogaus pasąmonėje. Nerūpėjo Jungui nei teologinė klaida, nei teologinė tiesa, nei biblija, nei Dievas, nei Bažnyčia. Jam rūpėjo, kad tik jo pacientai gerai jaustųsi. Nesvarbu Jungui, kokį tikėjimo turinį ar formas jo pacientai pasirinks, svarbu, kad tik jie rastų tai, ką kiekviena religija duoda — prasmingą gyvenimą. Šitaip Jungas religiją pavertė gydomąja priemone (mental health). Tačiau ne Dievas kaip objektyvinė tikrovė, bet tik Dievo idėja, žodis, simbolis privalėjo padėti išlaikyti žmogaus emocinį balansą. Kitaip tariant, religiniai simboliai tapo paversti dvasiniais lašais beirstantiem nervam nuraminti, sukuriant gyvenimo prasmės iliuziją.
Freudas, kaip matėme, buvo tiesus. Jis bandė blaiviai žmogų įtikinti, kad tas susitaikintų su baigtinos egzistencijos dalia. Jungas gi gyvenimo Sacharoj nemarumo betrokštantį žmogų mėgino Dievo miražu suraminti. Kai tuo tarpu Timothy Leary to paties tikslo siekia cheminėm priemonėm. Pagaliau net teologijoje be Dievo (Thomas Altizer) ateistines premisas uždengiama Hegelio dialektikos ir krikščioniškos terminologijos migla. Miglose juk tuštumos nesimato. Kitaip, Nietzschės manymu, pilnai supratęs Dievo mirtį žmogus taptų bepročiu. Ne veltui iš Dievo šermenų sugrįžęs žmogelis savęs suraminimui ir griebiasi visokios narkozės: cheminės, psichologinės, filosofinės ir net teologinės. Iliuzija yra juk visokių žaizdų balzamas, visokių galimybių motina. Joje išorinis ir vidinis pasauliai susilieja. Joje žmogus išgyvena vadinamąją patirtinę transcendenciją, nemirtingumo jausmą, kuriame laikas ir mirtis iš žmogaus sąmonės išblėsta. Gal būt, sielos nemarumu suabejojus, žmogaus psichėje susidariusią tuštumą mėginama užpildyti iliuziniu nemirtingumo išgyvenimu. Gal būt, čia ir reikėtų ieškot vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl pokrikščioniškasis žmogus darosi toks imlus narkotikams.
DABARTIES KULTAS
Aplinkos (fizinės, socialinės ir dvasinės) keitimasis, atrodo, labiausiai veikia vakarų žmogų. Iš tikrųjų gal ne pats keitimosi faktas, kiek aplinkos pasikeitimo greitėjimas mus baugina. Tikslieji mokslai ir technika laikytini to vis didėjančio judrumo kaltininkais. Galėjo, pavyzdžiui, pusė milijono metų prabėgti nuo pirmojo žmogaus, panaudojusio akmenį kaip įrankį, ir pirmojo specialisto, sugebėjusio iš akmens pasidaryti kirvį ir strėlių galvutes. 5000 metų praslinko tarp pirmojo kalvio ir pirmojo garvežio mašinisto. Tereikėjo betgi tik 130 metų garvežio mašinistą paversti už garsą greičiau lekiančiu pilotu. Dar 1938 m. Otto Hahn suskaldė urano atominį branduolį, o jau po 7 metų (1945) atominės bombos krito ant Hirosimos ir Nagasaki.
Techninė pažanga užtikrina nuolatinį keitimąsi visose gyvenimo srityse: ekonominėj, socialinėj, politinėj, dvasinėj ir religinėj. Keičiasi, pavyzdžiui, šeimos struktūra, darbas, lyčių santykiavimai, laisvalaikiai, pažiūros į pasaulį ir t.t. Toks keitimasis įrėžia neišdildomų bruožų ir žmogaus veide. Keniston žodžiais: "iššaukia psichologinę praeities distanciją, ateities nesuvokiamumo jausmą ir padidintą dabarties akcentavimą" (žr. jo The Uncommitted, Alienated Youth in American Society; Delta, New York, 1965, 225 psl.) Iš tikrųjų žmogaus pajėgumas naujovių asimiliacijai yra ribotas. Tiesa, žmogus visuomet gali prisitaikyti, bet norint aplinką paversti savo būties dalimi, neprarandant individualumo, privalu išlaikyti ryšį su praeitimi, suprasti esamos būklės kilmę ir paskirtį, jausti, kad gali savo gyvenimą kontroliuoti suvokiamai besikeičiančiam pasauly. Užtat šalyje, kur techninė pažanga nekontroliuojama, kur į tradicijas ir ideologijas žiūrima su nepasitikėjimu, naujovių asimiliacija darosi sunkiai įmanoma. Todėl, kada nutrūksta ryšys su praeitimi, kada pasikeitimo linkmė miglose paskęsta, tuomet palieka tik viena vienintelė apčiuopiama tikrovė — dabartis. Rytojus nustoja bet kokios svarbos. Šiandiena, dabar, virsta vienintele uola, ant kurios begalima užsikabinti banguojančių naujovių vandenyne. Instinktyviai tada žmogus ir pradeda vertinti tik dabarties momentą. Jis sukuria plačių skalių ir įvairių formų dabarties kultą. Nuo indiškos meditacijos iki narkotikų, nuo estetinio džiaugsmo iki kriminalinių nusikaltimų tęsiasi šiandieną pasigerėjimo siūlas.
Keniston (ten pat, 181 psl.) įžiūri dvi dabarties kulto formas: aktyvią ir pasyvią. Aktyvioje formoje individas pats kuria išgyvenimus, ieško nuotykių stengdamasis save veiksmu išreikšti. Gali tai būti meninė kūryba (pavyzdžiui, action painting), religinės apeigos (action mass), kinetinė skulptūra, veiksminė muzika ar net, sakykim, kriminaliniai nusikaltimai. Aktyvus dabarties momento garbintojas sutapatina save su veiksmu. Veiksme jis stengiasi save įprasminti. Pasyvioj dabarties kulto formoje bandoma kiek galima plačiau atsiverti aplinkos dirgintojams. Norima pasiduoti tikram jausmui, betarpiškai aistrai, grynam impulsui, nekontroliuojamai vaizduotei. Savasis "aš" (ego) sutapatinamas ne su veiksmu (action), bet su pajautimu (perception). Jaučiu, tai esu — taip skambėtų senoji Descarto formulė — cogito ergo sum. Čia buvimui prasmės ieškoma padidintam jusliniam imlume.
Abejose dabarties kulto formose tenkinami momentiniai betarpiški kūno, juslių ir širdies reikalavimai. Reikia vienok pastebėti, kad, apribojus psichinius išgyvenimus dabarties patirtimi, jie neišvengiamai privalės pasilikti pajūčių sferoje. Gilesni dvasiniai išgyvenimai savo struktūra peršoka hic et nunc, vietos ir laiko rėmus. Todėl siekimas gilios, aiškios, intensyvios ir tikros dvasinės patirties pojūčių plotmėje prilygtų paparčio žiedo ieškojimui Joninių naktį. Dabarties garbintojas užtat neretai ir tampa savo paties prieštaravimų auka. Atribojus juslinę patirtį nuo sielos gelmių ir dvasios aukštumų, nutraukus ryšį su asmens ir krašto kultūros praeitimi, tradicijom bei ateities idealo vizijom, žmogus pasijunta besąs turistu nepažįstamo didmiesčio gatvėse. Jį ima slėgti ledinė vienatvės agonija. Jis, kaip sociologai sako, susvetimėja. Tiesa, tam tikra alienacijos dozė gali būti naudinga, nes ji žadina kūrybinį impulsą. Vienok visiško benamiškumo žmogaus dvasia pakelti neįstengia. Ji suserga, kaip Victor Frankl sakytų, beprasmiškumo liga. Neradęs savo gyvenimui prasmės, žmogus pradeda nykti ir skursti.
Pagrindiniai psichologinio žmogaus kelio statytojai (Ph. Rieff, N. O. Brown, H. Marcuse) tikisi šią prasmės ligą išgydyti tikrovės ir malonumo principais. Jie užtat pataria žmogaus pretenzijas ir interesus apriboti tik šia žeme, nukreipiant jo dėmesį nuo tolimųjų būties horizontų, drauge sudarant linksmas ir patogias gyvenimo sąlygas. Žinoma, šis patarimas nėra nei naujas, nei originalus. Graikų Epikūras, anglų lordas Jeremy Bentham su savo laimės skaitikliu ir vokietis Nietzsche — visi jie savaip siūlė žmogui žemės rutulį paversti vienintele savo tėvyne. Nauja psichoanalitinėj utopijoj yra tiek, kad laimės turėtų būti ieškoma individe išgyvenimuose, o ne jį supančiam vertybių pasauly. Atgręžus žvilgsnį į save, begalinių erdvių tyla nebegąsdins protaujančios žemės dulkės taip, kaip baugino krikščioniškąjį egzistencialistą Pascalį. Susižavėjus kelionės greičiu, lengva bus pamiršti ir jos paskirtį. Pagaliau juk ir nesą svarbu, kur keliaujam, svarbu tik, kad vis didesniu ir didesniu greičiu judam į priekį. Vis tiek kelionės gale visų laukia nebūtis. Tikrovės pažinime atsisakę sintezės ir panaudoję tik analitinį metodą, t. y. suskaldę realybę į smulkius gabaliukus, nebepastebėsime nei natūralių tikslų, nei harmonijos, pagaliau nei vertybių hierarchijos mus supančioj visatoj. Suvedus filosofiją į kalbos analizę, didieji žmogaus klausimai išvirs gramatinėm problemom. Individo gerovę padarius žmogiškosios egzistencijos tikslu, ištirpsiąs ir gyvenimo prasmės, ir tikslo klausimas.
Filosofinis transcendencijos (antgamtės) neigimas tesudaro tik vieną realybės principo dalį. Reikalinga dar žmogų patogiai apgyvendinti, sočiai pamaitinti ir palinksminti. Tuos uždavinius privalo atlikti technikos sukurta pertekliaus civilizacija. Suprantama, kol žmogus neturi pastogės, kol jo pilvas tuščias, kol jo gyvybei gresia pavojus, tol jis negali būti patenkintas. Techniko pareiga todėl ir yra pagaminti pakankamai gėrybių, o revoliucijonieriaus uždavinys — jas teisingai padalinti. Išsprendus duonos klausimą, t. y. pašalinus stokojantį žmogų, pasiliktų dar žaidimų problema (malonumo principas). Šią problemą išrišti privalo vadinamieji palinksmintojai (entertainers). Jų uždavinys būtų ieškoti bei kurti vis prašmatnesnes ir įvairesnes pasismaginimo formas. Abejojama vienok, kad duona ir žaidimai galėtų visiškai žmogų patenkinti, nepridėjus prie jų seksualinio marmelado orgazmo formoje. Užtat N. O. Brown ir siūlo radikalų libidinių problemų sprendimą, atstatant istorijos bėgyje prarastą polimorfiškai iškrypusį seksą (polymorphously perverse sexuality). Albert Ellis, Niujorko psichologas, bando skelbti visiems lengvai prieinamos "meilės" dėsnį. Kai kurie anglų psichologai sugestijonuoja trikampinę situaciją (vyras-žmona-šeimos draugas) skyryboms išvengti. Našlių vienatvei paskaidrinti patariama nuo tam tikro amžiaus (60 metų) legalizuoti poligamiją. Anglų akademikai nepamiršta ir studentų. Dar šią vasarą pasigirdo balsų, siūlančių prie universitetų statyti bendrabučius pajėgiantiems ir norintiems mylėti studentams.
NUSIANGAŽAVIMAS
Parūpinus pakankamai duonos, žaidimų ir sekso, tuomi pasitenkinimas (laimė) visam gyvenimui dar negarantuojamas. Kas pvz. gali užtikrinti, kad sąžinė nepradės priekaištauti. Norint išvengti panašių situacijų, reikalinga pakeisti patį žmogų, atstatant vienybę tarp proto ir jausmų, tarp kūno ir dvasios, tarp dionyzinio ir apoloninio žmogaus prigimties aspektų, t. y. tarp juslinės ekstazės ir dvasinio džiaugsmo. Būtina išvaduoti jusles iš proto hegemonijos. "Mums nereikia maldauti aukštesnio dangaus, kaip to, kurį gali suteikti grynas pojūtinis gyvenimas. Mūsų dabartinės juslės yra tik gemalas (užuomazga) to, kuo jos privalėtų būti" (Thoreau). Žmogui reikia tiestis į aplinką visais savo organais: regėjimu, girdėjimu, uosle, skoniu, jausmais, galva, širdimi, pastebėjimu, patirtimi, norais ir veiksmais. Gyvybės instinktas (life instinct) reikalauja susilieti su aplinka; susilieti, pasiremiant ne baime nei agresija, bet narcisizmu ir erotiniu perteklium. Mirties instinktas galįs būti suderintas su gyvybės instinktu, kai žmogaus kūne nieko nebebus užgniaužta, kai nepaliks nei vieno nervų siūlelio, per kurį nebūtų tekėjęs gyvenimas. Tik tokiam kūne nebeliksią nei mirties baimės, nei amžinybės klausimo. N. Brown tikisi tokiu būdu išrišti egzistencines žmogaus problemas. Psichologiniam žmogui reikalinga ne apoloniška, bet dionyziška sąmonė. Tik tokia sąmonė, kuri nesilaiko ribų, bet išsilieja per kraštus, kuri kūną myli, ne kankina, nuraminsianti nerimstančią žmogaus širdį.
Apoloninę sąmonę perkeisti į dionyzinę, t. y. juslėms išsivaduoti iš proto kontrolės, būsią galima atsiekti, Rieff nuomone, tik "sukūrus kultūrą, atsipalaidavusią nuo bendruomeninių tikslų, idėjų, asketinės moralės, normatyvinių institucijų, visokių dievų bei tikėjimo formų" (žr. jo Freud, the Mind of the Moralist, Garden City, 1961, 360 psl.). Kitaip sakant, žmogaus pakeitimas dionyzinę kryptimi atsiekiamas per nusiangažavimą, atsiribojimą nuo praeities, ideologijų, religijos ir normatyvinių institucijų.
Asmeninės ar kolektyvinės praeities našta neretai darosi sunkiai pakeliama. Ja nusikračius, nebereikėsią praeities pamokymų, kaltinimų ar įspėjimų klausyt. Nebejaudins praeities kartų kančios, kovos ir laimėjimai. Nebereikės istorijos herojuose ieškoti įkvėpimo, ugnies ir paskatinimo saviems veiksmams. Vienok, dabarties garbintojas istorijos paminklų nenaikins. Jis keliaus į tikėjimo, mokslo ir menų šventoves: į Atėnus, Romą, Jeruzalę, Paryžių ar Oksfordą. Tačiau praeis jis pro jas ne kaip įkvėpimo trokštąs piligrimas, bet vaizdinio įvairumo, išsiblaškymo ieškąs turistas. Žodžiu, pasitenkinimo ieškančiam žmogui nereikės nei stiprybės iš praeities semtis, nei jos skolas mokėti. Neprivalės jis istorijos kurti, o tik blaivia dabarties šviesa gyventi. Instinktyviai jis šalinsis nuo visų, kurie bandys jam priminti jo ir jo krašto praeities klaidas.
Pojūčiams "išvaduoti", Rieff įsitikinimu, reikalingas ir ideologinis nusiangažavimas. Ideologiniai, komunaliniai uždaviniai trukdo žmogui džiaugtis privatiniu gyvenimu; neleidžia užsidaryti savo viduje, toj linksmoj, pilkoj mažojoj Vienoj. Aplamai, ideologijos žmones išskiria, ne sujungia; juos priešais, ne draugais paverčia. Ideologijų ir visokių tikėjimų vardan, Rieff žiniomis, pralieta daug kraujo ir ašarų. Užtat ir reikia nuo jų laikytis atokiai. Kiekviena angažavimosi forma: politinė, religinė ar asmeninė esanti individui pavojinga. Užsiangažavimas visuomet pareikalauja asmeninių pastangų, o kartais net kraštutinių aukų. Kvaila būtų mirtimi ar kalėjimu ginti savus įsitikinimus. Nei Sokratas, nei krikščionių kankiniai neprivalėtų būti mums pavyzdžiu. Kompromisais, ne kova turėtų būti sprendžiami konkuruojančių ideologijų konfliktai. Individas privalėtų nusilenkti visom ideologijom, nerodant lojalumo nei vienai; priimti visokias vertybes, jei tik jos suteikia malonumo, neparemiant jokių. Nebūtina esą, pavyzdžiui, kovoti prieš komunizmą ar angažuotis demokratijai. Geriau turėti lankstų nugarkaulį, sudėtą iš plastikinių žiedų, o ne iš kietų kaulo sąnarių. Plastikinis stuburas lengvai duodasi lenkiamas be skausmo ir pavojaus lūžti. Šitaip nuo ideologijos atsiribojus, paliktų tik viena technikos žmogui būtina profesinio užsiangažavimo forma.
Pagaliau asmens gerovę varžančios ir įvairios normatyvinės institucijos. Jos žmogų įpareigoja, apipindamos visokių taisyklių tinklu. Jos palenkia individo gerovę ir laisvę savo naudai. Jų atstovai skelbia šūkius, pamokslauja, misijonieriauja ir agituoja, užmušdami gyvenimo džiaugsmus. Idealu būtų tas institucijas, išskyrus profesines, sunaikinti. Negalint betgi to atsiekti, reikia, nuo jų laikantis atokiai, su įtarimu sekti kiekvieną jų žingsnį. Šalia to, dionyziniam žmogui būtina legalistinę, autoritetinėm institucijom paremtą, etiką pakeisti sau ištikimybės morale. Ne paklusnumas, lojalumas, tvirtumas ar drąsa, bet autentiškumas, tiesumas ir spontaniškumas privalėtų tapti pagrindinėm žmogaus dorybėm. Ne išorinės normos, bet vidinis etinis impulsas turėtų tvarkyti psichoanalitinio žmogaus gyvenimą.
Aplamai psichoanalitinės sąmonės žmogus stengiasi gyventi paviršiuje ir aistringai neatsiduoti nei vienai vertybei. Net erotinėj meilėj jis liekasi atstu nuo mylimo asmens. Jis žavėsis daugiau pačiu įsimylėjimu nei mylimuoju partneriu. Gyvendamas jausmų paviršiuje, jis tikisi išvengsiąs gilių žaizdų. Apsitraukęs tankiu šydu, jis sugebės išsaugoti savo privatizmą. Apskritai, jis rūpinasi tik savimi ir tik sau tarnauja. Juk viskuo pertekusi visuomenė jo aukos ir nereikalauja. Jis trokšta gyventi, kaip nieko nebeprisimenąs tiesus ir draugiškas barbaras technikos rojuje. Jis skeptiškas, kritiškas, ironiškas ir kiek žaismingas. Tai viską žinąs, bet į nieką netikįs žmogus. Tai ne pareigų, bet privilegijų pilietis; ne darbo, o laisvalaikių žmogus; ne susilaikymo, bet pertekliaus būtybė. Tai ne puritoniškas asketas, bet epikūriškas hedonistas. Gyvenimo patogumai — jo svarbiausi ramintojai. Linksmumas, pasitenkinimas yra jo aukščiausias gėris; nuobodulys — didžiausias blogis. Jis nepakenčia šūkių, patoso ir retorikos. Jis ieško duonos, žaidimų ir ramybės. Mokslininkas tampa jo herojum, psichiatras — jo nuodėmklausiu ir aktorius — jo kunigu. Teatras yra jo bažnyčia, ant kurios altorių jis pats save užsikelia. Jis — nei šventasis, nei nusidėjėlis, nei patrijotas, nei išdavikas, nei herojus, nei pilkas žmogelis. Jis nepažįsta nei tiesos, nei klaidų, o tik nuomones. Nejaučia jis nei tikros garbės, nei gėdos, o tik "gerą vardą". Gal tai tas pats žmogus, kurį jau Max Weber pavadino specialistu be dvasios, sensualistu be širdies. Nuo religijos ir ideologijų nusigręžęs, priva-tizmo tvirtovėje užsidaręs, šis "draugiškas barbaras" tikisi neužsikrėsti beprasmiškumo epidemija.
(Pabaiga sekančiame numeryje.)