ŠYPSANTIS
PATAIKAUJANT TĖČIUI
Mažasis Petriukas į mamytės nusistebėjimą, kodėl viena tėčio knyga taip vandeniu permirkusi:
— Tėtis sakė, kad ši knyga jam per sausa. Todėl aš ją kurį laiką palaikiau po atsuktu vandens kranu...
KODĖL PAVOGĖ
Vagys pagrobė iš Florencijos meteorologijos instituto vertingus prietaisus. Rytą instituto tarnautojai prietaisų vietoje rado tik tokį raštelį:
“Kadangi oro spėjimai, kuriuos pranešinėja jūsų institutas, jau gana seniai niekada neišsipildo, tai mes nusprendėme, kad jūs vis tiek nemokate naudotis tais prietaisais. Todėl ir paėmėm juos”.
ŽINO, KADA GANA
Kai viename baliuje vyras nuvirto po stalu, jo žmona čia pat pasidžiaugė savo draugei:
— Petras man patinka. Jis žino, kada jam gana.
KO NORI IR KO NE
Teta ramina verkianti berniuką:
— Neverk, mažyti, nes vis tiek gausi, ko nori.
— Aš visuomet tik verkdamas gaunu, ko noriu, bet šį kartą mamytė sakė, kad aš diržo noriu, o diržo — aš tikrai nenoriu...
ABU PASVEIKO
Miesto gydytojas sėkmingai pagydė ūkininką. Kai ūkininkas jau galutinai pasveiko, gydytojas aplankė jį ir sako:
— Na, brangusis prieteliau, ar tu nežadėjai man paršelio, jei tave išgydysiu?
Trukčiodamas pečiais dėl tokio nepatogaus priminimo, ūkininkas atsakė:
— Žinoma, pone daktare, aš nepamiršau to pažado, bet kad ir paršelis pasveiko...
IŠ DANTISTO GRĮŽUS
— Ar pats geriau jautiesi, grįžęs iš dantisto?
— Jaučiuosi puikiai. Mat, šiandien jo kabinetas uždarytas, o jis pats — išėjęs pas kitą dantistą ištraukti lauk visus savo dantis...
FINANSINIS PAJĖGUMAS KALTAS
Ponia šaligatvyje sėdinčiam elgetai paduoda dešimti centų ir sako:
— Bet tamsta ir dvoki kažkokia biauria degtine!
— Deja, ponia, iš tokios išmaldos geresnės negaliu nusipirkti, — atsako elgeta.
NETIKUSI KAINA
Nervų ligų sanatorijos direktorių aplanko pažįstamas ir klausia, kaip jam sekasi darbas.
— Labai gerai, — sako direktorius, — tik turiu bėdos su vienu, kuris jau visa savaitė užsispyręs siūlo man pirkti Šv. Petro baziliką.
— Tai sakyk jam: perku, ir bus baigtas reikalas.
— Taigi, pirkčiau. Bet kad jis užsiprašo dvigubai... — atsako direktorius.
IŠ TEN, MAT, NEBESUGRĮŠ .. .
Vieną dieną vyskupas leidosi katedros laiptais ir pamatė berniuką, kuris baidė karvelius ir vis šaukė:
— Štiš, štiš, bėkit sau į pragarą. Nepatenkintas vyskupas priėjo, apkabino berniuką ir liūdnai, nors gana griežtai, tarė:
— Vaikuti, ar tu nežinai, kad nedora yra šitaip elgtis su mažutėliais Dievo sutvėrimėliais? Jeigu reikia nubaidyti karvelius, tai gali tik pamosuoti ranka ir pasakyti ‘“štiš, štiš, štiš”, ir jie nulėks i šąlį. Tad kam dar sakyti “Į pragarą”?
— Kad jie iš visur kitur sugrįžta, — nedrąsiai vyskupui paaiškino berniukas.
Parinko Pr. Alš.