Lietuvių Skautų Sąjungos 50 metų gyvavimo sukakty pasisako keturi skautų sąjūdžio veteranai
Lapkričio 1 d. Lietuvos Skautų Sąjunga mini savo 50 m. gyvavimo sukakti. Ta proga “Laišku Lietuviams” redakcija paprašė šių keturių LSS veteranų atsakyti į eilę klausimu apie skautų sąjūdį.
Vyresnysis skautininkas Kazys Palčiauskas, gyv. Cicero, Ill., buvo ilgametis Lietuvių Skautų Sąjungos Tarybos pirmininkas.
Vyresnysis skautininkas Antanas Saulaitis, gyv. Oakville, Conn., yra Lietuvių Skautų Sąjungos Tarybos pirmininkas ir “Skautų Aido” redaktorius.
Vyresnioji skautininke Apolonija Šenbergienė, gyv. Clevelande, Ohio, yra viena pirmųjų skaučių veikėju.
Vyresnioji skautininke Ona Zailskienė, gyv. Cicero, Ill., yra buvusi ilgametė Seserijos vyriausioji skautininkė.
KLAUSIMAS: Kokia yra skautų sąjūdžio ideologija? Ką laikote jos pačiu pagrindiniu bruožu?
ONA ZAILSKIENĖ: Skautų sąjūdžio ideologijos esmę labai tiksliai nusako skautiškasis šūkis. Tai laisva valia pasirinkta efektyvi jaunų širdžių meilė Visatos Kūrėjui, savo tėvynei ir artimui. Beskautaujant visos trys dalys išgyvenamos praktiškai. Šūkį labai gražiai paremia skautų įstatai, įžodis.
APOLONIJA ŠENBERGIENĖ: Skautų sąjūdžio ideologiją nusako jo įstatai, obalsis ir šūkis "Budėk!" Pirmasis įstatas — skautas tiesus ir laikosi savo žodžio — remia visų kitų įstatų vykdymą gyvenime.
Svarbiausias bruožas — jaunimas pats save auklėja pagal Baden Powellio sistemą.
Jaunieji skautai rikiuotėj (nuotr. Alg. Kezio, S. J.).
ANTANAS SAULAITIS: Lietuviškoji skautybė, papildydama šeimos. Bažnyčios, mokyklos bei bendruomenės pastangas auklėti jaunimą, siekia prisidėti ugdyti jaunuolio asmenybę, ypatingai veikdama formuoti jo būdą, kad jaunuolis būtų sumanus, pastabus, susivaldąs bei savimi pasitikįs; kad jis būtų nagingas bei praktiškas; kad jis būtų sveikas bei ištvermingas; kad jis būtų naudingas bei paslaugus padėti; kad jis būtų sąmoningas bei pareigingas lietuvis.
Skautų ideologijos pačiu pagrindiniu bruožu laikau individualinį charakterio ugdymą, tvirtai laikantis pagrindinio skautybės metodo dėsnio: pasidalinti aisakomybe ir sudaryti tinkamas sąlygas skautiškomis priemonėmis jaunuoliui pačiam ugdytis.
KAZYS PALČIAUSKAS: Lietuvių Skautų Sąjunga yra visuomeninis lietuvių sambūris, kurio tikslas yra pagal Robert Baden-Powellio skautybės sistemą auklėti jaunimą religingais savo tikėjimo nariais, dorais, kilnios dvasios, tvirto būdo, sveikais žmonėmis, sąmoningais lietuviais ir naudingais piliečiais (LSS Statuto §1). Šūkis: Dievui, Tėvynei ir Artimui (ten pat, §2). Taigi, principiniai organizacija yra teistinė ir tautinė. Nariais gali būti tik tikintieji lietuviai. Ateistai, agnostikai ir indiferentai, nors būtų ir lietuviai, LSS nariais negali būti. Baden-Powellis, kurio skautybės sistema naudojamės, yra pažymėjęs: "Skautas yra visų pirma tikintysis žmogus; atmetu bet kurį skautizmą, kuris neturi savo pagrinde religijos" (Master's Gazette, 1920, sausis, 16 p.). Sąjunga nesiriboja viena kuria religija ir todėl ji yra multireliginė organizacija savo narių sudėtimi.
Tautiniu atžvilgiu LSS yra lietuvių organizacija. Skautų auklėjimo siekiamas idealas yra tautos tobulėjimas ir nenutrūkstama lietuvių tautos egzistencija savo Tėvynėje — Nepriklausomoje Lietuvoje. Būdama ištikima šiems idealams, organizacija kolektyviai ir jos nariai individualiai dalyvauja lietuvių tautos ugdymo darbe.
Lietuvių skautų šūkyje ir įstatuose išreikšti religiniai, tautiniai ir visuomeniniai auklėjimo idealai nustato gaires jos narių pasaulėžiūrai formuotis. Reikia pripažinti normaliu dalyku, jei idėjinio sąmonėjimo laipsnis individualiai įvairuoja pagal narių asmeninius sugebėjimus, imlumą ir susidomėjimą. Ir LSS-je individualizacijos reiškinys jos narių idėjinio sąmoningumo išbalansavime egzistuoja, kaip jis egzistuoja ir kitose ideologinėse organizacijose. Juk ir griežtai apibrėžtų ir labai detaliai aptartų ideologijų organizacijose narių idėjinio įsisąmoninimo laipsnis ir išbalansavimas nėra suniveliuotas ar sušablonintas iki totalinio vienodumo. "Kiekvienas narys formalią ideologiją suasmenina konkrečiu savo pasaulėžiūros išplėtojimu" (J. Girnius, Idealas ir laikas, 173 ps.).
Skautiškos ideologijos pagrindiniu bruožu įžiūriu krikščionybės etiką ir morale persunktus skautiškosios ideologijos principus, kuriais vadovaujamasi, vykdant auklėjimo ir auklėjimosi darbą.
Labai vertingą skautiškosios ideologijos interpretaciją yra davęs lietuviams skautams S. Šalkauskis leidinyje "Skautai ir pasaulėžiūra".
KLAUSIMAS: Kokią Įtaką skautybė turėjo jaunimui Lietuvoj ir turi dabar čia, išeivijoj? APOLONIJA ŠENBERGIENĖ: Skautybė turėjo labai didelę įtaką, labiausiai dėl to, kad atitiko jaunimo idealinį nusiteikimą ir davė metodą praktiniam to nusiteikimo pritaikymui. Pirmasis skautų įsakymų — nelauk iš kitų nieko, o pats duok visiems, ką gali — buvo užkrečiantis skauto bruožas, dažnai virtęs didvyriškumu ne vieno suaugusio skauto gyvenime.
Išeivijoj gana progresyviai tas pagrindinis skauto bruožas pritaikomas, kai jaunimas pats savo charakterį auklėja, kad sėkmingai galėtų tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Išeivijoj, panašiai kaip ir pas vietinius skautus, vyresnieji dalyvauja ir prižiūri net ir mažą vienetą. Metodas darosi daugiau mokomo pobūdžio. Dėl to daugeliu atvejų keičiasi skautų dalyvių amžius: jaunesnieji paklusta, vyresnieji iškrenta. Skautavimas turi didesnę reikšmę lietuvybės palaikymui, mažesnę charakterio ir iniciatyvos auklėjimui. Išeivijoj skautavimas priartėja prie kitų jaunimo organizacijų veikimo.
ANTANAS SAULAITIS: Kadangi skautybė turėjo tokį didelį pasisekimą, tai ir jos įtaka, aišku, buvo didelė ir gera. Skautiškojo auklėjimo užsimojimai, veikimo metodai, įvairūs programiniai dalykai ir pats užsiėmimų turinys prasiveržė net pro organizacijos sienas ir pozityviai papildė iš viso jaunimo ir specialiai jaunimo organizacijų veiklą.
Nepriklausomybės laikų skautybės įtaką liudija ir tas ryškus faktas, kad beveik 100% visi buvę skautai-ės, po karo griebėsi atkurti lietuvių skautų organizaciją, kuri šiuo metu yra dėsningai išplitusi viso laisvo pasaulio lietuvių kolonijose.
Nesunku pastebėti, jog ano laikotarpio skautybės įtaka tebėra didelė ir dabar, kai matome tais pačiais pagrindais veikiančią milžinišką Skautų Sąjungą, daugybę savanoriškai dirbančių vadovų bei vadovių, mielai prisidedančius tėvus bei rėmėjus ir skautiškai veikiančius gausius skautų bei skaučių būrius.
KAZYS PALČIAUSKAS: Lietuvoje ir skautų organizacija, ir jos aplinka buvo lietuviška: visur kalbėjo, skaitė, rašė, mokėsi, dainavo, meldėsi lietuviškai, ar skautai buvo namie, mokykloje, bažnyčioje, pasilinksminime ar sueigoje. Visur tas pats vieningas pasaulis. Dabar jaunimas nuolatos būna dviejuose kalbos ir turinio atžvilgiu suskilusiuose pasauliuose. Šiandien, manau, lietuviška skautybė bendrame lietuvybės išlaikymo fronte atlieka labai reikšmingą vaidmenį, sudarydama sąlygas jaunimui dažniau pabuvoti lietuviško pasaulio aplinkoje. Lietuvoj nebuvo lietuvybės išlaikymo klausimo, o dabar tenka rūpintis, kad skautai, iki subręsdami, bent apsispręstų už lietuvybę ir būtų pasirengę tą apsisprendimo mintį perduoti po jų sekančiai kartai. Manyčiau, kad dabar lietuvių skautų organizacijoje įtaka bendroje lietuviškų auklėjimo institucijų sistemoje reliatyviai yra reikšmingesnė, kaip Lietuvoje, nes: a) organizacija yra mūsų visuomenės vieningiau ir palankiau priimta ir respektuojama; b) kitų lietuviškų auklėjimo faktorių įtaka susilpnėjusi; c) lietuvių skautai yra sutelkę, palyginti, didelį procentą lietuvių jaunimo.
ONA ZAILSKIENĖ: Skautiškojo sąjūdžio auklėjimo ir auklėjimosi per žaidimus sistema dešimtis tūkstančių Lietuvos jaunimo išugdė tvirtomis asmenybėmis. Įžiebtosios tėvynės ir žmoniškumo meilės ugnys stipriai veikia aktyvų ar pasyvų skautą visą jo gyvenimą. Laisvėje gyvenant, skautavimu buvo ugdomi stiprūs charakteriai, o išeivijoje — ypatingai tautinės sąmonės ugdymas. Šį klausimą labai vaizdžiai paryškina skautiškojo sąjūdžio spontaniškas atsikūrimas tremties stovyklose ir jo įsiliepsnojimas išeivijoje.
KLAUSIMAS: Kaip išaiškinti, kad skautų sąjūdis, nors būdamas tarptautinis, vis dėlto išugdo tautiniai sąmoningus lietuvius?
KAZYS PALČIAUSKAS: Skautybės sąjūdis yra tiek tarptautinis, kad jis yra prigijęs įvairiose pasaulio tautose. Baden-Powellio formuluotieji skautiškosios ideologijos pagrindai yra universalūs ir priimtini kiekvienai tautai, jie tarnauja kiekvienos konkrečios tautos ir jos tėvynės - valstybės tikslams, bet ne kokiam tarptautiniam centrui ar institucijai. Vaizdingesniam palyginimui būtų galima išsireikšti, kad kiekviena tautinė skautų organizacija yra suvereninė, ji tik dalyvauja tarptautiniame bendravime, kaip lygi su lygiais. Auklėjimo turiniu ir uždaviniais pasirūpina pačios tautinės skautų organizacijos.
ONA ZAILSKIENĖ: Dalyvavimas tarptautinėse stovyklose ir kituose subuvimuose sužadina kiekvienos tautybės skautų ambiciją parodyti ir iškelti savo krašto būdingiausias ir geriausias savybes. O ir skautybės įkūrėjas atsidavimą savo kraštui visad akcentuodavo.
APOLONIJA ŠENBERGIENĖ: Tarptautinis Skautų Biuras niekad nelietė tautinių - valstybinių skautų organizacijų savitumo ar tautinio susipratimo. Priešingai. Tarptautinėse Jamboree'se tautinės ypatybės buvo pageidaujamos, skatinamos, kaip ir meilė savo kraštui, savai kultūrai. Baden-Powellis siekė per skautus pasaulyje įgyvendinti taikesnį tautų sugyvenimą bei broliškumą: pagarbą vienos tautos kitai, vienos valstybės — kitai. Ir lietuviai skautai, manau, labiausiai didžiavosi savo lietuvybe, kai tekdavo pasirodyti tarptautinėse stovyklose.
ANTANAS SAULAITIS: Tikrąja žodžio prasme tektų sakyti, kad kokios tarptautinės skautybės nėra. Kiekvienas kraštas turi savo skautybę, kuri visais požiūriais yra tautinė, sava. Yra tarptautinis bendravimas, kurin proginiai ir pastoviai dedasi atskirų valstybių skautų organizacijos, pripažįstančios skautybės įkūrėjo lordo R. Baden-Po-wellio jaunimo ugdymo principus.
Mūsų skautybė Lietuvoje ir dabar išeivijoje visą laiką buvo ir liko lietuviška, tautinė, visaip sava; kitokia ji negalėjo būti, kitokia ji negali ir išlikti.
Lietuvių Skautų Sąjunga ir laiko savo pagrindiniu auklėjimo uždaviniu — ugdyti sąmoningus lietuvius.
KLAUSIMAS: Kokią vietą skautijoj turi religija ir kaip skautų religinis auklėjimas buvo vykdomas nepriklausomoj Lietuvoj ir yra vykdomas čia, išeivijoj?
ONA ZAILSKIENĖ: Tarnavimas Dievui šūkyje įrašyta pirmoje vietoje. Ir Lietuvoje buvo, ir išeivijoje yra religinis auklėjimas dvasios vadovų žinioje. Religiniam auklėjimui daug sielos ir atsidavimo rodo ir vienetų vadovai.
APOLONIJA ŠENBERGIENĖ: Religija skautybei, sakyčiau ir Lietuvoj, jau tada buvo ekumenizmo dvasioj: vykdyti savo ir gerbti kitų religinius įsitikinimus.
Lietuvoj nebuvo nuostatų religinėms programoms, nes mokyklos pilnai atlikdavo tą uždavinį. Antrasis įstatas — ištikimas Dievui — reiškė ir pildyti religinius nuostatus bei aktyviai dalyvauti šventėse, vėliavas šventinti ir t. t.
Išeivijoj religinės programos įsakmiai įtrauktos į laipsnių programas ir įvesta kapelionų institucija. Praktikoj skiltininkams ir draugininkams uždedama katekizavimo pareiga, kas juos labai apsunkina. Tenka vykdyti, nes išeivijoje — mokyklose ir šeimoje — vaikai ne visada išmokomi melstis lietuviškai, o religinis auklėjimas parapijinėse mokyklose bei sekmadienių religinės pamokos dėl kalbos ir kt. nebesutampa su skautų religinėmis programomis. Kapelionų institucija, be retų religinių paskaitų, lieka daugiau teoretinė.
ANTANAS SAULAITIS: Skautybės įkūrėjas vienu savo sistemos pagrindu padėjo reliliginį motyvą. Jo dėsnis: 1) skautas-ė, pripažįsta Dievo buvimą ir 2) vykdo savo tikybos pareigas.
Lietuvos skautybės ideologiniai pagrindai iš pat pradžios buvo pagrįsti religiniu motyvu. Sąjūdžio šūkis — Dievui, Tėvynei ir Artimui! Tie pagrindai buvo tokie ir jie liko tokie pat. Skautų organizacija Lietuvoje niekada nekvestionavo religijos klausimo ir visais jai prieinamais būdais religinį reikalą laikė natūralia skautiškojo ugdymo dalimi.
Lietuvių Skautų Sąjunga atkurta Lietuvos skautybės ideologiniais pagrindais ir laikosi to paties nusistatymo. Dabar religiniu skautų-čių auklėjimu rūpinasi skautų dvasios vadovai pagal LSS statuto jiems suteiktas teises.
KAZYS PALČIAUSKAS: Lietuvių skautų ideologijoje religinis momentas buvo akcentuojamas per visus organizacijos egzistencijos 50 metų. Jau 1919 m. registruotuose "Lietuvos Skautų Paspirties Draugijos" įstatuose buvo įrašytas devizas: "Tikėjimas į Dievą, Tarnavimas Tėvynei ir Artimo Pagalba". Gi P. Jurgelevičiaus 1920 m. paskelbtuose "Pirmuose skauto žingsneliuose", atspausdintuose obalsyje, įžodyje ir įstatuose, visur pabrėžiamas tikėjimas į Dievą. L. S. Brolijos 1930 m. statuto §69 ir
LS Sąjungos 1935 m. statuto §75-76 numatė kapelionus skautų-čių religiniam auklėjimui, Tačiau organizuoto dvasininkų-kapelionų įtraukimo į skautų-čių religinio auklėjimo darbą su bažnytinės vyresnybės bendradarbiavimu nebuvo pasiekta per visą nepriklausomosios Lietuvos laiką iki LSS uždarymo 1940 m. Skautiškame darbe dalyvavo tik atskiri entuziastai dvasininkai, kaip kun. Mažonas, kun. Morkelis, kun. Petriką ir kt.
Atsikūrus skautams tremtyje, 1946 m. LSS statute aiškiai formuluota religinio auklėjimo vieta organizacijoje ir apibrėžta dvasios vadovų institucija. Tas padaryta LSS-gos vadovybei susitarus su šv. Sosto Delegatūra ir Evangelikų-Liuteronų Bažnytine vyresnybe.
KLAUSIMAS: Ar prieš 60 metų Baden-Powellio pradėto skautų sąjūdžio bent kai kurie metodai nėra jau atgyvenę? Ar ieškoma naujesnių, šių laikų jaunimui tinkamesnių?
ONA ZAILSKIENĖ: Skautiškasis sąjūdis eina su gyvenimu. Skautų vadovams didelį rūpestį kelia nemažos dalies pasaulio jaunimo visiškas pasimetimas.
Patraukliau vadovaujamas skautavimas galėtų suburti kuo didesnį skaičių jaunimo ir padėti jam atrasti kelią į gražesnę ateitį.
ANTANAS SAULAITIS: R. Baden-Powellis sukūrė skautybės ugdymo principus, kurie veikia ir patį skautiškojo ugdymo metodą pagal laiką, vietos dalyvių sudėtį, kultūrines bei socialines sąlygas ir pan.
Nuo pat pradžios, Baden-Powellio padėtais pagrindais, sąjūdis palaipsniui vystėsi į šakas, į grupes ir t. t. ir visais spinduliais dar kitaip.
Skautybė buvo ir tebėra nuolat progresuojąs jaunimo ugdymo veiksnys; jos visokiu, taigi, ir metodų progresu bei naujumu rūpinasi ir daugybė giliai mąstančių, išlavintų ir reikalui pasišventusių žmonių. Gerai supratus skautybės principus, nuo vadovų-ių pareina, kiek jie tų principų reikalavimus tobulai skautauti sugeba pritaikyti "laiko dvasiai", "laiko reikalavimams" ir pan. Tikrai išmaną veikia sėkmingai ir neturi bėdos "atnaujinti"...
APOLONIJA ŠENBERGIENĖ: Skautų sąjūdžio pagrindinė idėja nėra atgyvenus. Net tie neigiami jaunimo judėjimai, kaip "gėlių jaunimo", bytnikų, rodo, kad jaunimas nori pats ką nors daryti. Priešingai. Skautybės idėja su jos metodais šiais laikais gal daugiau reikalinga, negu tada, kai ji kūrėsi. Problema yra, kaip sukelti jaunimo entuziazmą skautavimui? Iš praktikos su jaunesnio amžiaus mergaitėm drįstu tvirtinti, kad mūsų programos su labai plačiais lituanistiniais reikalavimais priverčia nutolti nuo Baden-Powellio savęs auklėjimo metodų. Jaunimas vis dar linkęs sueigose praktiškai ką nors daryti, žaisti, dainuoti, keliauti, stovyklauti, iškylauti. Kūrybingumą stabdo per stipri vyresniųjų įtaiga bei dažni dvigubi įsipareigojimai. Nutolimas nuo gamtos, tos natūralios skauto mokytojos, sudaro didelę kliūtį vystyti Baden-Powellio metodą. Pavarčius amerikiečių skaučių programas, matomas nuolatinis naujų metodų ieškojimas ir pristatymas esamoms sąlygoms. Ne vieną vertėtų ir mums išbandyti, vartojant lietuvišką turinį.
KAZYS PALČIAUSKAS: Kai Baden-Powellis kūrė skautus, D. Britanija buvo pasaulinė kolonijalinė imperija, kurioj saulė niekada nenusileisdavo. Kiekvienas anglas, tarnaująs kariuomenėje, policijoje, valdžios įstaigose ar ekonominėse organizacijose, turėjo beveik būtiną pareigą praleisti bent keletą metų imperijos periferijose. Tuo būdu dažnai atsidurdavo džiunglėse bei kitokiose primityviose sąlygose, kuriose reikdavo mokėti ir sugebėti išlikti (survive). Tokiose aplinkybėse pėdsakų skaitymas, mazgų rišimas, ugnies įkūrimas, palapinių statymas, maisto pasigaminimas ir kt. būdavo gyvybinis reikalas. Jauniems berniukams tokie dalykai — tai egzotika. Todėl jie mielai praktikuojami ir civilizuoto gyvenimo aplinkybėse. Nežiūrint to, šiandien daugelis skautiškų užsiėmimų "sucivilizėjo". Ypatingai ten, kur norima patarnauti artimui, pasinaudojant moderniomis civilizacijos pateiktomis priemonėmis. Dėl vaizdo paminėsiu pavyzdį: šiandien gal geriau pamokyti skautą, kaip sulaikyti automobilį, jo stabdžiams nustojus veikti, bet ne kaip sulaikyti pasibaidžiusius arklius.
KLAUSIMAS: Ar musų visuomenė pažįsta skautų organizacijos tikrąjį pobūdį?
ONA ZAILSKIENĖ: Manau, kad visuomenė skautų organizaciją gerai pažįsta, nes nemaža jos dalis yra ilgiau ar trumpiau skautavusi. Kone kiekvienoje šeimoje rasime skautų ar jų rėmėjų.
APOLONIJA ŠENBERGIENĖ: Abejoju. Dėl dabartinių sąlygų skautybė čia pasireiškia daugiau išoriniai: uniformom, ženklais, paradais. Net ir stovyklose "pasirodymas" užima svarbesnę vietą, negu "buvimas". Išimtį tarp pasirodymo sudaro "Kaziuko mugės", kur duodama progos skautų kūrybingumui pasireikšti bei išmokti ką nors padaryti. Bet ir "Kaziuko mugės" pamažu virsta suaugusiųjų darbu dėl komercinių sumetimų. (Ne visada ir ne visur.) Jei įstengtume būti gerais skautais ir nepamėgdžiotume kitų jaunimo organizacijų, visuomenė galėtų geriau mus pažinti.
ANTANAS SAULAITIS: Kas domisi, kam rūpi, kas nori, tas negali nepažinti mūsų organizacijos ir negali nesuprasti jos pobūdžio. Pažįstančių ir suprantančių juk tikrai yra daug. Be to, apie 50% naujosios, pokarinės imigracijos, kartos yra patys buvę skautai-ės ar jais tebėra!
KAZYS PALČIAUSKAS: Norint į šį klausimą tiksliau atsakyti, reikėtų pravesti atitinkamą tyrinėjimą. Bendrai paėmus, atrodo, kad didelė dauguma skautų organizaciją priima tokią, kokia ji dabar yra. Lietuvių skautai tapo integraline laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenės dalimi. Pirmiausia, tėvų paslankumas padėti skautaujantiems vaikams yra labai nuoširdus ir didelis. Įvairios Lietuvių Bendruomenės institucijos, katalikų ir evangelikų-liuteronų dvasininkai, organizacijos, spauda parodo daug šiltų jausmų skautams ir jų žygius įvairiomis progomis teigiamai įvertina. Kalbant apie "organizacijos tikrąjį pobūdį", reikia įžiūrėti organizacijos esmę ir išorines apraiškas. Be abejo, skautų organizacijos pažinimas šiąja prasme negali būti visuotinai vienodas.
KLAUSIMAS: Kokios yra ateities perspektyvos lietuvių skautų organizacijai išeivijoj?
ONAZAILSKIENĖ: Man norisi lietuvių skautų sąjūdžio ateitį išeivijoje palyginti jauno miško — atžalyno ateičiai: abu atžalynai nesulaikomai klestės: jauną mišką išaugins derlinga žemė, o skautus — lietuviška skautiška visuomenė ir priaugantieji vadovai.
KAZYS PALČIAUSKAS: Perspektyvos tos pačios, kaip ir visų kitų lietuvių jaunimo organizacijų bei institucijų emigracijoje. Ilgiausiai išsilaikys ten, kur yra stambesnieji lietuvių telkiniai ir turi veiklių židinių. Ten antroji ir trečioji karta, kad ir mažėdama, dar turės "apsisprendusių" už lietuvybę. Kur bus "apsisprendusių", bus ir lietuvių skautų.
Džiuginantis reiškinys yra šių metų V-oji Tautinė Stovykla. Jei skautai patys su savo tėvų pagalba suruošė tokią milžinišką stovyklą (1500 skautų-čių), neturėtume per anksti tapti pesimistais.
APOLONIJA ŠENBERGENĖ: Ateities perspektyvos nėra labai skaisčios, nes jaunesnieji vadai nepajėgia išpildyti nustatytų programų jau vien dėl silpno lietuvių kalbos žinojimo. Tautinė izoliacija — gera priemonė vaikams išmokyti kalbos grynumo — jaunimui trukdo tautinei savigarbai ugdyti ir mažina norą viešai rodytis lietuviais. Jei ši pažiūra plačiau įsivyrautų, tektų suprastinti laipsnių programas ir pritaikyti jaunesnių vadovų išgalėms.
ANTANAS SAULAITIS: Kaip gyvosios lietuvių bendruomenės daliai, lietuvių skautų sąjūdžiui atitenka visos bendruomenės likimas. Kai pastoviai turima gausūs savos, gražios jaunuomenės būriai, vis pasipildą nauju bendruomenės prieaugliu, kai žinoma tiek daug skautybei tikrai atsidavusių skautininkų-ių bei vadovų-ių, kai jaučiama tėvų, rėmėjų bei bendruomenės žmonių tvirta parama, kai tikima lietuvių tautos ateitimi ir kai dirbama lietuvių bendruomenei išlikti gyvai, tai tokiu pat ryškiu tikėjimu žiūrima, kad lietuvių skautybės sąjūdis turi gerų perspektyvų ilgai gyvuoti!