Kaunas žiemą (nuotr. Vyt. Augustino).
PAULIUS JURKUS
Vytautas Augustinas — dar nepriklausomybės Lietuvos fotografas, ten išaugęs, ten pasireiškęs. Antrame nepriklausomybės dešimtmetyje jis buvo vienas žymiųjų Lietuvos fotografų, daręs visa, ką jo kamera pagavo, ką jis pats jautė, ką norėjo išsaugoti ateičiai. Buvo reporteris, dirbo laikraščiuose, policijoje, buvo laisvas fotografas. Keliaudamas po kraštą, sukiodamasis Kaune, domėjosi ne praeitimi, ne muziejinėmis senienomis, bet tautos dinamika, atsikuriančia Lietuva, jos statyba. Savo didelius foto archyvus atsivežė į šį kraštą. Tai neišsenkamas lobynas ir dokumentų rinkinys.
Kai vartai tas nuotraukų gausybes, turi nustebti, kokia jėga V. Augustinas prasiveržė pro ano meto standartus. Tai gamtos talentas, pats savo darbu išsilavinęs ir save suradęs. Daugumas ano meto fotografų turėjo patys išsimokyti. Pradėję dirbti kokioje laboratorijoje, susipažindavo su visa technika ir pradėdavo savo laimę. Buvo senos medžiagos, nejautrios; buvo daug apšvietimų sunkumų. Tai tikra "balanos gadynė", kai pasižiūri dabar į praeitį. Bet V. Augustinas ir tom technikinėm priemonėm pasiekė rezultatų ir susidarė savo veidą. Fotografu jį padarė įgimtas skonis, jautrumas šviesos ir šešėlių santykiam, spalvom, plastinėm formom.
V. Augustinas yra kilęs iš Aukštaitijos, iš Leliūnų, iš to krašto, kurio gamta tokia graži, iš krašto, kuris davė tris stambius lyrikus: Antaną Baranauską, Antaną Vienažindį, Antaną Miškinį. Ta lyrinė poetinė nuotaika ir yra labiausiai charakteringa V. Augustino fotografijai.
Pirmiausia, kaip aukštaitis lyrikas, jis yra gamtos fotografas. Gamtą stebėjęs nuo piemens dienų, taip išlavino savo akį, kad savaime nujaučia, kur glūdi gamtos mintis — gražieji motyvai. Pamatęs kokį kampelį, jis tuoj susidaro vaizdą, kokiam apšvietime tai turėtų prabilti. Daugiausia mėgsta vakaro gulsčią šviesą, kada visi daiktai gauna gyvybės. Tai teatro apšvietimas. O kad būtų geros sąlygos fotografuoti, reikia ir švaraus oro. Toks gi oras pasitaiko po lietaus... Taip jis vaikšto ir vaikšto, laukdamas patogaus momento, gerų fotografavimo sąlygų. Gi vakaro apšvietimas dažniausiai būna trumpas. Tada reikia žaibo greitumu "medžioti" motyvus. Ir kai jis sulaukia sąlygų, jis lyg pamišėlis bėga su foto aparatu. Bėga į nieką nežiūrėdamas, išsvaido daiktus. Tai nesvarbu, svarbu pagauti paskutines sekundes. Jo rankos dirba automatiškai. Niekada negalvoja apie apšvietimo išlaikymą. Viskas pasidaro savaime. Tik žvilgsnis į foto aparato langelį, kad būtų kompozicija ta, kurią jis seniai savyje jautė ir nešiojo. Paskui ir vėl ki-
tur skuba. Perbėgęs "mūšio" lauką, grįžta ramus, surankioja išmėtytus daiktus, uždaro aparatus ir išvažiuoja. Belieka laboratorinis darbas. Visas nuotraukas jis pats aptvarkė ir atvedė iki savo įvaizdžio. Pažindamas techniką, mokėjo balansuoti šviesos ir šešėlių santykius, ieškodamas kuo prasmingesnės išraiškos. Ir gamta nepasiliko nebylė. Jis prakalbino ją, ją "uždainavo" kaip ir anie aukštaičiai poetai. Jo gamta gili ir sodri, truputį ilgesinga, su lyrine nuotaika.
Šalia gamtos mėgo ir portretą. Ir čia elgėsi panašiai, kaip ir su gamtos motyvais. Jis niekada nefotografavo šiaip žmonių, komercinių portretų. Jis pats pasirinko žmones, jų veidus, jų išraiškas.
Stebėjo juos, ieškojo "kampo", kad praskleistų jų charakterį. Jis užeina už žmogaus kasdienybės ir parodo jį kitame plane. Portrete mėgsta sukontrastinti — šviesią dėmę pastatyti prieš tamsią, kad tamsios dominuotų. Tuo sukuriama paslaptingumo nuotaika. Ir portretą jis padaro labai greit, vienu, dviem šūviais, nes viskas iš anksto jau yra apskaičiuota, įžvelgta.
Fotografavo miestus, naujus pastatus. Ir čia jis buvo jaukus stebėtojas, su lengva lyrine nuotaika. Neieškojo dramatinės įtampos, aštrių linijų, nedraskė žiūrovo, bet per savo nuotaiką kalbėjo: kokia štai graži mūsų kasdienybė, pilna dinamikos, pilna jaukaus pasaulio. Gyvendamas Amerikoje, jis padarė nemaža skaidrių gamtos motyvais. Čia susiduria su spalva, su nauja medžiaga. Ir iš prigimties jausdamas spalvą, jis čia žongliruoja visokiausiais tonais. Vyrauja degančios šiltos rudens spalvos. Bet už jų užėjęs, rasi nuostabiai subtilų spalvų derinį.
V. Augustinas dirba didelėje įmonėje, kur parengiamos reklaminės nuotraukos, dirba, prižiūrėdamas spalvos balansą. Taip turi įsigijęs labai jautrų skonį. Kiti gal nė nepastebės, bet įgudusi akis tuoj atkreips dėmesį, kaip jis valdo šiltas ir šaltas spalvas, kaip subtiliai aptvarko jų pustonius.
Jis nužengė ir į abstraktą. Čia yra abstraktūs gamtos motyvai, dažniausiai — kelmai, akmenys, smėlis. Paskui laboratoriniu būdu jis yra sukūręs gražių pusiau abstraktinių ir grynai abstraktinių nuotraukų. Tas pats motyvas yra įvairiai fotografuojamas, didinant pašalinamos kai kurios dalys, arba labai sukontrastinama. Taip nuotrauka primena kartais seną grafiką, senus audinius. Šis procesas gana brangus, tad jis savo vaizduotę pažabojo, sukūręs keliolika paveikslų.
Paskutiniu metu V. Augustinas yra aptramdęs savo fotografo "aistrą", net neturi namuose laboratorijos, kad nereikėtų dirbti.
Svajoja apie dideles spalvotas nuotraukas, apie filmą, kur gamtos nuotaikos, besikeičią metų laikai būtų pagrindiniai veikėjai.
Straipsnio autorius — Paulius Jurkus, rašytojas, menininkas, “Darbininko” vienas redaktorių. Šis “Laišku Lietuviams” numeris iliustruojamas Vytauto Augustino fotografijomis (397, 411, 414, 417-420 ir viršelio pirmojo puslapio detalės).
Vytautas Augustinas. Vilniaus senamiestis.
Vytauto Augustino fotografijos: Iš baleto “Sužadėtinė” (418 psl. viršuj),
Išraiškos šokio menininkė Jonė Kviecinskaitė (418 psl. apačioj),
Solistas Ipolitas Nauragis Boriso GudunoVo rolėje (419 psl. viršuj)
ir Naturmortas (419 psl. apačioj).
Vytautas Augustinas. Pajūrio uolos.