Žaidžiąs “paslaptimis” “teologas” ar žaismingas teologas?
"Laiškuose Lietuviams" (1968, rugsėjis, 349 psl.) atspausdinto Walter J. Burghardt, S. J., kalbos pradžia spaudoj buvo pavadinta Bažnyčioj klaidas skleidžiančių "teologų" charakteringu pasisakymu. Tos kalbos minties iškreipimas susilaukė stiprios reakcijos.
Charakteringas yra vieno tų “naujųjų” teologų — Walter J. Burghardt, SJ, prisistatymas: “Aš dėviu teologo togą. Esu čia kaip gyvenąs simboliais (žodžiais, sakramentais, Bažnyčia) ir žaidžiąs būties paslaptimis (dvasia ir medžiaga, dieviška ir žmogiška, Dievu ir žmogum)” (Žiūr. Laiškai Lietuviams, 1968, 349 p.). Tiesa, jis tai pasakė filmų premijų įteikimo iškilmėse, tačiau prisipažino, kad jo, kaip teologo charakteristika, yra toga, o jo užsiėmimas — žaisti “simboliais”, prie kurių jis priskaito ir sakramentus, ir Bažnyčią, būties “paslaptimis”, kurios jam yra visa kas dieviška, net ir pats Dievas, rodo, kaip šių dienų “teologai” žiūri į teologinius klausimus, kaip bando juos spręsti vien tik žaisdami (dr. J. Vaišnora, MIC, “Draugas”, X. 2).
* * *
Kas nori tikrai ir nuoširdžiai kito kalbą suprasti, tas turi 1) įsijausti į kito kalbos aplinkybes bei nuotaiką ir 2) neiškreipti tos kalbos žodžių.
1) ...tėv. Burghardt kalbėjo ne publikai, susirinkusiai jį patį išanalizuoti, ar jis teologas ar tik “teologas”, bet... filmų menininkų publikai, kuriai labai tiko kalbos žaismingumas. O neįsijaučiant į kito kalbos nuotaiką ir stilių, galima labai prašauti pro šalį — pavyzdžiui, fizinę meilę vaizduojanti Saliamono “Giesmių Giesmės” poema tikriausiai būtų iš Šv. Rašto išcenzūruota kaipo pornografija. Deja, kažkas panašaus atsitiko dr. J. Vaišnorai skaitant tėv. Burghardto kalbą filmų menininkams.
2) ... jei kas rimtai sakosi žaidžiąs paslaptimis, su tuo žodžiais negalima “žaisti”, padedant juos į sumenkinimo kabutes, ypač jei nuo tų sumenkinimo kabučių priklauso, kam suteikiamas teologo ir kam tik “teologo” vardas (žr. aukščiau cituotus dr. J. Vaišnoros žodžius) (K. Trimakas, S. J., “Draugas”, X. 17).
* * *
“Šis interpretacijos būdas yra nepateisinamas. Kun. Vaišnora mano panaudotą žodį “play” išėmė iš konteksto, iš daugelio žodyne randamų to žodžio prasmių išsirinko vieną ir padarė išvadą, jog prisipažįstu, kad aš, kaip teologas, pačius rimčiausius klausimus traktuoju lengvabūdiškai žaisdamas. Mano gi klausytojams iš mano kalbos konteksto (turinio) buvo aišku, kaip turėtų būti aišku kiekvienam nevienašališkam skaitytojui, kurio kalba yra anglų, kad žodžio “play” panaudojimas nereiškė, jog aš ką nors imu lengvabūdiškai. Priešingai, tai reiškė labai rimtą, intensyvų, daug pastangų reikalaujanti veikimo būdą, kaip kad mano rinktinė publika tai teisingai suprato.
Antra, kun. Vaišnora puolė mano, kaipo teologo, profesinį statusą. Atrodo, kad, pasiremdamas aukščiau minėta mano kalba ir mano parašu po dokumentu, nesutinkančiu su neseniai paskelbta enciklika apie gimimų kontrolę, jis pavadina mane “naujuoju” teologu ir vėliau deda žodį “teologai” į kabutes. Tuo aiškiai implikuojama, kad aš arba nesu gryno tikėjimo (unorthodox), arba nelojalus — kiekvienu atveju, nevertas teologo vardo. Žinoma, aš galiu suklysti atskirais teologiniais klausimais, bet tai nepadaro mane “nauju” teologu kun. Vaišnoros prasme. Gal jam ir Jums būtų naudinga žinoti, kad aš esu patarėjas Vatikano Vienybės Sekretoriatui, kad su Šventojo Sosto pritarimu buvau išrinktas (vienas pirmųjų devynių katalikų) į Pasaulio Bažnyčių Tarybos Tikėjimo ir Tvarkos Komisiją, kad priklausau Amerikos katalikų vyskupų komitetui liuteronų-katalikų dialogui, kad esu Baltimores arkivyskupijos Vienybės Komisijos narys, kad Amerikos vyskupai rodo pasitikėjimą man, kaipo teologui, kuris yra gal pažangus, bet nėra “nutolęs” (“far-out”)” (Walter J. Burghardt, S. J., laiškas “Draugui”).