■ Katalikų Federacijos kongresas
Nežiūrint trumpo laiko ir nedidelio garsinimosi, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos kongresas spalio 26 d. Čikagoje pažengė po vieną žingsnį bent dviejuose užsibrėžtuose klausimuose: pateiktas ir apsvarstytas JAV lietuvių katalikų religinio centro projektas (žr. toliau šiame psl.) ir įsteigtas pasaulio lietuvių katalikų apsijungimo steigiamasis komitetas.
Kiti ryškesni šio kongreso momentai: jame dalyvavo atstovai iš kitų tolimesnių kraštų; evangelikų reformatų superintendentas kun. P. Dilys sveikino kongreso dalyvius, "kaipo krikščionis krikščionius" (taip pat Evangelikų Reformatų Bažnyčios Kolegija atsiuntė sveikinimą raštu); prof. J. Pikūno paskaita (bus spausdinama Laiškuose Lietuviams).
Tenka apgailestauti, kad programa buvo tokia ribota (dar daug svarbių klausimų liko nepaliesta; pvz. reikalas konkrečių pastangų, kad lietuvių katalikų ir kitų mažumų balsas būtų išgirstas JAV vyskupų konferencijos) ir kad kai kurios katalikų organizacijos nepasirūpino savo tinkamu atstovavimu kongrese. Ši centrinė organizacija tik tada sėkmingai atliks savo uždavinius, kai kitos, jai priklausančios, ją rems.
■ JAV lietuvių katalikų centras
Nors egzistuoja Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija ir Kunigų Vienybė, tačiau visi (įskaitant ir suminėtų organizacijų centro valdybas) pripažįsta, kad reikia kokio nors centrinio organo JAV lietuvių katalikų veiklai apjungti, koordinuoti bei pagyvinti.
Pripažinus reikalą, svarstoma, koks tas centrinis organas turėtų būti. Formuojasi dvi nuomonės. Pirmoji yra jau susikristalizavusi į aiškų projektą, kuris buvo pateiktas kun. Pr. Garšvos, MIC., ALRK Federacijos kongrese spalio 26 Čikagoje: šis centras būtų iniciatyvinis patariamasis organas, veikiąs prie ALRK Federacijos ir Kunigų Vienybės centro valdybų; jojo branduolį sudarytų 5 nariai (du, skirti ALRKF, du — Kunigų Vienybės, vienas — vysk. V. Brizgio), kurie kviestų komisijas specialiems reikalams.
Antroji nuomonė nėra dar detaliai išryškinta. Ji buvo pateikta Pr. G. Tėviškės Žiburių vedamajame rugsėjo 19. Pagal ją, turėtų būti vadovaujančio - koordinacinio pobūdžio centras-senatas iš religinių bendruomenių (t. y. parapijų ir jų ekvivalentų) atstovų, iškilių katalikų asmenų, na, gal ir centrinių organizacijų.
Pirmasis projektas — paprastesnis ir lengviau įgyvendinamas; antrasis — sudėtingesnis ir sunkiau atsiekiamas. Vis dėlto antruoju projektu tikintieji būtų pilniau reprezentuojami ir aktyviau įjungiami į krikščioniškųjų visuomeninių reikalų sprendimą.
Prieš pasirenkant lengvesnį kelią, reikia dar stabtelti ir pasvarstyti, ar kitas tinkamesnis kad ir sudėtingesnis kelias nėra įmanomas. O gal, laikui spaudžiant, tiksliausia yra imti pirmąjį kelią ir paskui žiūrėti, ar antrasis įmanomas.
■ Tėvų teisė ir juodos vėliavos
Daugelyje JAV ir Kanados lietuvių parapijų pirmoji komunija teikiama lietuvių kalba laikomose mišiose. Tai savaime suprantama. Tas savaime suprantamumas Katalikų Bažnyčioj remiasi josios krikščionišku atsižvelgimu į savuosius. Pagal II Vatikano susirinkimo liturgijos konstituciją, Bažnyčia "gerbia ir ugdo įvairių genčių bei tautų dvasios savybes ir talentus"... ypač gimtąją kalbą.
Taip daroma daug kur, nes tai savaime suprantama, ypač jei reikšminga dalis (tuo labiau, didelė dauguma) pirmąją komuniją priimančių vaikų tėvų to nori. Juk Bažnyčia pripažįsta, kad tėvams jų "vaikų auklėjimas yra pirmoji pareiga ir neliečiama teisė" (iš II Vatikano susirinkimo pareiškimo apie krikščioniškąjį auklėjimą). Atsižvelgiant į nelietuviškai kalbančių vaikų tėvų teises, kartais tektų turėti jiems atskiras mišias.
Deja, pačioj skaitlingiausioj JAV lietuvių Marquette Parko parapijoj didelei daugumai pirmąją komuniją priimančių vaikų tėvų pakartotinai net raštu klebono prašant, spalio 26 mišių lietuviškai nebuvo. Pirmosios komunijos metu prie parapijos buvo nešiojamos juodos protesto vėliavos. Tuo metu geriau jų būtų nebuvę. Tačiau skaudžiausias faktas buvo ne gedulo vėliavos pirmosios komunijos dieną, bet tėvų neliečiamų teisių pažeidimas, prieštaraujant Katalikų Bažnyčios nurodymams.
■ Įtampa Bažnyčioj...
Bažnyčia tebealsuoja įtampa: popiežius Paulius VI išleido "Humanae vitae" encikliką, draudžiančią gimimus kontroliuoti dirbtinomis priemonėmis; dalis katalikų šiam draudimui pritarė, dalis — ne. Iš to draudimo gera valia besiremiančių išimčių randa ne tik pavieniai teologai, bet ir kai kurių kraštų vyskupų konferencijos, kaip pvz. Olandijos, Belgijos, Vakarų Vokietijos ir kt.
Įvykiams taip plėtojantis, negalima tikėtis, kad įtampa tuoj atslūgs. Prieš problemą išsprendžiant, teks išsiaiškinti, kas sakoma ir dėl ko.
Pirmiausia, dėl pačios enciklikos. Staigiame reakcijos įkaršty daug kas teatkreipė dėmesį vien į jos draudimą, ignoruodami josios pozityvius principus — vedybinio gyvenimo kilnumą bei atsakomybę.
■ ... nesutikimo pagrindas
Vis dėlto reikia tikėtis, kad bus realiau pažvelgta ir į nesutinkančiuosius su draudimu. Per paviršutiniškai jie visi kai kurių laikomi nepaklusniaisiais. Kai kurie jų gal tokie ir yra. Bet ne visi. Apie pastaruosius kalba Vakarų Vokietijos vyskupai teigdami, kad jų nesutikimas su draudimu "pagrindinai nesiremia atmetimu popiežiaus autoriteto", bet, kaip belgų vyskupai nurodo, dėl to, kad enciklikoj pateikti "argumentai neturi to paties įtikinamo charakterio kiekvienam".
Taigi, nesutikimas kyla ne iš nepaklusnumo, bet dėl draudimo pagrindo klausimo. Galvojančių kitaip yra, ir jie yra Bažnyčiai lojalūs. Ir tą lojalumą Bažnyčiai jie parodo, atvira dvasia ieškodami tiesos. Jų nusistatymą gal geriausiai išreiškė Kanados vyskupai, patys nurodę ne tik paklusnumą popiežiui, bet ir iš geros valios kylančias išimtis (žr. šio "L. L." nr. 426 psl.):
"Bažnyčios vienybės nesudaro minkštadūšis prisitaikymas visoms idėjoms, betgi tikėjimo ir širdies vieningumas, atsidavimas Dievo valiai ir nuolankus, bet atviras ir besitęsiąs tiesos ieškojimas. Ta meilės ir tikėjimo vienybė yra pagrįsta Kristuje ir tol, kol esam jam ištikimi, niekas negali mūsų išskirti.
Mes esam vienybėj su Romos vyskupu, Petro įpėdiniu, paženklinančiu ir pridėtinai paveikiančiu mūsų vienybę su Kristumi ir vienas su kitu. Bet toji vienybė pati reikalauja tokios meilės Bažnyčiai, kad mes negalim ką kita padaryti, kaip tik jos tarnybai pašvęsti visą savo meilę ir visą savo protą.
Jei tai kartais reiškia, kad, norėdami Bažnyčią padaryti išmintingesnę ir gražesnę, mes turim, kaip daro piligrimai, stabtelėti kely ar tą kelią kiek skirtingai suvokti, niekas neturi galvoti, kad mūsų bendras tikėjimas yra prarastas ar mūsų mylimas tikslas atbukintas".
■ ... malda ir viltis
Šioj besitęsiančioj įtampoj katalikams reiks daug kantrybės, broliškos dvasios ir realybe paremtos vilties. Prasmingas yra maldos žodžiais išreikštas vokiečių vyskupų linkėjimas: "Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dvasia teapsaugo mus šiose dienose nuo kartumo ir vienšališkumo, nuo nebažnytinio galvojimo, bet taip pat nuo baimės ir rezignavimo. Telaiko jis mus kantrius, pasiruošusius klausytis vieni kitų, ... pasirengusius nešti atsakomybę dėl visų žmonių, tiek gyvųjų, tiek ir dar ateisiančiųjų".
Jei šiame linkėjime minima dvasia katalikus lydės šiomis įtampos dienomis, tada galima tikėtis sėkmingo problemos išsprendimo. Ta prasme optimistiškai pasisako Vokietijos vyskupai: "Visas įvykis neturi vien neigiamų aspektų. Mes taip pat galime jame pastebėti naudingą tyrinanti procesą. Laikysena lyties atžvilgiu tampa objektyvesnė. Nauji keliai atveriami Bažnyčioj realizuoti autoritetą ir laisvę. Visa tai gali veiksmingai prisidėti prie Bažnyčios atsinaujinimo..."
■ Popiežius apie jaunimą
Vienos savaitinės audiencijos kalboj Paulius VI, užsiminęs apie jaunimo tarpe pasitaikančias negeroves, kaip smurto pamėgimą ir praeities atmetimą, vis dėlto nepritarė vyresniųjų įpročiui visuotinai sukritikuoti jaunąją kartą dėl jos permainų noro ir protesto. Jis pagyrė daugelį šių laikų jaunimui charakteringų bruožų, kaip "aistringą tiesos ieškojimą,... autentiškumą, reakciją prieš biurokratinę ir technologinę santvarką bei aukštesnių ir tikrai žmogiškų idealų neturinčią visuomenę, atsisakymą priimti psichologinį, moralinį ir dvasinį drungnumą... bei mūsų aplinkos nuasmeninantį prisitaikymą..."
Paulius VI klausė: "Argi tame jaunimo nepasitenkinime nėra paslėptas transcendentinių vertybių reikalo pajutimas, reikalas tikėti kažkuo absoliučiu — gyvuoju Dievu? Nujausdamas atsakymą, popiežius kvietė jaunimą šių dienų atsinaujinančioj Bažnyčioj atrasti Kristų.
■ Dialogas su netikinčiaisiais
Kadaise tikintieji buvo raginami netikinčiųjų vengti, su jais kovoti; šiais gi laikais, priešingai — su jais užmegzti dialogą. Tai nereiškia tikėjimo atsižadėti, bet žmogiškai ir krikščioniškai su netikinčiaisiais sugyventi — juos stengtis suprasti, rasti bendrą kalbą ir bendrą darbą.
Vatikano Sekretoriatas Ryšiams su Netikinčiaisiais, vadovaujamas Vienos arkivyskupo kardinolo Königo, išleido dialogo gaires: gerbti tiesą ir laisvę, nekompromituoti tikėjimo, vengti per didelės viešumos ir politinio įsipainiojimo, klausyti bažnytinio autoriteto.
Kardinolas Königas nurodė, kad toks dialogas gali būti vertingas laisvajame pasaulyje, bet nėra įmanomas ateistiniai diktatūriniuose kraštuose. Paskutinis jo teigimas kaip ir pasitvirtino: po ilgesnės pertraukos sovietų Pravda vėl ragino komunistų partiją, valdžią, jaunimą ir darbininkus griežtai kovoti prieš religiją.
■ žodžiai iš anapus
Nepasitenkinęs biologijos ir fizikos mokslais, Romano Guardini ėmė studijuoti teologiją. Į ją įsigilinęs, prasmingom įžvalgom praturtino save ir visą krikščioniškąjį pasaulį. Jojo parašyta Kristaus biografija "Viešpats" tapo viena labiausiai perkamų knygų. Jis mirė spalio 1 d., sulaukęs 83 m. amžiaus. Iš anapus gali jis prabilti į mus savo išmąstytais ir užrašytais žodžiais:
"Kas yra tikra gyvenime ir mirtyje?... Ne žmonės..., ne mokslas..., ne menas... Taip pat ne gamta...; nei laikas, nei likimas... Tik Kristaus meilė yra tikra... Jėzus Kristus yra visų dalykų pradžia ir pabaiga".
■ Kad liktume gyvi
Kas gyvas, nori gyvu likti. Tai besitęsiančios gyvybės ženklas. O vis dėlto ir gyvi daiktai kai kada prievarta netenka savo gyvybės.
Tam tikra prasme ir laikraštis, kol eina, yra gyvas, nes jame reiškiamos idėjos yra žmogiškos gyvybės reiškinys. Panašiai ir žmogus, kol jomis domisi ir skaito, idėjiniai lieka gyvas.
"Laiškai Lietuviams" yra gyvi. Gyvi jie nori ir likti. Šiuo žurnalu galim patys ir kiti daug ką pasakyti — atsinaujinant krikščionijai, ugdant lietuvybę, šeimoms ir jaunimui...
Pernai JAV buvo priversti užsidaryti keliolika laikraščių. Keliems kitiems gresia pavojus. Vis brangsta popierius, paštas, spaudos priemonės.
"Laiškai Lietuviams" nori likti gyvi, kad ir jų skaitytojai idėjiniai gyvi išliktų. Didėjant spaudos išlaidoms, tematome vieną išeitį — doleriu pakelti prenumeratos kainą. Skaitytojai, paremdami laikraštį, parodo, kaip jie savo idėjinę gyvybę brangina.