ŠEIMA
Šių metų "Laiškų Lietuviams" sausio numeryje (36 psl.) buvo atspausdinti klausimai vyrui ir žmonai: "Kokie mano santykiai su kita puse?" Paskutinieji klausimai skambėjo taip: "Ar savo žmonoje tikrai matau Kristų? Ar iš tikro matau Kristų savo vyre?"
Dėl tų paskutiniųjų klausimų susilaukėme dvejopos reakcijos: teigiamos ir neigiamos. Vienas vyras parašė, jog tas klausimas "visai nuvažiavo", nes jis pats nė nenorėtų, kad jo žmona jame, netobulame ir net nuodėmingame, matytų didingiausią Kristų (žr. "L. L.", birželis, 258 psl.).
Kitame pasisakyme buvo pripažinta, kad tas klausimas, nors daug kam pasirodė "visiškai neįkandamas", tačiau labai reikalingas, nes daugeliui žmonių "Kristus pakabintas ant virvutės kažkur labai aukštai ir nuleidžiamas tik vieną valandą bažnyčioje sekmadienį. Šitą klausimą galima pakeisti kitu: Kiek pati, pats savyje jauti Kristų? Tik tuomet ir jo atradimas kitame bus suprantamesnis".
Matydami tokią dvejopą reakciją, skaitytojams pateikėme klausimus: 1) Ar krikščionišku požiūriu posakis "matyti Kristų savo vedybiniame partneryje" yra teisingas, ar ne? 2) Kuo grindžiate savo atsakymą? 3) Kaip yra gyvenimo tikrovėje? ("L. L.", birželis, 258 psl.).
Po to teko nugirsti kažką sakant, kad "Laiškuose Lietuviams" tokiais reikalais neturėtų būti klausiama, bet tik paaiškinama. Mes sutinkame, kad galutinai tie klausimai "Laiškuos Lietuviams" bus atsakyti, bet nesutinkam, kad jie būtų atsakyti be pačių skaitytojų domėjimosi ir pastangų. Manome, kad šaukšteliu penėjimo amžius jau yra praėjęs... arba turi praeiti, jei visi pasistengsim tapti sąmoningesniais krikščioniais. Kai kurių atsiųstos mintys, atspausdintos apačioj, rodo tokias pastangas. — Red.
❖ ❖ ❖
REIŠKIA . ..
Per žemiškas pakopas bandžiau išrišti šį prasmingą klausimą. Jo negalima užmesti, nes tai būtų lygu užmiršti Kristaus buvimą mūsų dienose.
Matyti savo vyre Kristų reiškia —
. . . išlydėti jį ankstų rytą išeinantį į darbą per šaltį, lietų, paliekantį miegančią šeimą pastogėje. Ilgą dieną praleidžiantį darbovietėje be priekaištų ar aimanų.
.. . atrasti rūpestį visos šeimos ateitimi, auklėjimu, išmokslinimu ir savos lietuviškos kultūros perdavimu.
. . . pažinti žmogų su savais troškimais, polėkiais, pažiūroms į gyvenimą, klausinėjantį jo prasmę ir tęstinumą. Bendraujantį su žmonėmis, nesuprastą, bet atleidžiantį.
.. . pajusti slypinčias žmogiškąsias savybes; alkį, jausmų virpėsi, kovojantį su irzlumu, ilgesį vaikų, nuovargį ir padėką dangui už ramybės valandas šeimoje.
KRISTUS IR VEDUSIEJI
Kai kurie žmonės niekad nesutiko Dievo
nei Šventajame Rašte,
nei atleidime,
nei tikėjime
(nes tai antgamtiška),
nei artime
(nes tai per žmogiška),
nei savo gyvenime,
(nes tai per žemiška),
bet tvirtai tiki sutikti jį
danguje. Louis Evely
Ar Kristus, priėmęs žmogaus kūną, taip atsitolino nuo mūsų, kad jo nematome savo mylimiausiame žemėje žmoguje?
Ar ne Kristuje mes pašaukti dalintis Dievo planu, kuris yra vedybų pagrindas?
Ar žiūrime į savo vyrą, į savo žmoną kaip į Dievo dovaną, kurią Dievas sutvėrė, paruošė ir suvedė, kad padėtų mums žemėje?
Ar įžvelgiame savo vyro, savo žmonos dvasinėse vertybėse tuos pačius siekimus, apie kuriuos Kristus kalbėjo?
Ar nejaučiame Kristaus buvimo savo kasdienybėje?
Ar nematome dalelės Kristaus, kai vyras neša atsakomybę už visos šeimos išlaikymą, vaikų išmokslinimą?
Ar nematome Kristaus, kai jis, ji pakenčia užgauliojimus, įžeidimus ir atleidžia?
Ar negyvena Kristus bendroj šeimos maldoj?
Ar nejaučiame Kristaus vilties tikėjimu ateitimi, kai jis, ji dirba organizacijoje, parapijoje, mokykloje, nepasiduodami nevilčiai?
Ar ne pats Kristus eina drauge aplankyti užmirštus draugus, ligonis ir kitus mūsų pagalbos reikalingus žmones?
Ar ne Kristaus malonėje apšviesti sugebate išmintingai pasipriešinti netiesai, privačiai ar viešai?
Jis pasitraukė matomai,
kad Jį atrastumėm, dabarty nematomą,
visuomet
visur. Louis Evely