ALBINAS BARANAUSKAS

Atimk ranką nuo durą rankenos: vėjo
Spalva jau kita, mudviem užtenka
Vieno ar dviejų lapų.
Padangos glamonėja
Dar šiltą saulę, o skaitymas
Iš balto namo sienų, o pernelyg jautraus
Instrumento muzika, sustojus
Pirkti nukrėstų obuolių! Siloso
Bokštai.
Mėlyni.
Toli toli. . .
Ant kalno. Kaip stabdžių verksmas vėlai vakare.
Tarp rugiapiūtės ir žiemos atilsi saulė.
Ji laižo rankas, kaip nuo kalės nutrauktas šunytis,
Ir ieško nykščio. Gavėnioje per visą dangų.
Aidės jos skundas. Pilieti, atleisk Rudenėjant savo priešui!