AKIRAČIAI
Šios mintys buvo inspiruotos grupės kunigų, kun. Vytauto Zakaro suredaguotos ir pateiktos Kunigų Vienybės Rytų Rajono susirinkimui 1967 m. XI. 14 d. Putname, Conn.; po diskusijų vienbalsiai priimtos ir raštu išsiuntinėtos kitiems lietuviams kunigams.
Mes galime pasidžiaugti, kad lietuvių Kunigų Vienybė netrukus švęs 60 metų įsisteigimo sukaktį, tuo tarpu, pavyzdžiui, Čikagos arkivyskupijoje amerikiečiai kunigų vienybės organizaciją įsteigė tiktai pereitais metais. Tačiau turėtume pasvarstyti, ar mūsiškė Kunigų Vienybė su senais statutais ir metodais yra tinkama dabarties laikui. Manoma, kad ji reikalinga pagrindinio perorganizavimo. Kunigų Vienybė turėtų naujai suformuluoti savo tikslus ir darbo metodus.
— Iš JAV rytinio pakraščio būrelio kunigų pasisakymo
Grupė kunigų svarsto Kunigų Vienybės padėtį ir uždavinius
Gyvename naują laikotarpį. Vatikano II susirinkimo pateiktos mintys daugelio tautų yra pritaikomos įvairiausiais būdais. Kunigų Vienybė, būdama katalikų kunigų organizacija, negali pasilikti prie senų, sporadiškos veiklos metodų, bet turi stengtis atsinaujinti, eiti į dialogą su vadovaujančiais veiksniais ir su pasauliečiais. Išeivijoje kito tokio organo neturime, kuris būtų taip tinkamas vadovauti religinės veiklos gyvenimui lietuvių išeivijoje. Todėl Kunigų Vienybė turėtų jausti atsakomybę savo žmonėms, Bažnyčiai ir lietuvių tautai.
Jau yra atėjęs laikas, kuriame kunigų apsileidimo pasauliečiai nebeatleidžia. Lietuvių visuomenėje pasauliečių tarpe bręsta nepasitenkinimas. Tai dar nėra antiklerikalizmo apraiška, bet dabar kunigas yra gerbiamas ir vertinamas ne dėl jo kunigiškų rūbų, bet dėl jo asmeniško elgesio ir veiklos. Jaunimas nebenori klausyti kunigo pamokymų. Kai kur jie net išeina iš bažnyčios pamokslų metu. Senesnės kartos pasilavinę žmonės viešai kritikuoja kunigus dėl jų prasto pareigų atlikimo dvasinio vadovavimo srityje. Ateitininkų vadai skundžiasi, kad tarp tiek daug kunigų neatsiranda dvasios vadų, kapelionų. Kiti klausia, kodėl pasauliečiai parašo prasmingesnes knygas ir straipsnius iš religijos srities negu aukštus teologijos mokslus išėję kunigai. Dar kiti nenori sueiti su kunigais į dialogą, nes nemato prasmės, nesitikėdami iš jų išgirsti brandesnės teologinės minties.
Mes nemanome, kad tie kaltinimai tinka visiems kunigams, bet negalime užmerkti akių prieš faktus.
Nenorėtume mažinti nuopelnų nei svarbos dėl Šiluvos koplyčios įrengimo Washingtone. Ir lietuvių koplyčios įrengimas prie šv. Petro karsto bus pozityvus darbas, bylojantis ateinančioms kartoms apie lietuvių tautos aukas ir prisirišimą prie savo tikėjimo. Tačiau lietuvių tauta dar gyva. Ji gyva ne tiek paminkluose, kiek kasdieniniame gyvenime, religinėje, dvasinėje ir kultūrinėje veikloje. Dėl to paklauskime, kiek Kunigų Vienybė paskutiniuoju metu yra pasitarnavusi religinio, dvasinio bei kultūrinio gyvenimo ugdymui.
Ar Kunigų Vienybė nėra merdėjanti organizacija? Yra daug ženklų, kad ji yra tokia. Jos leidžiamas žurnalas “Lux Christi” jau dveji metai yra užmigęs. Jos nariai jau seniai negauna jokių informacijų. Lokaliniai susirinkimai neretai yra anemiški, be jokios dvasinės inspiracijos ir direktyvų... Kur buvo Kunigų Vienybė, kai atėjo liturginis atsinaujinimas?...
Kad šis pareiškimas netaptų negatyvine kritika, pateikiame keletą pasisakymų Kunigų Vienybės ateities veiklai.
Jaunimo kapelionai
Surasti vieną ar du kunigus, kurie pastoviai galėtų dirbti su jaunimo organizacijomis. Kunigų Vienybė turėtų parūpinti, kad jie būtų finansiniai aprūpinami ir atpalaiduojami nuo parapijinio darbo.
Atskiruose rajonuose gerbiamieji klebonai galėtų duoti užtektinai laisvo laiko asistentui, kuris dirba su jaunimo organizacijomis, kad jis galėtų organizuoti ir dalyvauti jaunimo susirinkimuose, suvažiavimuose ir pan.
Pašaukimai ir kunigų paruošimas
Kunigų Vienybė negali užmerkti akis pašaukimų problemai. Pašaukimų turime nedaug. Neužilgo gali ateiti laikas, kada nebus lietuviškas parapijas aptarnaujančių kunigų. Kunigų Vienybė turėtų dėti visas galimas pastangas, kad turintieji pašaukimus gautų pašalpas studijoms ir išeitų mokslą ten, kur jie neprarastų noro dirbti su lietuviais.
“Lux Christi” leidimas
Kuo greičiausiai surasti redaktorių, arba sudaryti redakcini kolektyvą, nesibijant į jį įtraukti sugebančių pasauliečių. Šiais laikais religinis žurnalas yra reikalingas. Jis galėtų būti prieinamas ir pasauliečiams. Jame galėtų būti taip pageidaujamo kunigų ir pasauliečių dialogo užuomazga.
Lietuvos laisvės kovos metai
Kunigų Vienybė turėtų dėti visas pastangas, kad, 50 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį minint, būtų atitinkamai pabrėžta ir išryškinta krikščionybės bei katalikų Bažnyčios įtaka kovoje dėl tautos reikalų. Turėtų būti organizuojamos viešos pamaldos, atgailos dienos, spaudoje išryškinami II Vatikano Susirinkimo nutarimų pasisakymai apie tautų ir žmogaus laisvę.
Ta proga išleisti dokumentacinius veikalus, kaip pav.: “Lietuvos vyskupų relacijos Romai”,
“Lietuvos vyskupų procesai”. Išleisti monografijas apie lietuvių vyskupus kankinius. Kai kuriems jau medžiaga yra surinkta ar renkama (Matulionis, Paltarokas, Reinys).
Lietuviškos parapijos
Lietuviškos parapijos, ypatingai didesniuose centruose, gražiai dirba ir klesti. Tačiau daugelis mažesniųjų parapijų pamažu nyksta dėl mažo lietuvių skaičiaus arba dėl įvairių motyvų nenoro jas palaikyti. Dažniausia kaltiname pasauliečius, sakydami: jūs neinate i lietuvių bažnyčias, jūs jų nepalaikote! Tačiau galime surasti ir tokių atvejų, kur lietuviai norėtų dvasia ir kūnu įsijungti i lietuvišką parapiją, bet joje neranda nieko, kas juos galėtų dvasiniai pakelti ar prie jos patraukti.
Kunigų Vienybė turėtų studijuoti metodus, kaip žmones išlaikyti prie lietuviškų parapijų. Pradžia tokių studijų galėtų būti dialogas su pasauliečiais, sekant II Vatikano Susirinkimo minti.
Ypatingai mažose lietuvių kolonijose reikėtų pasvarstyti apie vadinamų “altoriaus bendruomenių” įsteigimą. Tai aptarnavimas mažos lietuvių grupės, susirinkusios į svetimą bažnyčią ar koplyčią pamaldoms sava kalba.
Be to, dar buvo siūloma Kunigų Vienybei patarti atitinkamiems autoritetams perorganizuoti Šv. Kazimiero Kolegiją Romoje, paremti mintį vieno platesnės apimties katalikiško žurnalo, sujungiant "Aidus", "Tėvynės Sargą" ir "Į Laisvę", paruošti ir išleisti mokyklinio amžiaus religinius vadovėlius bei tekstus šeštadieninėms lituanistinėms mokykloms, paremti Jaunimo žygį į Romą pareikšti tautos nerimą dėl komunistinės okupacijos ir religijos persekiojimo.