Džiaugiasi Donelaičio vertimu
Praeitų metų pabaigoje "Tiesa" (1967, 291 nr.) paskelbė Nado Rastenio angliškojo "Metų" vertimo recenziją. Straipsnio autorius Aleksys Churginas, padaręs keletą techninių kritiškų pastabų, džiaugiasi "Lietuvių Dienų" leidiniu:
“Mūsų nemirtingojo būrų dainiaus Kristijono Donelaičio žodis pastaruoju metu vis plačiau sklinda po pasauli. Nespėjome atsidžiaugti įspūdingu “Metų” vertimu į vokiečių kalbą (šį didžiulį darbą atliko daktaras M. Budenzigas), kai mus pasiekė kita nemažiau maloni žinia: Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė garsioji Donelaičio poema angliškai. Jos vertimas priklauso Nadui, kuris yra paskelbęs Amerikos spaudoje ir originalių eilėraščių. Įvadą knygai parašė filosofijos daktarė Elena Valiutė-Tumienė, kuri šiuo metu dėsto anglų ir pasaulinę literatūrą Kalifornijoje. Knyga išleista gražiai ir rūpestingai — papuošta V. K. Jonyno iliustracijomis, nurodytas lietuviškų tikrinių vardų tarimas.
Donelaitis — didžiulis, savitas, nepakartojamas talentas, kuris privalo praturtinti pasaulinės poezijos lobyną. Ir mes nuoširdžiai dėkingi Nadui Rasteniui už tai, kad jis, negailėdamas jėgų ir triūso, ėmėsi šio atsakingo ir garbingo darbo. Neabejoju, kad anglų poezijos kalba, kurios klodus įpureno galingas Šekspyro genijus ir nemaža kitų didelių poetų, kuo puikiausia galima atkurti Donelaičio poetiką, leist pajust angliškų eilių skambesy bei vaizduose Donelaičio poemos gaivalingą galią ir amžiną jaunumą bei žavesį. Svarbu yra pradėti žygi. O kadangi pradžia padaryta, lieka tik palinkėti geros kloties, ryžto ir ištvermės tolimesnėje poetinėje kelionėje.
Laukia techninio žodyno
Tame pačiame "Tiesos" numeryje trijų institucijų konstruktoriai inžinieriai ir technikai skatina išleisti lietuvišką techninės terminologijos žodyną, kurio techninių sričių darbuotojai ir studentai pasigenda:
Kiekvienais metais padidėja inžinierių ir technikų šeima. Vien tik Kauno Politechnikos instituto absolventų dabar yra daugiau kaip dešimt tūkstančių. O kur kitų aukštųjų mokyklų ir technikumų paruošti kadrai? Ir technikos mūsų kasdieniniame gyvenime vis daugiau. Todėl techninės terminacijos daugėja kiekvieną dieną. O žodynų neturime. 1959 metais išleistas nedidelis “Rusų-lietuvių kalba politechninis žodynas” (5.000 egz. tiražu) jau tapo retenybe. Todėl labai apsidžiaugėme, perskaitę “Minties” leidyklos 1966 metų redakcinių darbų plane, kad autorių kolektyvas ruošia naują politechninių rusų-lietuvių kalba žodyną. Tačiau daugiau apie jį nieko aiškaus taip ir negirdėti.
Tikimės, kad Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Politechnikos institutas ir “Minties” leidyklos techninės literatūros redakcija imsis konkrečių darbų. Mes, inžinieriai ir technikai, nekantriai laukiame žodyno ir su malonumu padėsime jį rengti.
Gramozdiški ramentai
"Švyturio" žurnale (1967, 17 nr.) išspausdintas invalido iš Raseinių nusiskundimas gramozdiškais ramentais. Ironiška, kad žmogus, kuris savo laiške įrodinėja esamų ramentų blogą kokybę ir jų nepatogumą, gali teigti, jog Sovietų Sąjungoje medicininis aptarnavimas "visais atžvilgiais" pasaulyje pirmauja:
Kalbėti apie ramentus neįprasta. Tarsi nedaug matytume žmonių, vaikščiojančių su jais. Yra tokių žmonių, kuriems ramentai — viso gyvenimo palydovai, yra tokių, kuriems su jais tenka “draugauti” tik mėnesį. Žodžiu, kai kam ramentų labai reikia. Nuo jų skauda delnai, nuo jų skauda pažastys. Bet žmogus eina.
Pažiūrėkime į ramentus, kuriuos gamina mūsų ortopediniai kombonatai. Jie labai sunkūs, jie labai primityvūs. Anksčiau vietos, kurias liečia pažastys, buvo apdengiamos minkštomis medžiagomis, aptraukiamos oda. Dabar jau tokių ramentų sunku gauti. Dabar po pažastimi — nuogas medis. Gal būt, tokia “racionalizacija” sutaupė medžiagą ir lėšų, bet vaikščiojančiam su ramentais padidino skausmą. O juk jam ir taip jo per akis.
Minėjau, kad ramentai primityvūs. Teko matyti svetur gamintus ramentus. Nežinau, iš kokių medžiagų jie, bet jų 3 poros sveria tiek pat, kiek mūsų vienas ramentas. Jie minkštučiai ir einant net “banguoja” it lengvosios lingės. O gal ir mūsų šalyje (Sovietų Sąjungoje — M. B.) tokie ramentai gaminami, tik respublikos (Lietuvos — M. B.) nepasiekia?
Mes žinome, kad mūsų šalis mediciniame aptarnavime užima pirmą vietą pasaulyje visais atžvilgiais. Tegul nebūna pamiršti ir ramentai. Jie turi tobulėti. Patikėkite, apie tai reikia pagalvoti. Šių eilučių autorius jau dešimt metų pažįstamas su ramentais ir gerai žino jų “skonį”.
Čekiai penktadaliui batų
Mes esame pratę bet ką perkant kone automatiškai gauti pakvitavimą, o ypač jei jo pirkėjas pareikalauja. Pakvitavimą gali gauti net už pašto ženklus. Bet Lietuvoje dėl tos mažos šaknelės pirkėjui kartais reikia gerokai palakstyti, privargti, susinervuoti ir vis vien pakvitavimo negauti. Vienas pilietis rašo ("Tiesa", 265 nr.):
MSV (kažkokia melioracijos įstaiga? — M. B.) mechanizatoriai, inžinerijos - technikos darbuotojai turi būti aprūpinti specdrabužiais, auliniais batais. Deja. Jonavos melioracinės statybos valdyba tų batų negavo tiek, kiek reikia. Valdyboje buvo nutarta batus nusipirkti savo lėšomis ir pristatyti sąskaitas — apmokės.
Taip ir padariau. Nusipirkau batus Jonavos universalinėje parduotuvėje ir paprašiau išrašyti sąskaitą. Parduotuvės darbuotojai paaiškino, kad sąskaitas išrašinėti ne jų reikalas ir pasiūlė eiti į kooperatyvo kontorą. Kooperatyvo buhalteris pasakė, jog sąskaitų avalynėje neišrašinėja. Ką gi, kuopiu aukštyn pas kooperatyvo pirmininką. Jis siūlo grįžti į universalinę parduotuvę ir paimti čekį. Skubu atgal. Tačiau vėl nieko nepešiau, nes parduotuvės darbuotojai paaiškino, kad čekius gali išrašyti tik iki 2,5 rublio sumos. Bėgu į kooperatyvo kontorą. Pirmininkas ramina, jog nėra padėties be išeities — imk penkis čekius ir išeis 10 rublių 69 kapeikų suma. Parduotuvėje vėl kvaršinu galvas pardavėjoms. O šios juokiasi: iš tikrųjų, kiekviename čekio lapelyje tektų rašyti, kad pirkta 1/5 batų poros už 2 rublius 13,8 kapeikos... Jos vėl pasiūlė grįžti į kontorą. Bet pristigau kantrybės...
Kaip elgtis su užsieniečiais
"Švyturio" žurnale (1967, 17 nr.) tūlas A. Liepoms moko kaip elgtis su užsieniečiais, pabara per entuziastišką kai kurių smalsumą. Tų pamokymų nereikėtų, jei lietuviai turėtų pilną laisvę ir ekonominę galimybę lankytis užsienyje, skaityti užsienyje išeinančią periodiką ir knygas, kaip mes galime jų knygas ir spaudą skaityti. Be to, iki šiol užsieniečiai tik retais atvejais išvyksta už Vilniaus ribų plačiau po Lietuvą pasidairyti; todėl kitų miestų ir vietovių gyventojai jais taip domisi. Žmonėms reikia ne pamokslų, o daugiau laisvės ir gerų prekių. Be tikros laisvės negali būti tikro orumo.
“Ten pas jus, Vilniuje, dabar įdomu, užsieniečių pilna. Pasakojo kitos mokytojos, kad jie kartais atsiveža gražių daiktų ir pigiai išparduoda”. Nemalonu buvo išgirsti tokius žodžius iš rimtos mokytojos lūpų. Kasmet vis daugiau užsieniečių turistų, gastrolierių, biznesmenų (kodėl ne prekybininkų? — M. B.) aplanko Tarybų Lietuvą. Srautas didėja, pasiekdamas ir nuošalesnes respublikos vietas. Netrukus, atrodo, turėsime poilsiautojų iš užsienio Palangoje, Druskininkuose ir kitur. Ir šių metų sezonui baigiantis, ne pro šalį pasikalbėti apie tarybinio žmogaus orumą.
Apskritai mes, ypač vilniečiai, jau pripratome prie svečių. Niekas nebežiopso į užsieniečius, rytmetį stoviniuojančius prie viešbučio ar vidurdienį spoksančius į kokį nors architektūros paminklą, niekas neatsisuka į praeinantį afrikietį ar azijietį. Bet stichiškuose susitikimuose, o retkarčiais ir rimtuose pokalbiuose vis dar pamirštame savo orumą, neįvertiname savęs, rodome grynai miesčionišką smalsumą. Būkime orūs ir pasiturintys šeimininkai, mandagiai sutinką svečius, o ne suvenyrų ir gandų medžiotojai.
Paruošė Mindaugas Banėnas