Keletas pastabų po Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Kongreso, spalio 26-27 Čikagoje svarsčiusio pasaulio ir JAV lietuvių katalikų apsijungimą.
Kalbant apie katalikų apsijungimą iškyla du šio klausimo aspektai: J.A.V. lietuvių katalikų apsijungimas ir pasaulio katalikų apsijun-gimas. Antruoju aspektu nedaug ką galima pasakyti šiuo metu, nes tas reikalas jau yra ant gero kelio ir dėl jo rezultatų aš drįstu būti optimistiškas, kas liečia paties centro funkciją, kuri turėtų būti koordinacinė ir atstovaujamoji, t. y. turėtų teisę kalbėti viso laisvo pasaulio, net ir pavergtos Lietuvos, lietuvių katalikų vardu ir ginti jų reikalus. Šalia suminėtų funkcijų, Centras taip pat turėtų duoti direktyvas ir veikimo gaires visai periferijai ir, bene visų svarbiausia, — organizuoti efektyvią pagalbą pavergtos Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Ta pačia proga noriu pareikšti savo nusivylimą tuo, kad suvažiavimuose Čikagoje visai nebuvo diskutuota pasaulinio Centro funkcijos ir uždaviniai.
Man daug daugiau kelia rūpesti J.A.V. lietuvių katalikų padėtis, ypač kas liečia lietuviškas parapijas. Vietinio (J.A.V.) Centro uždavinys ir būtų ne tiek būti “Viršūne”, kiek nusileisti į periferiją savo krašte ir mėginti pajudinti šiuos reikalus iš pat pagrindų. Iš diskusijų ir pranešimų suvažiavimo metu susidarė neabejotinas įspūdis, kad A.L.R.K. Federacija toli gražu šio uždavinio neatlieka, nes ji jungia kitas katalikiškas organizacijas tik oficialiai ir neturi jokių priemonių, o gal ir galios, prieiti prie eilinio lietuvio kataliko ir paveikti ji viena ar kita linkme. Šis reikalas neabejotinai yra specifinis J.A.V. lietuvių katalikų gyvenime dėl seno palikimo ir gausybės organizacijų, egzistuojančių tik ant popieriaus ir nerodančių jokio gyvybės ženklo. Kiti kraštai to rūpesčio neturi (išimtis — taip pat Pietų Amerikos kraštams). Dėl to kyla abejonė, ar buvo tikslinga skirti atstovus Į pasaulinį centrą vien iš Federacijos? Kada prasidėjo diskusijos dėl J.A.V. lietuvių katalikų “Centro”, apie kurį referavo kun. Pr. Garšva, aš, o taip pat ir mano bendraminčiai iš Kanados, galvojome, kad tas Centras bus virš Federacijos, ir kad Federacija jam pasijungs, kas, mano manymu, ir būtų tikslingiau ir logiškiau. Toks centras galėtų įeiti ir į patį vyriausią pasaulinį jungini. Ilgai dar, grįžęs namo, galvojau apie tai ir vis tiek negaliu pripažinti logikos tokio “centro” steigimui Federacijos ribose. Jeigu dabartinė ir prieš ją buvusios vadovybės nesugebėjo Federacijos padaryti veiksminga, tad vargu ar naujas “centras” įneš ką naujo. Ar verta laikytis įsikibus Federacijos, kurios metodai, atrodo, šiam momentui vargu ar betinka, ar neverta pamėginti ką nors naujo — veiksmingesnio ir nekomplikuoto. Gal sakysite, šeimininkauju ne savo darže. Dalinai taip, tačiau, jeigu kalbam apie pasaulio Lietuvių Katalikų Centrą, tad be galo svarbu, kad pats didžiausias ir pajėgiausias to centro narys būtų aktyvus ir veiksmingas. Dirbdamas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyboje, turėjau progos gana arti pažinti J.A.V. lietuvių gyvenimą ir visokeriopą veiklą. Nežiūrint įvairių kritikų, reikia pripažinti, kad J.A.V. Lietuvių Bendruomenės steigėjai pasirinko teisingą būdą — eiti per pavienius aktyvesnius žmones, o ne jungti neveiksmingas, kad ir didelės praeities, organizacijas, kurios būtų buvusios sunkus akmuo prie greitų kojų.
Užbaigai viena tik norėčiau pridurti, kad jokie “centrai” ar “kepurės” nebus pateisinti, jei nesugebėsime prieiti prie pavienio eilinio kataliko ir paskatinti jį į naują dvasinį atgimimą savo parapijos ir savo šeimos ribose.